Praėjusį svaitgalį įvyko daugybę iškilių renginių aprėpusi Šilutės miesto šventė, skirta 491-ajam miesto gimtadieniui paminėti. Hugo Šojaus dvare, kultūros ir pramogų centre, F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidarytos tapybos bei forografijos parodos, vyko mokslinė konferencija, evangelikų liuteronų bažnyčioje - chorinės muzikos koncertas.
"It perlas - kuo senyn, tuo didyn"...
- taip sako miestelėnai apie Šilutę. Jos gatvėse nuo ankstyvo ryto žmones kvietė į ratą ir šodino Šilutės folkloro ansamblis "Verdainė", linksmino Šilutės meno mokyklos pučiamųjų orkestras "Brass". Šilutės Vydūno gimnazijos klubo "Skrydis" nariai skraidino pašėlusius aitvarus ir Šyša plukdė laivelius.
Nustebino gatvėse tvyranti harmonija, švara ir palaiminga ramybė: iš lėto plūdo minios žmonių, vieni kitus sveikindami, užsukdami į Šilutės muziejų. Vaikai susidomėję apžiūrinėjo archaišką vilnų karšyklą, medines su skarda skalbimo mašinas su sparneliais, gražius ir keistus senųjų lietuvininkų bei vaškuotus žvejų drabužius, žvejybos įrankius bei įvairius buities rakandus, kurių paskirtį šiandie sunku būtų buvę įspėti, jei ne išsamūs muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės komentarai.
Teatralizuotos eitynės
Antrąją šventės dieną nuo Lietuvininkų gatvės link Šilutės kultūros ir pramogų centro pajudėjo įspūdinga, pokštaujanti teatralizuota eisena, į smagų šėlsmą įtraukianti kiekvieną išsiblaškiusį žioplį. Tvenkinyje su fontanais tuoj pat užmetė meškeres neregėti groteskiški personažai; jie netruko susibičiuliaut su mažaisiais smalsuoliais. Šventės progai įrengtoje lauko scenoje netrukus prasidės Šilutės teatro, garsaus toli už Mažosios Lietuvos ribų, fantasmagorinis pantomimos spektaklis - ugnies fiesta. Aš jį pavadinčiau "Epochų dvasių grimasomis": nustebino artistų kaukės ir plastika.
Bet pirmiausia žodis buvo suteiktas gerbiamam Šilutės miesto merui Arvydui Jakui. Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus iškilmingai iškėlė miesto vėliavą - miesto galvos tarsi paleido šventės aitvarą nuo saito. Keletą pagarbos kupinų žodžių miestelėnams tarė šventėje dalyvavę seimūnai Kęstutis Glaveckas ir Virginijus Martišauskas. Į sceną kilo garbūs Šilutės miesto patriarchai, kultūros veikėjai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos šaulių sąjungos Šilutės skyriaus nariai.
Vienas gyvybingiausių miestų
Paklausiau miesto merą, kokius sentimentus jaučia Šilutei jis, "grynakraujis" šilutiškis, kas vyksta čia sensancingo. Meras Arvydas Jakas nesusimąstęs atsakė:
"Šilutė - pati yra sensacija, nuostabus unikumas, o miesto širdis - tai ne kas kita, kaip patys kantrūs, darbštūs, patriotiški šilutiškiai. Tai vienas gyvybingiausių, veržliausių ir perspektyviausių Lietuvos miestų. Kaip buvęs verslininkas aš čia matau plačių ryšių su pasauliu, partnerystės ir puikių verslo galimybių, todėl niekur iš čia niekada nesitrauksiu. Be abejo, nesame ir provincialus kultūros židinys. Kur dar Lietuvoje galite išvysti tokią unikalią architektūrą, istorinį paveldą? Džiugu, kad į miestą dirbti ir gyventi sugrįžta jaunimas po studijų įvairiuose miestuose ir šalyse."
Vakare pakeitė drabužius
Šilutės jaunimas, pasirodo, pasimatymus dažniausiai skiria bare "Magnolija", kur vyksta diskotekos, arba prie parke stūgstančios bronzos skulptūros - fontano. Kultūros ir pramogų centro vadybininkė Monika Čapskytė papasakojo apie kuriamas originalias jaunimo veiklos programas, kamerinį chorą, fokloro ansamblius.
Pastebėjau, kad kai kurie miestelėnai vakarėjant persirengė vakariniais drabužiais, šukuosenas ir apskritai įvaizdį pakeitė.
Pakalbinau vieną iš centrinę miesto gatvę užtvenkusių tautodailininkų, šilutiškį Julių Katauską. Žmogus, sukūręs ne vieną pagrindinį vaidmenį Šilutės teatro scenoje, dabar visiškai atsidavė įvairiems tautodailės žanrams. Jo keraminiai dirbiniai be glazūros, savitos technologijos ir archaiškų formų, nelyg ne šios epochos, provokavo praeivius pasiteiraut, ar ne iš muziejaus šios puodynės.
Šilutė - Vakarų miestas
Aplink Julių zujo jo vaikeliai - Izidorius, Morta, Jokūbas ir Vilius. "Kai grįžti iš svetimų šalių, ir įvažiuoji į Šilutę, jauti, kad ji - kažkuria prasme Vakarai. Ir aplinka, ir šaligatviai, gražus miestas ir įstabi gamta. Kur Šilutės dvasia slypi? Kiekviename žmoguje slypi skirtinga dvasia, kaip jis jaučia, bet yra sąsajos, auginantys tą prakilnią sandoros, bendruomenės ir patriotizmo dvasią, kuri visada prikelia. Kadangi čia gyvena ne tik senbuviai, bet žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos kampų, čia gali surasti žmonių ir suomiško charakterio, ir itališko".
Unikali istorija
Šilutės istorija unikali. Dykvietėje, pelkėtam šile 50 km nuo Klaipėdos ir 46 km nuo Tilžės, Kryžiuočių įkurta pirmoji smuklė pavadinta Šilo karčema. Iš to kilo vietovardis Šilokarčema, kurį vokiečiai išvertė į Heydekrug. Šilokarčema, viduryje tarp Kuršių marių ir sienos su Žemaitija, buvo lengvai pasiekiama, tad netrukus virto prekybos centru; ją mielai lankydavo žvejai ir valstiečiai, pirkliai.
XVI a. pabaigoje Šilokarčemoje jau veikė viešas turgus, kuriame prekiauta linais, kanapėm, lietuvišku milu, virvėmis, drobėmis, vežimų dalimis, grūdais, duona ir žuvimi. Landsknechtas, samdomas kareivis, žiūrėjo prekybos tvarkos, bet į turgaus erzelį nesikišo.
Prūsijos lietuviai ir žemaičiai čia apsirūpindavo degtine, geležies dirbiniais, druska, tabaku, ir parduodavo savo gaminius: karnas, odas, kailius, sviestą, medų, žvėrieną, vašką, sėklą, ir, aišku, žuvį. Nors kunigai "velnišką" turgų laikė žalingu bažnytinei tvarkai, būtent šis reiškinys paskatino kai kuriuos vokiečius apsigyventi Šilokarčemoje bei jos apylinkėse, ir ypač daug žemaičių atsikraustė čia po švedų okupacijos bei maro.
Garlaiviais į Šilutės turgų
1902 m. Šilokarčemos turgus skyrėsi nuo kitų turgų tuo, kad į jį atplaukdavo ne tik valtys, bet ir garlaiviai iš Karaliaučiaus; teko įrengti uostą, prieplauką, pagilinti Šyšos vagą ir išgrįsti akmens galvomis privažiavimą prie uosto. Bet čia tik šykščios istorijos smiltys. Autentišką istorinę kraštotyrininko Petro Jakšto knygą "Senoji Šilutė" yra perskaitęs kiekvienas save gerbiantis šilutiškis - ir garbaus amžiaus, ir mokinukas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą