Izraelio ambasadorius Lietuvoje: kai kurie Lietuvos miestai liūdina

Ne viename Lietuvos miestelyje, kuriame seniau gyveno gausi žydų bendruomenė, dabar nėra nė ženklo apie žydų palikimą, LRT RADIJUI tvirtina Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Anot jo, tai liūdina, nes Lietuvos žydų palikimas yra visos Lietuvos palikimas. Tačiau ambasadorius pastebi, kad tai nėra būdinga visai Lietuvai: „Yra ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Kėdainiuose, Kupiškyje, Ukmergėje. Ten lankydamasis matai, kiek daug yra žmonių, stipriai atsidavusių tam, kad būtų išsaugotas žydų bendruomenės paveldas.“

– Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų minėjimo dienos išvakarėse. Nuo Holokausto praėjo dešimtmečiai. Jūsų manymu, išmokome paminėti šią dieną?

– Aš čia dar tik dvejus metus, todėl neturiu įrankių, kaip pamatuoti tą pokytį, bet tiek, kiek esu čia, pastebiu, kad žmonės gana atviri, yra linkę kalbėti šia tema. LRT RADIJAS neseniai pristatė radijo dokumentikos ciklą apie Holokaustą. Tai rodiklis, kad apie Holokaustą kalbama ir tai daroma atvirai, bet visą laiką yra galimybė daryti daugiau. Svarbu suprasti, kad renginiai, kurie prasidėjo trečiadienį ir tęsis ketvirtadienį ir penktadienį, daugiausia organizuojami žydų bendruomenių ar organizacijų, kurios susijusios su žydų bendruomene.

– Tačiau visai neseniai Molėtuose įvyko atminties maršas, organizuotas tarsi ir ne žydų bendruomenės. Gal visuomenės požiūris keičiasi ir tokių renginių atsiras daugiau?

– Norėčiau tuo tikėti. Molėtų maršas buvo labai svarbus lūžis. Rugpjūtį ir rugsėjį aš lankiausi daugybėje panašių minėjimų daugelyje kitų miestų: Zarasuose, Šiauliuose, Biržuose. Galiu tęsti ir tęsti. Į šiuos renginius, palyginus su Molėtų maršu, atėjusių žmonių skaičius buvo visiškai kitoks – susirinko labai mažai žmonių. Daugeliu atveju tai tebuvo žydų bendruomenės atstovai.

– Prieš dvejus metus, kai atsidarė Izraelio ambasada Lietuvoje, jūs nežinojote, kam reikėtų skirti didžiausią dėmesį. Vėliau pasakėte, kad svarbiausia užmegzti santykius, ryšius tarp dviejų valstybių žmonių. Kaip tai supratote ir kodėl būtent tai svarbiausia?

– Vis dar manau, kad tai svarbiausia. Pirmiausia, aš tikiu žmonėmis. Svarbiausia – ne vieta, o žmonės. Žmonės gali atnešti pokyčius. Todėl stengiuosi sukurti galimybes, kad žmonės – izraeliečiai, lietuviai, žydai ir nežydai – susiburtų kartu.

Vienas iš mūsų projektų – po Lietuvą keliaujanti paroda apie popiežių. Ši paroda aplankė jau beveik visus miestus ir miestelius Lietuvoje. Svarbiausia šioje parodoje – ne menas, religija ar politika, o žmonės, meilė, pagarba.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

– Izraelio ambasadai Lietuvoje netrukus bus dveji metai. Iki šiol ji buvo tik Rygoje. Kodėl po daugiau nei 20 nepriklausomybės metų prireikė ambasados ir Lietuvoje?

– Manau, visiems reikėtų sudainuoti „Su gimimo diena“, nes ambasados gimtadienis – sausio 26 d. Prieš dvejus metus tai buvo pirmoji mano, kaip ambasadoriaus, diena ambasadoje.

Jūsų užduotas klausimas buvo turbūt vienas dažniausių, kurio būdavau paklausiamas, kai duodavau interviu. Mano atsakymas būdavo labai paprastas – mums prireikė 20 metų, kad įkurtume ambasadą, bet aš tikiu, kad niekada ne vėlu atsiprašyti, pasakyti „aš tave myliu“, įkurti ambasadą. Mano noras buvo toks, kad po trumpo laiko jaustumėmės taip, lyg čia esame daugiau kaip 20 metų.

– Kai tik atvykote į Vilnių ir išėjote pasivaikščioti po sostinę, pasakėte, kad mieste yra labai daug žydų gyvenimo, kultūros ženklų. Dabar pats daug keliaujate po Lietuvą. Kiek tų ženklų pastebite visoje Lietuvoje, ne tik Vilniuje?

– Keliauju daug, aplankiau daugybę vietų ir planuoju aplankyti naujas vietas. Man truputį liūdna, nes šiandien surasti ženklų daugelyje miestų ir miestelių, kuriuose gyveno daug žydų, sunku. Yra daug pastatų, kurie priklausė žydų bendruomenės nariams, fabrikų, pavyzdžiui, kailių Šiauliuose, arbatos Švenčionyse ar agurkų fabrikas Kėdainiuose.

1931 m. nepriklausoma Lietuva atliko apklausą, kurios metu buvo sužymėtos parduotuvės ir lengvosios pramonės gamyklos kone kiekviename mieste ir miestelyje. Tai vieša informacija – daugiau kaip 80 proc. šio turto priklausė žydams. Žydų palikimas susijęs ne tik su verslu. Gydytojai, advokatai, inžinieriai – dauguma jų buvo žydai. Šiandien, kai keliauji po Lietuvą, šio paveldo randi mažai. Tai labai liūdna.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Kėdainiuose, Kupiškyje, Ukmergėje. Ten lankydamasis matai, kiek daug yra žmonių, stipriai atsidavusių tam, kad būtų išsaugotas žydų bendruomenės paveldas. Svarbu akcentuoti – kai kalbame apie žydų bendruomenę, kalbame ne apie ateivius, kurie vieną dieną nusprendė palikti savo tolimą galaktiką ir nusileisti čia, gyventi čia kelis šimtus metų, o tada grįžti į savo gimtąją planetą. Kalbame apie Lietuvos gyventojus. Kalbame ir apie jūsų paveldą.

– Kaip būtų galima paskatinti kitas bendruomenes, kurios galbūt ne taip aktyviai bando išsaugoti tą paveldą?

– Manau, kad viską lemia švietimas. Turiu pasakyti (tai pozityvioji dalis), pastebiu, kad žmonės dėmesingi, nori klausytis, kalbėtis ir daugiau sužinoti apie istoriją. Žydų filosofai sakė – prieš planuojant tolimesnę kelionę, būtina žinoti, iš kur atėjai.

Manau, kad todėl reikia skirti laiko, kad sužinotume, kas nutiko praeityje. Nekalbu apie neseną praeitį. Kalbu apie ilgą žydų istoriją, kurioje yra daug šviesių etapų, ne tik tamsių. Labai svarbu kalbėti ir apie geruosius laikotarpius.

– Dažniausiai moksleiviai sužino apie žydus ir Holokaustą, tačiau kultūros paveldas, didžiulis indėlis į Lietuvos istoriją kažkaip lieka užmirštas. Kalbame apie tuos gražius pavyzdžius, kaip Molėtų maršas, kai pačios bendruomenės tvarko žydų paveldą. Ar nepasigendate tvirtesnės valdžios pozicijos šiuo klausimu?

– Yra dalykų, kurie turi būti sukurti nuo apačios į viršų, bet taip pat yra tokių, kuriuos reikia kurti nuo viršaus į apačią. Tai kaip bendradarbiavimas. Iniciatyvos iš dalies turi būti kuriamos valdžios, bet iš kitos pusės – ir bendruomenės, žmonių, kurie tose vietose gyvena.

Tačiau visa tai – tik mūsų diskusija. Jei šiandien ryte būtumėte atlikę apklausą, kurioje šimto žmonių gatvėje klaustumėte, ar jie kada nors lankėsi Paneriuose, žydų žudynių vietoje, neturiu abejonių, kad nustebtumėte, jog didžioji jų dalis nėra ten buvę.

– Turite planų Lietuvoje atidaryti žydų kultūros muziejų. Toks neseniai atidarytas ir Varšuvoje. Bendraujate su Lietuvos politikais. Ar realu, kad toks muziejus, koks yra Varšuvoje, atsirastų Lietuvoje?

– Atidaryti muziejų – tikrai geras sprendimas. Dėl to aš apie tai pastaruosius porą metų labai daug kalbu. Tas muziejus būtų galimybė papasakoti apie žydų tautos istoriją čia, Lietuvoje, nuo pat pradžių, nuo pat jų atvykimo iki šiandienos.

Tai būtų modernus, interaktyvus muziejus. Tikiu, kad jis turėtų būti čia, Vilniuje. Taip pat tikiu, kad, kai toks muziejus bus atidarytas, kaip neseniai buvo atidarytas Varšuvoje, daug turistų atvyks aplankyti šio muziejaus. Žydų paveldas yra tai, ką užsieniečiai, žydai ir litvakai, gyvenantys ne Lietuvoje, norėtų aplankyti. Todėl manau, kad toks muziejus Lietuvoje reikalingas. Tikiu, kad tai taps tiltu tarp dabarties ir praeities. Jame lankysis vaikai, kurie galės šiek tiek daugiau išmokti apie savo miestus.

– Jeigu jau prakalbome apie turistus ir santykius tarp Izraelio ir Lietuvos, tai ką Izraelio gyventojai dabar žino apie Lietuvą? Anksčiau sakėte, kad Lietuva kažkuria prasme dar yra paslaptis.

– Pirmiausia, dauguma žmonių nežino Lietuvos pavadinimo „Lithuania“, mums tai – „Lita“. Taip izraeliečiai vadina Lietuvą. Šis žodis kilęs nuo žodžio „litvak“. Geriau už mane žinote, kad didžiausias iššūkis – sulaužyti išankstinius nusistatymus ir paskatinti geresnį realybės suvokimą.

Taigi, kai kalbame apie šias mūsų dvi šalis, daugumai izraeliečių, ypač litvakams, gyvenantiems Izraelyje, svarbi istorija, o daugumai lietuvių – saugumo situacija Izraelyje. Štai kodėl mes stengiamės sukurti daug įvairių veiklų, kurios lietuviams suteiktų galimybę geriau suprasti, koks yra Izraelis.

Tai viena iš priežasčių, kodėl aš pats daug keliauju. Manau, kad užsieniečiams labai svarbu gerai suvokti, kokia yra Lietuva. Tai ne tik Vilnius. Yra daugybė kitų mažų vietų, pavyzdžiui, Kupiškis, Rokiškis. Galiu vardinti daug. Lietuva taip pat yra ir gėlės: žibutės, snieguolės, ievos, kačiukai, lubinai. Žinoma, svarbūs ir grybai (juokiasi). Visa tai man teikia daug džiaugsmo.

– Ar pažįstant šalį labai sunku išmokti kalbos?

– Tai sunku, bet negaliu skųstis. Hebrajų kalba taip pat labai sunki. Žinote, kalba nėra tik žodynas, gramatika ir struktūros. Tai ir skambesys. Man labai patinka lietuvių kalbos skambesys.