Istorikė: tą sausį Lietuva metė pirštinę didžiosioms valstybėms

Istorikė: tą sausį Lietuva metė pirštinę didžiosioms valstybėms

„Būtina pabrėžti, kad, neužsitikrinus kai kurių užsienio valstybių pritarimo, moralinės pagalbos, Lietuvai nebūtų pavykę padaryti to, ką įvykdė sausį“, – sako istorikė doc. dr. Silva Pocytė, pasakodama apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos.

Anot mokslininkės, nors ir mėgstame romantizuoti ir gražinti istoriją, reikia akcentuoti, jog keliais atžvilgiais Didžioji Lietuva ir jos gyventojai esmingai skyrėsi nuo Klaipėdos krašto. „Tenka konstatuoti, kad Lietuva iki galo nesuprato šio krašto savitumo“, – teigia dr. S. Pocytė.

Apie tai, kas prieš devynis dešimtmečius atsitiko Klaipėdos krašte, kokios buvo to meto geopolitinės sąlygos Europoje, ir kaip didlietuvių kultūrą priėmė šišioniškiai lietuvinininkai istorikę dr. S. Pocytę kalbino LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ bendradarbė Klaipėdoje Valentina Žigienė.

1923 m. sausio sukilimas vadinamas viena drąsiausių ir svarbiausių Lietuvos valstybės karinių operacijų, leidusių Klaipėdos kraštą  prijungti prie didžiosios Lietuvos. Kokios aplinkybės lėmė ano meto įvykius? Kas suteikė drąsos imtis tokių ryžtingų veiksmų?

Puikiai žinome, kad Klaipėdos kraštas, kaip ir visa etnografinė Mažosios Lietuvos dalis, iki Pirmojo pasaulinio karo ir jo pabaigos priklausė Vokietijai. 1918 m. lapkritį Vokietijai pralaimėjus karą, Antantės valstybės pradėjo galvoti, kokia turėtų būti Vokietijos situacija, o svarbiausia, kaip sumažinti jos ekonominę, politinę bei karinę galią. Todėl buvo imta svarstyti, kaip atplėšti strategiškai svarbias Vokietijai dalis, o viena iš tokių teritorijų ir buvo Klaipėdos kraštas.

Šioje situacijoje savų interesų turėjo ir Lietuvos valstybė, kuri nepriklausomybę paskelbė dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Taigi, vykstant politinei diskusijai, Lietuvos valstybė nusprendė pasinaudoti padėtimi ir ėmė galvoti, kaip  prisijungti Vokietijai priklausiusias lietuviškas etnografines teritorijas. Lietuva – tuo metu dar labai jauna valstybė – žinojo, kad norint išlikti, svarbu turėti uostą ir tapti jūrine valstybe.

Svarstant pokario situaciją, buvo pasirašytas galutinis Versalio taikos susitarimas ir po ilgų diskusijų nuo Vokietijos atplėštas tik Klaipėdos kraštas – teritorija dešiniau Nemuno, o Mažoji Lietuva (Prūsija) liko Vokietijos sudėtyje. Nors Lietuva Versalio taikos derybose ir reikalavo, kad jai atitektų visa lietuviška teritorija, reikalavimas nebuvo įvykdytas. Į jį nebuvo atsižvelgta ir todėl, kad Versalio sutartis buvo pasirašyta 1919 m. birželį. Tuo metu pačios Lietuvos tarptautinė ir vidinė situacija nebuvo palanki: vyko nepriklausomybės kovos, Lietuva dar neturėjo tarptautinio pripažinimo, nebuvo sukurtos visos valstybės valdymo institucijos. Taigi tuo metu Klaipėdos kraštas, atskirtas nuo Vokietijos, nebuvo atiduotas Lietuvai – šito proceso arba akto įgyvendinimas buvo atidėtas keleriems metams.

Po karo visa Europa, taip pat ir Klaipėdos kraštas, išgyveno ekonominę krizę. Politinėje sferoje pirmuoju smuiku griežti pradėjo Prancūzija, administravusi Klaipėdos kraštą, taip pat didžiulę įtaką turėjo Lenkija. Tuo metu Lenkijai jau priklausė Vilniaus kraštas, be to, Lenkija turėjo siekių stiprinti savo įtaką Klaipėdos krašte, t.y. internacionalizavus Nemuną, per Klaipėdos kraštą savo interesams pajungti visą Lietuvą. Kita vertus, jau rutuliojosi ir laisvojo miesto (vadinamojo Freistaato)  idėja, kurią įgyvendinus, dominuotų Prancūzija ir Lenkija, o Lietuva įtakos Klaipėdos krašte neturėtų.

Kodėl po Pirmojo pasaulinio karo administruoti Lietuvą buvo patikėta būtent  Prancūzijai? Koks šios valstybės vaidmuo sausio sukilimo įvykiuose?

Prancūzija tik vykdė Versalio nugalėtojų politinį pavedimą, nes Klaipėdos kraštas, nors ir nedidelis, strategiškai buvo labai svarbus Europoje geopolitiniu požiūriu. Čia kirtosi ir Lenkijos, ir Vokietijos, sunkiai išgyvenusios Versalio gėdą, interesai. Vėliau ne kartą istorikų buvo sakoma, kad Vokietijos noras susigrąžinti Klaipėdos kraštą tarsi raudona linija žymi visą tarpukario laikotarpį.

Prancūzijos poziciją puikiai atskleidžia 1923 m. sausio 15 d. įvykiai. Ji galbūt ir galėjo pasipriešinti sukilėliams ir kovoti dėl Klaipėdos krašto, tačiau suprato, kad Klaipėdos kraštas jai tolimas, svetimas, be to, pati išgyveno sunkius pokario laikus. Todėl, nepatyrusi didesnių nuostolių, garbingai pasitraukė iš Klaipėdos, vykdydama pokario Europos valstybių nugalėtojų susitarimą.

Yra nuomonių, kad tai buvo surežisuotas ar net improvizuotas sukilimas, kuriame vietiniai Klaipėdos krašto vietos gyventojai beveik nedalyvavo.  Jūsų nuomone, ar pagrįsti tokie apibūdinimai?

Interpretacijų ir nuomonių apie sausio įvykius yra labai daug. Viena aišku – vietos gyventojai klaipėdiškiai, lietuvininkai, tikrai nebuvo didžioji ir svarbiausia šitų įvykių dalyvių dalis. Žinoma, kyla klausimas, kodėl ir kaip reagavo krašto gyventojai. Be abejo, išgyvendami pokario ekonominę krizę, žmonės puikiai suprato, kad politinių pokyčių turėtų būti, todėl nuomonių, kam turėtų atitekti Klaipėdos kraštas, būta įvairių. Jau minėta laisvojo miesto idėja jiems buvo priimtina –1922 m. buvo atlikta apklausa, kurioje daugiau nei pusė krašto gyventojų teigė, kad jie mielai priimtų būtent laisvojo miesto idėją.

Be abejo, didžioji sukilimo iniciatyva priklausė Lietuvos vyriausybei ir valstybei. Tai buvo slapta organizuojamas aktas, apie kurį Lietuvoje buvo informuota nedaug asmenų. Toks elgesys suprantamas, nes Lietuva metė iššūkį didžiosioms Europos valstybėms, kūrusioms to meto politiką, vadovavusioms užsienio ir diplomatinėms peripetijoms. Tačiau  nebuvo apeiti ir vietiniai lietuvininkai: reikėjo sutelkti tam tikrą vietos gyventojų skaičių ir bent jau oficialiai parodyti jų dalyvavimą šiuose įvykiuose. Taigi siekta inscenizuoti sukilimą, tarsi prieš prancūzų administraciją ir prieš vokiečių direktoriją sukilo vietos gyventojai. Čia   vertėtų prisiminti ir labai svarbų Mažosios Lietuvos politinio veikėjo Erdmono Simonaičio vaidmenį. Jis sutiko tapti politiniu sukilimo vadovu, nors ir rizikavo savo gyvybe. Na, o dauguma vietos gyventojų buvo indiferentiški, jiems prisijungimas prie Lietuvos buvo reikšmingesnis dėl ekonominių priežasčių. Darbininkai į tai žiūrėjo labai atsargiai, nes manė, kad į Klaipėdos kraštą, kaip aukštesnį ekonominį regioną, pradės plūsti darbininkai iš Didžiosios Lietuvos (taip ir atsitiko). Valstiečiai, ūkininkai į Lietuvą žiūrėjo kaip į galimą savos produkcijos realizavimo lauką. Prekybininkai, pramoninkai atsargiai svarstė galimybes plėsti prekybą, tačiau, deja, Lietuva negalėjo priimti visos jų gaminamos produkcijos.

Galbūt sukilimas vadinamas režisuotu ar inscenizuotu dar ir todėl, kad jį įvykdė kariškiai, teatrališkai perrengti civiliais? Kas vyko iš tikrųjų?

Viskas tikrai buvo puikiai apgalvota. Kauno instancijoms vadovavo žymus to meto Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas Ernestas Galvanauskas. Akcija, kaip minėjau, buvo rengiama labai slaptai, ir ne visą informaciją žinojo to meto Šaulių sąjungos vadas Vincas Mickevičius-Krėvė. Bet generalinis štabas buvo informuotas,  ir 1922 m. pabaigoje Kaune buvo priimtas galutinis sprendimas užimti Klaipėdą. Delsti nebuvo galima, nes Antantės valstybės pradeda kalbėti apie laisvojo miesto idėjos įgyvendinimą.

Sausio 9–10 d. iš Kauno į Šiaulius pajudėjo traukinys, kuriame buvo kariškiai ir Šaulių sąjungos nariai, gavę labai griežtas instrukcijas. Jiems buvo nurodyta, ko jie negali daryti, pvz., negali politikuoti, turi išsiimti iš kišenių įvairiausius daiktus, liudijančius priklausymą Didžiajai Lietuvai. Iš Šiaulių šie žmonės buvo gabenami į Klaipėdos krašto pasienį, o paskui trimis kryptimis – ties Bajorais Kretingoje, ties Gargždais ir Pagėgiais – perėjo Klaipėdos krašto sieną.

Didelio pasipriešinimo visame Klaipėdos krašte nesulaukta. Didieji mūšiai vyko Klaipėdos prieigose. Istoriografijoje puikiai aprašyti susirėmimai ties Sendvariu, kur vyko susišaudymas tarp prancūzų ir sukilėlių. Ir kai buvo užimtas Sendvaris, kelias į Klaipėdos centrą tapo laisvas. Prancūzų prefektūra buvo įsikūrusi miesto centre, dabartinėje kaimynystėje šalia Teatro aikštės, ir pagrindinis, jau paskutinis aktas, simbolizavęs lietuvių pergalę, buvo per langą iškelta balta vėliava (prancūzų pasidavimo ženklas).

Europos diplomatai tuos įvykius traktavo gana ramiai, ir jau po mėnesio buvo priimtas Santarvės valstybių sprendimas, kad Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, nors galutinis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvą procesas, t. y. Konvencijos parengimas, užsitęsė daugiau kaip metus. 1924 m. gegužės 8 d. buvo pasirašyta Klaipėdos krašto Konvencija (aš ją vadinu Klaipėdos krašto Konstitucija)  lėmė visą Klaipėdos krašto valdymą, įstatymų leidžiamąją bei vykdomąją valdžią, kalbos, švietimo, kultūrinę struktūrą... Tačiau vis dėlto akivaizdu, kad vokiški aspektai Klaipėdos krašte dar buvo svarbūs.

Kodėl? Ar čia gyvenę vokiečiai kovojo dėl savo teisių,  ar Vokietija tarpininkavo?

Būtina pabrėžti, kad, neužsitikrinus kai kurių užsienio valstybių pritarimo, moralinės pagalbos, Lietuvai nebūtų pavykę padaryti to, ką įvykdė sausį, nes tuo metu ji buvo maža, neįtakinga Europos valstybė. Iš tiesų tą sausį Lietuva metė pirštinę didžiosioms valstybėms, todėl, be abejo, buvo būtina užsitikrinti jai svarbiausių valstybių karinę ar moralinę paramą.

Vokietija sutiko su Lietuvos rengiama akcija, nes gerai suprato - jeigu Klaipėdos kraštas taps laisva valstybe, pirmuoju smuiku čia grieš Prancūzija ar Lenkija, o Vokietijai atsiimti Klaipėdos kraštą bus sudėtinga. Todėl Vokietija pritarė, kad Klaipėdos kraštas atitektų Lietuvai, nes puikiai suvokė, kad iš Lietuvos Klaipėdos kraštą bus lengviau atsiimti. Kita valstybė, kurios parama buvo svarbi, – tai Sovietų Rusija, kuri nebuvo suinteresuota, kad šiame krašte sustiprėtų Lenkijos ir Prancūzijos įtaka. Taigi vyko gana stiprus geopolitinis žaidimas.

Kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, Vokietija pakeitė savo poziciją, nes atsirado galimybė pradėti diktuoti tam tikras sąlygas, kad jos įtaka nebūtų prarasta. Klaipėdos krašte veikė gana stiprios vokiečių organizacijos, įvairios draugijos. Be to, Konvenciją su Lietuva pasirašiusios valstybės negalėjo ignoruoti ir čia gyvenusių vokiečių interesų. Tokiu būdu Klaipėdos krašto Konvencija įtvirtino dviejų kalbų ir dviejų tautų bendrą egzistavimą Klaipėdos krašte. Vokietijai atsirado didžiulės galimybės per vokiškas draugijas ir Vokietijos generalinį konsulatą stiprinti savo įtaką, kultūrinę bei ekonominę sklaidą.

Sklando nuomonė, kad jeigu Mažojoje Lietuvoje iki tol nebūtų išsaugota lietuvybė ir lietuvių kalba, jungtis nebūtų buvę jokių galimybių. Puikiai žinome, kad šitas kraštas nuolat patirdavo germanizaciją, kuri ypač sustiprėjo po 1871 m., ėmus vykdyti Otto von Bismarcko politiką. Tuomet buvo uždraustos ir pamaldos lietuvių kalba,  ir dėstymas lietuvių kalba mokyklose... Kaip vertinate šį – kalbos – aspektą?

Kalbą galėčiau įvardinti kaip pagrindinį lietuvininkų, kaip etnografinės grupės, identifikavimo kriterijų. Išties germanizacija prasidėjo susikūrus geležinio kanclerio O.von Bismarcko Vokietijos imperijai. Visos į ją patekusios žemės ir tautinės mažumos turėjo būti germanizuotos. Lietuvininkai - ne išimtis. Todėl jie pradėjo telktis. Pirmiausia kaizeriui ir Rytų Prūsijos vadovybei ėmė rašyti peticijas, kad mokyklose būtų palikta lietuvių kalba, pradėjo kurti kultūrines draugijas, kurių tikslas buvo  - ne kovoti prieš Vokietijos imperiją, ne kelti revoliucijas, o stiprinti lietuviškumą, pačių lietuvininkų pasididžiavimą savo praeitimi ir kalba.

Beje, reikia pastebėti, jog inteligentijos, žmonių, turėjusių aukštąjį išsilavinimą, taip pat paprastų žmonių, kuriems rūpėjo lietuviškumas,  šiame krašte nebuvo daug. Tačiau draugijų, kurios kūrėsi nuo pat „Birutės“ 1885 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, yra suskaičiuojama per 30. Šios draugijos ypač prisidėjo prie lietuvių kalbos išlikimo. Lietuviška veikla iki Pirmojo pasaulinio karo labiausiai sutelkta buvo Tilžėje, o paskui nemažai veikėjų persikėlė į Klaipėdą ir ten toliau tęsė savo veiklą.

Kaip Klaipėdos krašto prijungimas buvo traktuojamas pačių šio krašto gyventojų? Teko skaityti, kad ilgainiui tarp vadinamųjų didlietuvių ir mažlietuvių būta įvairių nesutarimų? Kas juos iššaukė?

Kartais mes mėgstame istoriją pagražinti, romantizuoti, bet, kalbėdami apie Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos gyventojų situaciją, turime pabrėžti, kad šie kraštai labai skyrėsi  tiek ekonominiu lygiu, tiek per keletą šimtmečių sukurtu kraštovaizdžiu. Galų gale susibičiuliauti ir integruotis neleido ir gyventojų išprusimas, mentalitetas. O  pats svarbiausias barjeras buvo religinis skirtumas. Tenka konstatuoti, kad Lietuva iki galo nesuprato šio krašto savitumo. Vietiniai gyventojai buvo protestantai, evangelikai liuteronai, kurių mentalitetas formavosi vokiškoje kultūrinėje terpėje.  Ne paslaptis, kad didlietuviai į mažalietuvius žiūrėjo ne visai pagarbiai: ne kaip į tikrus lietuvius, o į  tokius apvokietėjusius, vadinasi, ne itin patriotiškus. Šis požiūris ypač išryškėjo po kelerių  metų, kai Lietuvos valstybė pradėjo kurti ir bandyti realizuoti įvairius lituanizacijos bei Klaipėdos krašto integracijos projektus. Lietuvininkai, o ypač tautiškai orientuoti žmonės, iš susijungimo laukę bendrų darbų, greitai  nusivylė. Istoriniuose dokumentuose tokių nuoskaudų aprašymų galima rasti nemažai.  Pavyzdžiui, gubernatūroje, kuri Klaipėdos krašte buvo centrinė Lietuvos interesams atstovaujanti institucija (gubernatorius buvo skiriamas Lietuvos Respublikos prezidento), netgi valytojos buvo iš Didžiosios Lietuvos. Lietuvininkai jautė, kad jais nepasitikima, tad trintis tarp didlietuvių ir lietuvininkų kiekvienais metais ne mažėjo, o didėjo.

Yra dokumentų, liudijančių, kad, artėjant vadinamajam anšliusui 1939 m. kovą, į bendrus posėdžius susirinkę lietuviai ir lietuvininkai bandė spręsti susitelkimo klausimą, jie jautė, kad kažkas turi įvykti,  kad Klaipėdos kraštas vis tiek atiteks Vokietijai. Tai patvirtino ir didieji įvykiai Europoje (Hitlerio žygis per Europą). Minėtuose dokumentuose yra išlikę atvirų lietuvininkų pasisakymų, kad Didžiosios Lietuvos lietuviai jų nesuprato, kad į gubernatoriaus postą arba kokią kitą tarnybą Klaipėdos krašte neretai skiriami žmonės iš Kauno, į tarnystę šiame krašte žiūrėję kaip į tremtį ar nuobaudą.

Lietuvos valstybės negebėjimą suvokti, kas yra Klaipėdos kraštas, kaip jį reikėtų integruoti, beatodairišką lituanizavimą vietos gyventojai suprato kaip jų tapatumo griovimą. Jie siekė išlaikyti savitumą, savo tapatybę, bet neturėjo didelių alternatyvų. Todėl ne vienas istorikas, tyrinėjęs tarpukario Klaipėdos krašto istoriją, yra pasakęs, kad lietuvininkai buvo atsidūrę kryžkelėje, jie turėjo pasirinkti - arba Didžiosios Lietuvos siūlomą lituanizacijos kelią (kuris dažniausiai buvo suprantamas kaip katalikybės ir kultūrinių tradicijų priėmimas), arba grįžti prie vokiškumo, kuris jiems buvo artimesnis dėl 1923–1939 m. Vokietijos darytos įtakos.

Iš vietos gyventojų teko girdėti, kad tekdavo per naktį apsispręsti, kas esi – lietuvis ar vokietis, užtekdavo pasakyti, ir pase tuoj pat pažymėdavo...

Toks apsisprendimas, beje, buvo didžioji Klaipėdos krašto gyventojų gyvenimo, būties problema.  Tautiškumas tapo politiniu kriterijumi. Tuo (ypač dėl tam tikrų ekonominių interesų) naudojosi ir Vokietija, vietos gyventojus ėmusi telkti į tuo metu pradėjusias kurtis vokiškas politines partijas, nacistines organizacijas. Toks tiesmukiškas reikalavimas apsispręsti didino įtampą, priešiškumą. Dažnai skirdavosi netgi tos pačios šeimos narių pozicija: vienas stodavo vokiškumo, kitas – lietuviškumo pusėn. Tapatumo problema čia buvo itin sudėtinga.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder