LNK televizijos laidos "Žodžio laisvė" vedėjas ir žinių redaktorius Edmundas Jakilaitis paklaustas, kokių nuotykių patyrė kelionėje į Baltuosius rūmus, kuriuose turėjo susitikti su JAV prezidentu Džordžu Bušu, atsakė, jog didžiausias nutikimas ir buvo pati viešnagė JAV.
"Išvykimo į Amerikos žemyną išvakarėse Vilniaus oro uoste netikėtai pakilo rūkas, tad lėktuvas į tarpinę stotelę - Londoną - atskrido pavėlavęs ir nespėjome persėsti į orlaivį, skrendantį už Atlanto. Tad Anglijoje buvome priversti praleisti naktį, o kai nuvykome į JAV - turėjome vos 20 valandų visam darbui",- "Vakarų ekspresui" pasakojo E. Jakilaitis.
"Reikėjo paimti interviu ne tik iš Dž.Bušo, bet ir iš kitų atsakingų Baltųjų rūmų pareigūnų, dalyvaujančių NATO plėtros programoje. Sukomės kaip vijurkai ir diena buvo, švelniai tariant, ne viena lengviausių".
Ar sudėtinga buvo patekti į Baltuosius rūmus?
Norėdamas gauti interviu iš Dž. Bušu dar prieš porą mėnesių iki jo atvykimo kreipiausi į Lietuvos ambasadą JAV, taip pat ir į JAV ambasadą Lietuvoje. Amerikiečiai apie mano ketinimus pakalbinti JAV prezidentą atsakė taip: "Teorinė galimybė yra, o praktinės - beveik ne".
Na, tuos mėnesius vis skambindavau į ambasadas ir primindavau apie save. Žinoma, kitos televizijos darė tą patį. Tačiau, žinia, išskirtinį interviu su JAV vadovu gavau aš, o kodėl būtent mane pasirinko - reikėtų klausti ambasadorių.
Pats interviu savo metodika niekuo neišsiskyrė. Baltųjų rūmų aplinka, patekimas į juos - labai panašūs, kaip ir Lietuvoje einant į prezidentūrą: elementari apsauga, metalo detektoriai, yra rentgenu patikrinamas kuprinės turinys. Skirtumą pastebėjome tuomet, kai Baltuosiuose rūmuose pasitiko spaudos tarnybos darbuotoja ir palydėjo iki mažosios bibliotekos, kurioje ir kalbėjausi su Dž. Bušu (prezidentūroje ar Seimo rūmuose pats turi ieškoti kabinetų). Be to, mums neleido įsinešti savo vaizdo kameros.
Na, o kaip vyko interviu?
Prieš pokalbį buvo išaiškintos visos "žaidimo taisyklės": mums davė dešimt minučių. Viso filmavimo metu prezidentui už nugaros sėdėjo suflerė, kuri sekė laiką ir pirštais rodė, kiek dar jo liko. Kuomet ji pradėjo sukti ratu rodomąjį pirštą, turėjome suprasti, kad mums skirtas laikas baigėsi.
Kaip jau minėjau, filmuoti teko amerikietiško standarto vaizdo kamera. Lietuvoje dirbame PAL sistemoje, o už Atlanto naudojama NTSC sistema. Pastaroji sistema lemia geresnę vaizdo kokybę, be to, didesnė ir talpa. Tačiau NTSC sistemoje naudojamas kitoks formatas, nei priimta Lietuvoje, tad iš karto po Baltųjų rūmų važiavome į prodiuserių kompaniją "Digital Media", kur perrašėme interviu, kad jį būtų galima transliuoti Lietuvoje.
Veždami į LNK studiją žaliavą - apsidraudėme: pasiėmėme abi kasetes, neduok tu man, jei pasimestų kur nors oro uosto bagažo skyriuje vienintelis originalas!
Kaip manote, kodėl JAV prezidentas iš trijų narystei NATO pakviestų Baltijos valstybių atvyko būtent į Lietuvą?
Yra keletas priežasčių. Pirmiausia, prieš penketą-šešetą metų tuometinis JAV vadovas Bilas Klintonas jau lankėsi Latvijoje, Rygoje. Taigi antrą kartą ten vykti būtų netaktiška. Na, Estija yra pernelyg maža valstybė ir, be to, ne tokia aktyvi, kaip Lietuva.
Tuo tarpu mūsų valstybė pasirinkta pirmiausia dėl vadinamojo Vilniaus dešimtuko, kai mūsų sostinėje buvo padėtas dešimties valstybių - NATO kandidačių strateginis pamatas. Vizitas buvo tarsi padėka už iniciatyvą. Ir, galiausiai, Lietuva buvo laikyta viena Šiaurės Atlanto Aljanso plėtros lyderių.
Ką Jums, kaip žurnalistui, reiškia interviu su JAV prezidentu?
Asmeniškai man daug reiškia ne pats interviu, bet tai, kad buvau pasirinktas būtent aš, tai - šioks toks pripažinimas. Žinote, kuomet skambinau į Lietuvos ambasadą JAV ir sužinojau, jog man leista pasikalbėti su Baltųjų rūmų "galva", man pasakė: "Tai ne tik Jūsų, bet ir mūsų pergalė".
Kaip bebūtų, ruošiantis interviu reikėjo susitaikyti su mintimi, kad ko nors ypatingo neteks išgirsti, juk tai - galingiausios valstybės vadovas. Visgi, manau, man pavyko išgirsti tai, ko nesitikėjau.
Dž. Bušo atsakymai nebuvo silpnesni už tą kalbą, kurią jis pasakė Rotušės aikštėje, skyrėsi tik formuluotės. Pavyzdžiui, Vilniuje jis sakė, kad Lietuvos priešai taps JAV priešais, o Vašingtone: "Lietuva yra nepriklausoma ir amžinai laisva, tai - mūsų įsipareigojimas".
Didžiausias interviu kozeris - momentas, kuomet jis buvo parodytas. Juk pokalbis Baltuosiuose rūmuose įvyko likus trejetai dienų iki oficialaus JAV prezidento vizito Lietuvoje. Žmonės apie tai tik ir kalbėjo, o mes jį parodėme. Ir, jei pastebėjote, JAV prezidentas interviu LNK išsakė tai, kas buvo svarbiausia (be to, savo užuominomis leido suprasti, kad Lietuva bus pakviesta į alkansą).
Iš kokiu žmogaus dar svajojate paimti interviu?
Na, nesureikšminu interviu su Dž. Bušu. Kai kas man perša nuomonę, kad tai - didelis pasiekimas karjeroje. Aš taip nemanau. Man tiesiog pasisekė. O kalbant apie interviu, galiu pasakyti, kad visada galima pasikalbėti su kuo nors, tačiau kiekvienas interviu geras yra tuomet, kai jis liečia arba kažkokią tai labai aktualią ar neviešinamą temą, arba tuomet, kai yra "pagaunamas" momentas.
Interviu su Dž. Bušu buvo svarbus dar ir tuo, kad po sausio 13-osios Lietuva kone pirmą kartą vėl atsidūrė JAV akiratyje, tad man pasitaikė ir istorinė galimybė.
Pavyzdžiui, tikrai norėčiau kada nors pasikalbėti vaizdo kamerų apsuptyje su buvusiu tuometinės TSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu apie įvykius Vilniuje 1991 metų sausį. Matote, M. Gorbačiovas dar nė karto ir niekam nėra apie tai kalbėjęs. Žinoma, dar kyla klausimas, ar jis su manimi kalbėtųsi.
Ačiū už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą