Išliko tik vilkų "profesūra" ....

"Nuo akmens amžiaus žmogus kovoja su vilku, ir jo kraujuje, smegenyse "įsodinta" baimė. Šimtmečiais vyko žiauri genetinė atranka, žmonės tykojo vilkų ir nuožmiai juos naikino. Todėl išliko tik ypatingiausi vilkai - "profesoriai". Deja, Lietuvos miškuose liko vos trys šimtai pilkių", - sako Telšių miškų urėdijos, Eigirdžių girininkijos eigulys Petras Dabrišius. Šis žmogus prie savo sodybos laiko šešetą vilkų, dar trys ateina iš miško. Netrukus jo augintiniai apsigyvens laisvėje - 2,5 hektarų draustinyje. Kol kas žvėris stebi mokslininkai, filmuoja Lietuvos dokumentinių filmų kūrėjai, o eigulys rašo knygą "Keleri metai vilko kailyje".

Eigirdžių girininkijoje

Eigirdžių girininkija - viena archaiškiausių, turtingiausių Žemaitijos girių; vos prieš šimtmetį čia dar gyveno meškos, šiandien tebedrebina žemę briedžiai. Vos prieš keletą metų Telšių apylinkėse slampinėjo ir keletas lūšių. Prie žvėrių prieglaudos aptvaro mus pasitinka jaukiausia, motiniškai ožkos išauginta šernė Jadzė.
Šeimininką bičiuliškai iltimis baksnoja didžiulis šernas; šerių kvapas aitrus, tačiau visiškai ne kiauliškas. Tolėliau šmėkščioja baikštūs danieliai. Fotografą sveikino Kaukazo aviganiai ir Džeko Londono aprašytasis šuo - pusiau vilkė, pusiau laika Okela. Ji nuostabiai nuovoki medžioklėje, geros orientacijos pėdsekė, miške jos elgesys kaip vilkės, bet žmogaus komandoms paklūsta.

Vienintelis, logiškai mąstantis gyvūnas

Grynakraujis vilkas suka ratus, uosdamas nepažįstamą žmogų, vis priartėdamas prie eigulio, tarsi norėtų savo ketera pridengti jį nuo atėjūno. Regis, kad tas taurus, dosniai gracija ir jėga apdovanotas žvėris nešiojasi savo laisvę kažkur tarp dantų.
"Jei nuo pat gimties neauginsi vilko, jis jau niekad nebus tavo, nepripažins. Turi vengt svetimų, tada liks gyvas", - sako Petras. Vieną vilkę, trijų mėnesių įkliuvusią į kilpą, P. Dabrišius paėmė iš kėdainiškio, užaugintą nugabeno į Kauno zoologijos sodą, pas Abukevičiaus filmuotą garsųjį patiną Šarchaną.
Kleopatra jau čionykščiam aptvare susilaukė penketo vilkiukų. Šie gražiai užaugo, ir dabar eigulys jaukinasi savo pirmąjį vilką.
"Nuo šuns absoliučiai skiriasi, tai vienintelis gyvūnas, turintis loginį mąstymą. Šuo taip pat jaučia, kai ruošies į medžioklę. Bet vilko juslės daug jautresnės, jis perpranta tavo balsą, judesius ir mimiką, seka kaip šešėlis, kaip vaiduoklis. Gudrus lyg čigonas: staiga atsiduria ten, kur nesitikėjai. Ir prievartos jokios negali būt; jei tik voljeras bus ankštas ir vilkas pasijus nelaisvėje, jo nesulaikysi - prasikas, prasigrauš, tiek tematysi.
Naktį mano vilkai gyvena kieme, tik dienai juos uždarau į voljerą. Susikaukia su trim laukiniais broliais. Paėmiau vilkę po rujos ir sukergiau su laika; dabar ji gyvena su kitu vilku ir tiki, kad jis - jos vaikų tėvas, o vilkas mišrūnų neskriaudžia. Gi vilkė visuomet mano, kad "vyro" turi būt viršus ir paklūsta.
Vilkei šeimos gyvenimas svarbiausia, nes jei nėr šalia antros pusės, dėl streso gali savo vilkiukus suėsti. Taip jau gamtos surėdyta, jog vilkė žindo vaikus du mėnesius 9 procentų riebumo pienu ir dar maitina atryta pusiau suvirškinta mėsa", - pasakoja eigulys.

Miške tvarkos nebeliko

"Praėjusį sausį naktį važiavau su arkliu - ūkas, mėnesiena, kad užstaugs vilkas, net širdį veria. Aš išsigandęs ir šoviau į tą pusę, arklys paklaikęs pabėgo; paskui išaiškėjo, kad medžiotojai vilkę nušovė. Patinas tris dienas ir naktis kaukė, net rizikuodamas gyvybe, atsliūkino prie laužo",- prisimena eigulys.
- Daugybė gyvūnų rūšių išnyko, nes tvarkos nebedaro vilkai - girių karaliai. O kai vilkų nėra, automatiškai prisiveisia laukinių šunų, kurie skerdžia ūkininkų gyvulius, bet jų neėda.
Mangutai pjauna visa, kas juda. Retieji paukščiai peri drevėse, ir čia kiaušinius išvagia kiaunės, nors drevės ir apkalamos skarda. Įsisiūbavo ir pasiutligės banga. Aš medžioju tik lapes, mangutus ir valkataujančius šunis. Vienas pusiau dogas mane už nosies vedžiojo apie trejus metus, kol prijaukintas kranklys "išdavė", kur šis tupi", - sako medžiotojas.

Medžiotojai turi išmokti medžioti

Visur Europoje likę tik sodinti miškai ir kanalai, visa suplanuota, apskaičiuota, nelikę laukinės gamtos, o ir mes esame ant ribos: kai vykdoma tokia miškų politika, Dievas žino, kiek laiko dar turėsime natūralų mišką.
Mūsų medžiotojai turėtų išlaikyt psichologinius testus, jokie įstatymai nesustabdys, kol nepasikeis jų psichika ir požiūris. Dabar ateina prie mano vilkų aptvaro medžiotojas ir nerimsta: "Reikia šaut žemėn tą kenkėją!" Klausiu, kuo jis tau, miestiečiui, kenkia?
Tai sovietmečiu, būdavo, aptiks keleto vilkų pėdas - sukvies valdininkai du šimtus medžiotojų, visą kariuomenę, ir iššaudys visus alei vieno. Veždavo vilkų kūnus į Rygą, ten mokslininkai ištirdavo, ir jei kuris vilkas turės šuns kraujo, nemokės didžiulės premijos. O jei vilkas susikergė su kale, vilkiukai nebus stiprūs, eis prie žmonių. Vilkai kaip žmonės: šeima, teritorija, laisvė jiems - šventi dalykai. Tik prieš kelis šimtmečius vilkai gyveno gaujomis, tada gal ir kėlė grėsmę žmogui.

Medžioklė - gyvenimo būdas

Taikli akylo jėgerio Petro Dabrišiaus ranka. 1982 metais, grįžęs iš sovietų armijos, iškeliavo ieškoti vietų, kur žmogus kojos nekėlęs. Gyvent savo gyvenimą - pats vienas, urve. Medžiojo, kad išgyventų: vieną dieną nušaus kurapką, kitą gurgiančiu skrandžiu pravaikšto. Jį traukė kalnai, tad apsigyveno Pamyro - Tian-Šanio kalnuose, prie Ferganos slėnio. Sniego žmogaus egzistavimu netiki.
Ten dirbo penketą metų kaip medžiotojas, verslininkas. Medžiojo su kirgizų kurtais - taiganais. Pagrindinis laimikis buvo švilpikai, o žiemą - vilkai ir kalnų ožiai.
Klajokliškas kraujas nedavė ramybės, patraukė į šiaurę, taigon. Krasnojarsko krašte gaudė voveres ir sabalus. Grįžęs Žemaitijon, parašė knygelę apie kiaunių medžioklę, kuri tapo neeiliniu įvykiu šalies medžiotojų gyvenime.
"Pas mus per mažai erdvės, geras medžiotojas per mėnesį išnaikintų vieno miško gyvastį. Reikia daugelį gyvūnų auginti, globoti. Vieni renka "markutes", kiti - kailius, ragus, aš tai nekolekcionuoju kaulų,"- šypsosi eigulys.
Sutikęs daug meškų, net nešovė: "Nebent iš bado mirčiau, man nėra jokios būtinybės nudobti mešką. Ir medžioklė man niekada nebuvo malonumas".

Į medžioklę - su vanagu

Sužinojo, kad žmogelis, auginantis karvelius, gaudyklėn įkliuvusius vanagus nudeda, ir iš jo nusipirkdavo po šešetą paukščių - veržliausią pasilikdavo, o kitus paleisdavo laisvėn. Vanagui neduodi miegot tris naktis, jis pasiduoda ir ima maistą iš žmogaus rankų, paskui imi jį medžioklėn - vanagas sumedžiodavo kurapką, antį ar zuikį. Turi greit sparnuotą plėšrūną užklupti, kol tas grobio nesudorojo. Varnių eigulys rado erelį, kapojantį sumedžiotą šerną; kai Petras parsivežė paukštį namo, sapne buvo su juo "iškeliavęs" į mistinį pasaulį kaip koks indėnas su savo toteminiu gyvūnu. Erelis krito, nes ornitologų žiedas sukėlė kojos gangreną.

Nori išsaugoti vilkus

"Jei manyčiau, kad vykdau kažkokią misiją, nieko nenuveikčiau. Visa įvyksta savaime, gaivališkai, - sako Eigirdžių girininkijos eigulys.- Bėga gyvenimo upė, ir tu jos nepasuksi; jei keisis žmonės, iš miško nesitikės tik pelno, nebevyks toks nežmoniškas biologinės įvairovės naikinimas. Labai gerai gamtai, kad einame į Europos sąjungą, nes yra įstatymai, kurių privalėsim laikytis.
Čia tikrai bus didžiulis aptvaras laisviems vilkams, ir važiuos žmonės jų pažiūrėt. Pašauksi laiką - vilkę Okelą, paskui ją atbėgs vilkai: tokia atrakcija ir kilni misija, su kuria į Europą einam. Iki šiol nemažai kas Lietuvoje augino vilkus, bet kitokiais tikslais, daugiausia šunų veislės pagerinimui. Aš noriu propaguot jų išsaugojimą, bet vienas nieko nepadarysiu. O kodėl čia esu? Sakyčiau, vieta pasirenka žmogų," - sako Petras Dabrišius, vaišindamas mus arbata su viržių medumi.