"Laimingiausia mano gyvenimo diena - kai atgavau senolių žemę ir pradėjau trobą statytis; tada aš buvau laimingiausias žmogus. Nes kolūkis man buvo įkyrėjęs, o čia aš pats sau gaspadorius, - sako Jurkaičių ūkininkas Alfonsas Stirbys, su žmona Darata pirmieji Šilutės rajone atsiėmę 40 hektarų žemės. - " Gryna teisybė, kad sapnai išpildo: kariuomenėj vis sapnuodavau, kad vis vargstu savo tėviškėj - ir sugrįžau į senas vėžes, į tą pačią vietą..."
Savos rankos - patikimiau
- Kai viskas gerai sekas, kyla ūpas plūktis. Iš kur energijos įgaunu? Yra noras gyventi geriau, kad būtų ką po savęs palikti palikuonims. Aš taip suprantu laisvę. Turėjau daug galimybių: galėjau plaukti į jūrą, paskui tas noras atslūgo, galėjau savo verslą pradėt; kad ir "graborium" būti, - juokiasi žmogus, kurio tėvukas irgi "panagys" buvo, viską savom rankom sukūrė. - Aš viską savo jėgomis pasiekiau, ko norėjau. Niekam nesu skolingas, ir į bankus nelindau, ir pinigų nekaupiu, nėra ką iš manęs atimti - viskas į "faziendą", tvartus, techniką sudėta. Jei reikėtų, šakėmis apsiginčiau, kam man šautuvas? Nepavydžiu ir stambesniems ūkininkams, kurie daugiau gyvulių laiko, tik duok Dieve, jiems sveikatos; pykti reikia ant tų, kurie nori turėti, bet nenori dirbti. Manęs klausia, iš kur viską paėmiau, užgyvenau, o kad keliuos penktą ryto ir dirbu iki antros nakties, nemato. Ir "čierką" išgeriu, kai kas užfundija, bet jei rimtai gerčiau, nieko neturėčiau. Ir esu užsispyręs: jei jau ką sugalvoju, man reikia staigiai pastatyt, nors per galvą verskis. Mūrininkai po nakties atvažiuodavo, o aš jau statybines medžiagas paruošęs; klausia manęs, ar išvis kada miegu? Esu praktiškas, ir elektrą pats įsivedžiau, ir santechniką sutvarkiau, palangių skardą, duris pasidariau ir įstačiau - ne iš skūpumo, bet kad nugirdau vieną darbininką atgrubnagį sakant: "Kam persistengti - ar aš čia gyvensiu?" Ir tą sodybą ekonominės blokados laikais pastačiau. Ir pats pasidarai gražiau, su didele meile kožną nieką. Kai grįžau 1978 iš armijos, tėvonijos neberadau, viskas numelioruota buvo, iškirsti drūčiausi ąžuolai... Dabar pasodinau naują giraitę, bet pusantro šimto metų laukt, kol užaugs. Kurį laiką grįžęs iš armijos Švėkšnoj gyvenau, važinėjau tolybę gyvulių sužiūrėt. Iš kolūkio gavau tik karvę ir du paaugintus veršiukus, daugiau nieko. Čia, kur sodyba, buvo plynas laukas..."
- Sūnus Rimantas labai nagingas, jis pats pasidarė virtuvės spinteles, staliuką, ąžuolines ir uosines lovas, tik vis trūksta laiko - naktimis baldus dirbo. Kaimynai geri, ačiū Dievui, kol kas sutariam, ir nešykščiu jiems už gera atlygint; porą valandų padirba, po maišą grūdų duodu. Ir šienaut, šieną presuot jie padeda. Aš kombaino neskolinu, nemokėtų jo svetimas vairuot, pats kaimynui prikuliu grūdų. Koks mano didžiausias griekas? Na, gyvuliui uždrožiu, kai į zlastį veda, bet jei reikia avį, veršį pjaut, verčiau už butelį samdau žmogų - negaliu niekam gyvasties atimt. Kalakutą, ir tą žmona nukerta,- juokias Alfonsas Stirbys, pripažindamas, kad žmona tris namų kertes laiko. Paklaustas, ar teko ką nors sušelpti, santūriai sako: "Reikia žinoti, kam duodi. Po gaisro didelio ūkininko šeimą sušelpėm; maišą batų, drabužių pririnkom. Sausrą gali iškęst, o po gaisro - nei sienų, nei lentynų".
Apžvelgiam ūkininko valdas, įbridęs į kukurūzus juokias: "Juos sūnus man įpiršo, sakiau, kam man tas Chruščiovo palikimas? Bet galvijai nuo jų atsiganė, ir pieno skonis kitoks". Ir vėl juokauja: "Ne, tas gandras ne mano - kaimyno; ir kam jo reikia, karvės po du veršiukus atsiveda, o dukra Zita dvynukus pagimdė"... Kūdroje pora lydekų paleista, kad karosus gaudytų, šimtas "štukų" karpių šokinėja. Žmogus sako padarysiąs ir fontaną, ir dar vieną tvenkinį iškasiąs. Statosi naują karvidę; juodmargių banda padidės - pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Kai tik sutaupys pinigų, pirks dar technikos, smulkintuvą kukurūzams, o svarbiausia - šaldytuvą pienui. Per mėnesį apie du tūkstančius litų gauna už keturiolikos karvučių pieną; sako, kiekvienos margės pieno skonis savitas. Degustuoja kaip kokį vyną. Ganosi laukuos Kudlė, Judrė, Gražuolė ir Mandruolė, o tie mėsiniai jaučiai, kuriuos "Klaipėdos mėsai" priduoda, pasak gaspadoriaus - raudoni, pašėlę. Giria Stirbiai, kaip ir visas kaimas, jauną veterinarą Arūną Kurlenską; jis sąžiningas ir gerų patarimų dykai nešykšti. O jei telyčia sunkiai veršiuojas, tuoj skambina kaiminkai kaip pribuvėjai. "Ir seniūną turim puikų, tokį žmogų, kokio reik - pažiūrėkit, kaip suklestėjo Švėkšna, o tarybiniais metais baisu per miestelį pereit buvo, nors tuonmet ūkio vadovas galimybių ir pinigo daugiau turėjo. Švėkšną du žmonės valdo - seniūnas Alfonsas Šeputis ir klebonas Petras Stukas".
"Ne auksinės tos mano žemės..."
- Plėstis gal ir norėčiau, bet nebėra kur, o pirkt žemę už dešimt kilometrų neapsimoka, - samprotauja ponas Alfonsas. - Ne auksinės tos mano žemės, smėlingos, nederlingos, tai gerai, jei metai lietingi. Bet pernai liūtys bulves supūdė, o per sausras nukenčia gyvuliai. Baisiausias įvykis mano gyvenime buvo praūžęs Anatolijaus uraganas; manęs paties vos neužgriuvo - įėjau jaučių pažiūrėt, žiū - stogas važiuoja su visom gegnėm. Gerai, kad gyvulėliai nenukentėjo, kad turtą apdraudęs buvau, ale vis tiek išsigandau, ir reikėjo labai skubėt per šalčius uždengt tą stogą. Buvo nuostolongi metai, kai kiaulės labai krito nuo raudoniukės, o štai šiemet iš devyneto bičių šeimų liko tik viena. Žmona mano - bitininko vaikas, nuo mažens medų kopinėt įpratus, tarybiniais metais su tėvu prižiūrėjo per du šimtus avilių. Taip, ariu ir sėju atsižvelgdamas į Mėnulio fazes; jei per jaunatį šienauji, neskalsu gyvuliams, piktžolių daugiau. Koks "britkiausias" darbas? Ne mėšlavežis; renki renki tuos akmenis, ir vis nauji "dygsta". Sakot, miesčionys dažniau stresų patiria? Man kaipsyk atrodo, kad kaimietis daugiau vargsta, daugiau tenka išmaldos prašyt. Pavyzdžiui, šiemet kiek triukšmo buvo ir nervų kainavo, teko įrodinėt, kad aštuonetą karvių laikau, o ne trejetą, kol viską ištaisė. O vyriausybę keikti reikia: jie sau palankius įstatymus išsileidžia, o ką jie gero žemdirbiams duoda? Reikėtų su šakėmis Seimą išvaikyt. Kainas numuša; ar beapsimoka mums gyvulius augintis, kai bekono mėsa - trys litai kilogramas, raguočių - 2, 80. Paskaičiuokim, kiek reikia buliui miltų, šieno kasdien - turėtumėm mažiausiai pusantro tūkstančio litų gauti. Nesąmoningos kainos už pieną, tai gerai, kad aš gaunu po 48 centus už litrą, o kaip suktis tiems, kurie tik 32 centus gauna, ar jų pienas prastesnis? Man, sakyčiau, Vagnoriaus vyriausybė dosniausia buvo, o dabar reikėtų kur kas didesnių dotacijų žemdirbiams. Visose srityse reformų verkiant reikia, bet pradėt turėtų nuo žemės ūkio. Ką aš keisčiau, jei žemės ūkio ministras būčiau? Ačiūdie, tesu aštuonias klases baigęs, neseniai tik užvedžiau knygą, kiek iš hektaro prikuliu ir visa kita, o juk ne kiekvienas toks galvotas, ne visi sugeba dokumentaciją vest, o privalu.
Ponios Daratos kantrybė - kaip šventosios...
Juokiasi ūkininkė, užauginusi penketą dukrų ir sūnų, kad jos mama mokėjusi psalmę šventai Daratai, toji kažkokia kankinė buvo. Po neankstyvų vedybų moteris dirbo Vilkėnų internato skalbykloje, audė "Minijos" dailės kombinatui ir dar reikėjo pametinukus vaikelius sužiūrėt, vieną kitą gyvulėlį laikė. Nugarą kartais stipriai paskauda, bet geriausias vaistas - darbas. O jau krikštynas tai prašmatnias kiekvienam vaikui iškeldavo, paršą paskersdavo. Ir tą sekmadienį, kai lankėmės, į Stirbių kiemą pulkas svečių sugužėjo - iš Klaipėdos, Švėkšnos. Savo šeimai po kibiriuką bulvių kasdien priskuta, o svečiui visada atsarginę porciją palieka. Būtinai mama sulaukia, kol vaikaičiai apie vienuoliktą atsipraus, tuomet suguldo visus. Dukros anksti vyrus susirado ir ištekėjo, tik ne visos laimingai... "Nuo mažų dienų vaikams darbo duodavau, visi draugiškai laukus ravėjom. Sykį pasigedau Rimuko, žiū, ateina kaimynas juokdamasis, sako: "Tavo keturių metų gaspadorius, ant peties šakes persimetęs, mėšlo mėžt išėjo". Vaikai ne tokie išlepinti nenuoramos buvo, štai kaip anūkas spurda, negali nulaikyt. Tik sykį vyresnioji išgąsdino, pasislėpė supykus verandoj, kam kartu neėmiau, o aš į polikliniką mažąją tempiau; koją į dviračio stipinus įkišo".
Klausiu, koks jos gyvenimo žmogus, antroji pusė. Sako, prie kiekvieno žmogaus mokanti prisitaikyti, o savasis, rodos, tos meilės nedemonstruoja, bet ji yra juntama. Kai pačiai išoperavo apendicitą, vyras kasdien į ligoninę ateidavo, rūpinosi. "O kaip sulaikyti vyrą, kad pas laisvą paukštę nelakstytų? Nesulaikysi niekaip, čia nuo žmogaus priklauso, o kai turėjo šešis vaikus augint, tai ir nesiblaškė. Dabar anūkus padeda auginti. Ponia Darata sako, kad šeimoje vyro žodis paskutinis; reikia mokėt ir nusileisti. Jei kas nesiseka, jis pats sako: "Ar nuo to geriau bus, kad ant kito tulžį išliesi, kumščiu stalą trankysi, kaltų ieškosi. Vienu kitu žodžiu persimetam. Su sūnumi esame vieningi, nuomonės paprastai sutampa. O kad bėdos apninka - ar tu raudosi, ar dainuosi, ar degtinę gersi, nieks nuo to nepasikeis. Reikia tiesiog išlaukti gerų permainų".
Man regis, šios ramios, nuolankios moters elgesys su vaikais ir vyru tiesiog neklystamas, sušildantis labiau, negu bet koks meilės demonstravimas. Ji dalijasi paprastu neišsemiamo švelnumo ir išminties lobiu, o rankos kaip du dvyniai angelai nuskriaustą guodžia. Ji trapi - ir tvirta, kaip maloninga būna sudiržusi žemė. Jiedu, ūkininkai Stirbiai, gerbia 95-us metus einančią motulę Eleną, ištekėjusią už našlio, svetimus ir savus vaikus užauginusią, daug išgyvenimų patyrusią - į jaučio odą nesurašysi. Ir ji nusipelnė būti namuose numarinta, jokių slaugos namų nematys. Alfonsas, dešimties amatų meistras kartais ir "pasibovija" vaikų džiaugsmui; štai akmenį parvilko į kiemą, sako, gal pamažu išaugs akmenynas kaip Mosėdy. Abudu Stirbiai sako vienodai branginą vienas kitą, vaikus ir vaikaičius, su protu didžiuojasi sodu ir tuo, ką patys sukūrė. "Ko mes nepasiekėm, vaikai gal pasieks, jie - mūsų darbų tęsėjai. O ir kur galėtų iš sodybos išeiti? Juk nebūtų kur eiti..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą