Paprašėme klaipėdietį veterinarijos gydytoją Artūrą Joknį, ką tik sugrįžusį iš pasaulinio veterinarijos gydytojų kongreso Tunise pasidaalinti kelionės potyriais.
"Vykau pagilinti profesinių žinių, pasidalinti patirtimi su oficialia penketo kolegų iš Lietuvos delegacija. Gyvenome Kartaginos (Carthage) viešbytyje šalia Tuniso, ant jūros kranto, kur nuo mūsų eros pradžios yra išlikę Romos imperijos (kažkada Tunisas buvo jos dalis) didingų statinių griuvėsių. Pirmąkar pabuvoti arabų pasaulyje buvo labai įdomu. Kongresas vyksta kas keleri metai, įvairiuose kontinentuose į jį atvyksta ir diskutuoja mokslininkai iš per šimto dvidešimt pasaulio valstybių. Susirinko visų veterinarijos sričių atstovai: maisto kontrolės, smulkių gyvūnų apsaugos, taip pat ir kariniai veterinarijos gydytojai", - pasakojo ponas Artūras. - "Beveik savaitę kasdien septyniolikoje auditorijų vyko paskaitos, tad įtemptas darbas po dešimt valandų per dieną net sekino. - Galbūt ne tiek daug nauja išmokau, bet buvo naudinga praplėsti akiratį, panagrinėti atskirus ligų ir nesėkmių atvejus; kažką atsirenki sau. Įgijau drąsos, perskaičiau naujausios medicinos literatūros, daugiau domėdamasis smulkių gyvūnų gydymu. Man nelabai buvo aktualu stambių, mėsai auginamų gyvulių priežiūros klausimai. Gal požiūris į savo profesiją nepasikeitė, bet pamačiau, kad nesame prastesni specialistai, nors civilizuotesnės šalys turi daugiau modernios įrangos, turtingesni, gali atlikti sudėtingesnių operacijų. Visi tenykščiai žmonės be išimties laiko kupranugarius, dauguma - arabiškus žirgus, meilė šiems yra arabų kraujyje. Sakykim, šunų vietos gyventojai be galo nemėgsta. Valgyt nevalgo, bet jokios meilės šuniui nėra. Galbūt katė laikoma aukštesniu padaru; jas galėjai pamatyti krautuvėlėje ar gulint geriausioje vietoje restorane. Tai patys paprasčiausi katinai, kaip lietuviški rainiai, bet puikiai prisitaikę prie vietinių sąlygų. Sunku buvo suvokti, kaip išgyvena šunys dykumoje, karštyje, voljere, pridengtame tik popieriaus lapu".
Pusę šalies užima dykumos
"Nemačiau labai daug gyvūnijos, bet dykumų gyventojų - gyvačių, driežų, chamelonų, vėžlių - apstu. Galėjau įsimest veltui į kišenę chameleoniuką, bet pagalvojau, kam kankinti tą gyvūnėlį, ar sudarysiu jam tinkamas sąlygas. Su vietos veterinarais artimiau nesusipažinau, nepasakyčiau, kad atšiaurūs, bet ir ne svetingi atlapaširdžiai. Pasibaigus kongresui, savaitę keliavau po šalį. Pats įdomiausias reiškinys - Sachara: pamačiau kalnų, druskos bei tikrąją smėlio dykumą. Druskos dykuma - lygi kaip stalo paviršius, įvairių spalvų druskos: žalia, mėlyna, o kur likę druskos ežerai - taip pat įvairiaspalviai. Tai yra dykuma be gyvybės, niekas neauga. Kalnų dykuma akmenuota, veik jokio augalo nerasi, o kalnai - pusės kilometro aukščio; būtent ten gyvena dykumų žmonės, pasikasę 10 metrų po smėliu. Tai berberų gentys, kitaip vadinami "trogloditais", "smėlio valgytojais". Įdomiausia, pamatai pasodintą palmę ar iš smėlio smygsančią anteną, ir jau žinai, kad šalia bus koks urvas, vedantis į žmogaus būstą. Tokiuose urvuose, kai lauke 35 laipsniai karščio, maloniai vėsu, nereikia net kondicionieriaus, o žiemą, kai temperatūra nulinė - nešalta. Šiaip oras sausas ir šalčio pojūtis žiemą itin stiprus. Labai geras dykumos kelių tinklas, Lietuvoje nepamatysi tokių lygių magistralių, geras susisiekimas kupranugariais. Berberai neklajoja, gyvena augindami kupranugarius, kurie minta dygliukais, jie patys klajoja, ir kiek kilometrų benuklysta ganydamiesi, jie sugrįžta pas šeimininkus. Per metus kupranugarė atsiveda po vieną kupranugariuką. Jojome per dykumą apžiūrėti oazių: tai fantastiškas dalykas, kai tarp "barchanų" (kopų) išvysti augant palmes, gėlą vandenį. Yra ir klajoklių, kuriems nereikia net vandens: jie turi didžiules kupranugarių bandas, šie suranda dykumoje žolės, juos melžia ir maitinasi jų mėsa bei pienu. Net nesidomėjau, kaip kupranugarius dobia. Berberų klajokių ir gyvenančių olose šeimos didelės, jie augina nemažiau šešiolikos vaikų. Sunku nubrėžti kaimo ribas; ola, gal už kelių šimtų metrų - kita. Jie vilki savo tradicinius drabužius, sandalus užsirietusiais galais. Aišku, pusė Tuniso, kur ne dykuma - plyti, regis, begalinės žalios alyvmedžių giraitės. Alyvmedį pasodinus jis tik po 15 metų duoda vaisių, tačiau gyvena jis du tūkstančius metų, nereikalauja didelės priežiūros, auga patys savaime, nereikia nei laistyti - tik skink. Taip pat auginama vynmedžių. Jeigu tikras musulmonas, meldžiasi penkiskart per dieną. Teko matyti Kairūno (Kairoun) mečetę, sako, ji musulmonų pasaulyje pagal grožį ir svarbą užima trečiąją vietą pasaulyje, po Mekos. Aišku, į mečečių vidų pašaliečių neįleidžia, gali pasidairyt tik po vidinį kiemą. Šiaip tai graži, švari, klestinti turizmo šalis, juk driekiasi palei 1 200 kilometrų Viduržemio jūros pakrantės", - pasakojo Artūras Joknys. Lyginant su tris kartus aplankyta jo svajonių šalimi Indija, čia viskas kitaip, skiriasi požiūris į gyvūnus, anaiptol ne toks humaniškas. - "Indai gyvūnus gerbia ir saugo, neliečia, o Tunise gali pamatyti ir žiauresnių vaizdų. Tokio artumo su gyvūnija čia nėra. O iš nedaugelio čia laikomų šunų tunesiečiai pamėgę laikyti "piktas" veisles: rotveilerius, pitbulius... Bet jie tikrai šunų kovų nerengia. Indija kaip šalis ir jos žmonės man kur kas artimesni, nors ir apie arabus negaliu pasakyt nieko bloga, tie musulmonai nėra tokie baisūs", - šypsosi Artūras. Pasak jo, Tunise jau senų seniausiai yra panaikinta daugpatystė, ir tai laikoma vienu blogiausiu žingsnių, padarytų jų labai garbinamo prezidento Ben Ali. Senosios tradicijos nyksta, moterys nebeparduodamos, mokyklose kartu su berniukais mokosi ir mergaitės, tunisiečiai nori, kad moteris taptų natūralia visuomenės dalimi ir dirbtų drauge su vyrais. Artūrui dykumose teko sutikti ir ilgaamžių, sulaukusių 90-ies metų. Netoli viešbučio, kuriame gyveno, stūksojo Tuniso ištaiginga, itin saugoma prezidento rezidencija, apaugusi palmėmis. Prezidento paveikslai, kaip dievo - ant kiekvieno kampo, net autobusuose, automobiliuose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą