Pajūrio kaimai ir miesteliai
Neringos žmonės apie juodkrantiškius atsiliepia geru žodžiu. Šie esą labiau susitelkę, užjaučia vienas kitą nelaimių metu, o jeigu čia vyksta vietinių vestuvės - dalyvauja visa Juodkrantė. Be to, daugelyje namų čia yra įkurti "gintaro kambariai".
Antra pagal dydį Neringos gyvenvietė, įsikūrusi istoriniame urbanistiniame
draustinyje, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1429 metų, anuomet buvo arčiau jūros. Archeologiniai gintaro dirbiniai liudija, jog žmonių čia gyventa nuo akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus.
1599-1600 m. senąjį kaimą užpustė smėlis. Vėliau gilinant marių dugną aptikta gintaro. Tai paskatino gyvenvietės raidą. Nuo 1840 m. Juodkrantė garsėja kaip kurortas, čia ėmė plaukti garlaiviai iš Klaipėdos ir Tilžės.
Paukščiai palieka lizdą
"Mūsų vyrai - arba žvejai, arba komunalininkai, arba laisvo oro direktoriai, tad ir yra matriarchatas", - juokėsi Juodkrantės seniūnė Angelina Stakauskienė, pasiteiravus, kodėl gyvenvietei vadovauja jau antra moteris.
Angelina čia užaugo, jos tėvui, garsiam kepėjui, čia atvykus dirbti su žmona ir penkiais vaikais. Šių basos kojos smigdavo smėlin iki pat kulkšnių, o vasaros buvo "parduotos"uždarbiaujant pionierių stovyklose, kavinėse. Ištekėjo seniūnė už vietinio žvejo, užaugino tris sūnus, susiradusius žmonas žemyne. Tačiau jai "priklausė" visas Juodkrantės atžalynas - ilgus dešimtmečius buvo mokyklos direktorė. Čia mokėsi aktorė Virginija Kelmelytė, profesorė Nijolė Strakauskaitė, televizijos operatorius Antanas Norvidas.
| Seniūnė Angelina stengsis, kad Juodkrantė dar labiau paskęstų žalioje medžių lapijoje |
Seniūnijos policijos areštinėje paskutiniai klientai tupėjo prieš kelias vasaras - susipešė atvykėliai pacanėliai.
"Vietiniai vaikinai stoja vienas už kitą, palaiko, gerbia, neturi nė vieno priešo", - patikino pokalbininkė.
Vietos bažnytėlėje neretai ekumeninėse mišiose kartu su katalikais dalyvauja ir evangelikų liuteronų kunigas Jotingis. O prieš šventes gyvenvietėje kaip skruzdėlyne kruta savanoriai talkininkai.
Žalioj stotelėje
Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė, prieš aštuonerius metus atsikėlusi į Juodkrantę, tiki, jog tai - likimo ženklas. Neturėjo pažįstamų, nei kur gyvent, tačiau įkūrė čia pirmąją vaistinę. Joje spaudžiamos dilgėlių sultys, skanaujamos kiaulpienių salotos. Vaistinėje sutvarstomi dviratininkai, prasiskėlę pakaušį, pasirūpinama peršalusiais vaikais, senute vokiete turiste, kuriai krito kraujospūdis. Daina buvo pasikvietusi net aromatų terapijos žinovę.
| Rasai Jurise nebaisios gamtos stichijos - katastrofa būtų palikti gimtuosius smėlynus |
Jiems ponia Daina negaili nei jėgų, nei savo pinigėlių. Žiemą, kai žmonės neturi ką veikt, mielai ateina į renginius, tarkim, "Žmogus - visatos dalis", į susitikimus su aktoriais, garsiais muzikais, jogais, sveikos gyvensenos guru. Vaikai įsijautė į trijų dienų muzikinį projektą "Menas - sveika ir prasminga", kuriame su keliais virtuozais grojo įvairiais instrumentais, piešė, skambant Mocarto muzikai.
Daina dainuoja vietos folkloro ir moterų ansamblyje, gieda bažnyčios chore, su draugėmis lanko linijinių šokių repeticijas.
"Iš vietinių išmokau pasūdyt lašišą, ir ikrus paruošti, nors iki tol net karpio nemokėjau dorot. Jeigu ir toliau galėsiu sau leisti tokią prabangą, padėsiu žmonėms, nors kai kas pavadina mane "priplaukusia", - juokėsi Daina.
Žuvys ir margučiai
"Aš be galo myliu Juodkrantę. Daug miestų apvažiavusi ramybę atrandu tik čia ir nesuprasiu senbuvių, kurie gali iš čia išvažiuoti, pardavę namus. Man tai būtų katastrofa - palikti erdvę, smėlynus, vandenis, "žvynuotą duoną" ir visa, kas čia yra", - sakė Rasa.
Moteris, turinti estišką pavardę Jurise, gimė Juodkrantėje. Pakvietusi prie traškančio židinio, sakė, kad vietiniai - savotiški žmonės, suvažiavę iš visų krašto regionų. Tačiau čia gimusieji tarsi turi savą aurą: atšiaurūs, užsigrūdinę, atlaikantys vėjus ir potvynius. Ne kartą pakilusios marios buvo "atėjusios" iki jos namų, šernai gadino gyvenimą.
Vienatvę laikančiai prabanga moteriai svarbiausias - jos amatas. Rasos mama rūkydavo žuvį, o ji skrodė, valė, rūkė, kilnojo iešmus, sveriančius po 20 kg, kol nežmoniškai įskausdavo stuburą. Šiandie tam darbui turi pagalbininkų.
Rasa tik pernai žiemą pradėjo adata ir peiliuku skutinėt margučius - vieną lukšto pusę išgražinti trunka šešias valandas.
"Tai ne tautiški raštai. Pasaulio modelis, kosmosas, gamta ir mano fantazijos", - sakė Rasa, kol kas skutinėjimo aistros nelaikanti manija.
| ŽOLININKĖ. Juodkrantės vaistininkė Daina Radzevičiūtė-Jašinskienė svečius vaišina džiovintomis šaknelėmis, vaistažolių arbata |
Vien mišku nepriviliosi
Poną Arūną, prieš septynetą metų Juodkrantėje buvusią lūšną pavertusį viešbučiu- restoranu, sutikome krantinėje.
"Kas per tą laiką, kai atvažiavau čia iš Kauno, pasikeitė? Žmonės tie patys, tik kai kurie - dar labiau prasigėrė. Tinginiai visi: verkia, kad neturi pinigų, o kai reikia ką darbui pasamdyti - gaudyk vėją laukuose. Be šansų prisikviest", - skeptiškai pasisakė jis.
Pripažino, kad verslui konkurencija didelė. Vasarą veikia 17 kavinių, tačiau jo verslas laikosi "aukščiau aukso vidurio". Daug polėkio įdėta rekonstruojant viešbutį, kurio apie 60 proc. svečių - tautiečiai, po keliolika - rusai ir latviai. Ir savaitgaliui atvažiuoja vieni kiti žmonės, seni klientai.
Arūnas gaudyti karšių išeina tik pasibaigus sezonui. Turi ir valtį, tačiau apgailestauja, kad kitų pramogų atvykusiems nėra.
"Vien jūra ir mišku poilsiautojų čia nepriviliosi. Jaunimui čia per brangūs "tūsai", o šeimoms su vaikais būtų ką veikti, jeigu čia pastatytų vandens parką", - sakė žvejys mėgėjas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą