Jurga Ivanauskaitė išėjo

Pro memoria

Po sunkios ligos šeštadienio rytą mirė 45 metų prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė.

Rašytoja sirgo sunkia vėžio forma ir atkakliai kovojo su liga.

Rašytojos artimiesiems užuojautą išreiškė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Prezidentas pabrėžė, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis - didelė netektis visai Lietuvai.

Rašytoją planuojama palaidoti antradienį Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.

Žurnalas "Moteris" J. Ivanauskaitę paskelbė 2006-ųjų Metų moterimi.

J. Ivanauskaitė yra išleidusi aštuoniolika knygų.

Pagal profesiją J. Ivanauskaitė - dailininkė. Tuomečiame Dailės institute ji baigė grafikos specialybę. Daugumą savo knygų rašytoja iliustravo pati.

1985 m. buvo išleistas J. Ivanauskaitės novelių rinkinys "Pakalnučių metai". Po trejų metų pasirodė rašytojos romanas "Mėnulio vaikai". Dar po metų - novelių ir apsakymų rinkinys "Kaip užsiauginti baimę".

1991 m. išėjo J. Ivanauskaitės pasaka vaikams "Stebuklinga spanguolė", po metų - romanas "Pragaro sodai". 1995 m. pasirodė dar vienas romanas - "Agnijos magija". 1996 m. ji išleido publicistikos rinkinį "Ištremtas Tibetas", 1997 m. romaną "Kelionė į Šambalą".

1999 m. pasirodė J. Ivanauskaitės romanas "Prarasta pažadėtoji žemė", po metų ir dar vienas romanas - "Sapnų nublokšti". 2002 m. rašytoja išleido romaną "Ragana ir lietus", 2003 m. romaną "Placebas" bei esė rinkinį "Kelionių alchemija".

2005 m. rašytoja išleido dar vieną romaną "Miegančių drugelių tvirtovė".

Iki ligos J. Ivanauskaitė buvo aistringa keliautoja. 1993-1995 metais ji keliavo po Indiją, Nepalą ir Tibetą, studijuodama budizmą ir Himalajų kultūrą. Dar kartą į šiuos kraštus Jurga patraukė 1998 metais. Kelionėje ji praleido ištisus metus. Sukrėsta Tibeto likimo, ji aktyviai protestavo prieš Kinijos vykdomą politiką.

Klastinga liga

Rašytoja pirmuosius nugaros bei kojos skausmus pajuto prieš penkerius metus, tačiau medikai ilgai negalėjo nustatyti tikrosios diagnozės. 2005-ųjų lapkritį skaitytojams spėjusi pristatyti savo romaną "Miegančių drugelių tvirtovė", J. Ivanauskaitė buvo paguldyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Čia medikai iš moters kojos pašalino piktybinį auglį.

Tačiau liga nesitraukė, todėl rašytoja išvyko gydytis į Švediją, kur buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.

Praėjusių metų balandžio pabaigoje rašytoja grįžo į Lietuvą ir dar maždaug pusę metų gydėsi - jai buvo atliekama chemoterapija.

"Odė džiaugsmui"

Šiandien knygynuose turėtų pasirodyti paskutinė Jurgos Ivanauskaitės knyga - poezijos rinkinys "Odė džiaugsmui".

Vasario pradžioje pranešta, kad leidykla "Tyto alba" sparčiai rengia spaudai sunkiai sergančios rašytojos poeziją.

Rašytoja surinko pastarųjų dvejų metų savo eilėraščius. Knyga iliustruota pačios autorės jaunystės piešiniais. Ant viršelio - simbolinis, dar jaunystėje pačios rašytojos sukurtas piešinys: mergina, gulinti karste.

Iš Jurgos laiško žurnalui "Moteris", gavus "Metų moters" apdovanojimą

"Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją.

Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!"

Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuv eikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.

Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį. (...)

Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą. (...)

Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejė gė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"