Jūros sąjūdininkai.

Buvęs tralinio laivyno vyresnysis mechanikas Romas Tijūnėlis, kuriam suteiktas Jūrininkų sąjungos garbės nario vardas ir yra parašęs tris knygas: "Išplaukė, kad nebegrįžtų", "Laivynas, jūra ir tauta", "Ar Lietuva - jūrų valstybė?", prieš penkiolika metų dalyvavo Sąjūdyje savaip - skelbdamas nepriklausomos valstybės idėjas laivuose, kuriais plaukiojo.

Pradžia - ūkinės miesto problemos

"Aš dar 1986 metais dažnai susitikdavau su įdomiu žmogumi, kalviu D. Varkaliu. Savo iniciatyva rinkau archyvinę tiriamąją medžiagą apie Lietuvos laivininkystę, kaip jūrininkai dirbo ir gyveno sovietmečiu. Iškilo daug erzinančių problemų. Dar po keleto metų vienoje mokyklų susirinko uostamiesčio inteligentija; tuomet šnekėta ne apie tai, kad reikia pakelt Lietuvos vėliavą, atkurt nepriklausomybę, išstojus iš Sąjungos. Tai buvo ūkiniai klausimai: senamiesčio pertvarkymas, aktualios gyvenimiškos temos. Bet kuo dažniau vyko tie visuomenės susirinkimai, tuo įdomesnes temas gvildenome - apie Lietuvą kaip valstybę, turinčią istoriją, praeitį, šaknis, ir tai verta atkurti. Įgaudavau peno, jaučiausi it pakrautas akumuliatorius. Išplaukdamas jūron, aš jau turėjau atitinkamus orientyrus: kuo gyvena krantas, kuo gyvena Lietuvos žmonės, kaip ir ką reikia spręst. Jūroje susiburdavome į grupeles; tereikėjo "paspausti mygtuką", rinkomės valgomajame ir šnekėdavomės kaip Jūrininkų sąjungos ir kartu kaip sąjūdininkų grupė. Apie tai žinojo ir kapitonas Butkevič, jis net kai kuriais klausimais su mumis konsultuodavosi, kaip elgsimės vienu ar kitu atveju, pajutęs, kad esame jėga. Nors tuomet buvome silpni, tada lietuvių laive buvo mažuma. Prie mūsų prisijungė ir keletas rusakalbių: laivo gydytojas, kiti išsilavinę žmonės, turintys gilias šaknis Klaipėdoje, integravęsi į šalies kultūrinį gyvenimą. Buvo arši prieštara, ir kai laive vyko balsavimas už nepriklausomybę, dauguma nubalsavo prieš".

Jūrininkų sąjunga - Sąjūdžio ištaka

"1989 m. Dionizo Varkalio ir kapitono Juozo Karvelio iniciatyva atsikūrusi Lietuvos jūrininkų sąjunga buvo Sąjūdžio ištaka. Man tas periodas įsiminė visam laikui, galva kartais kaip kompiuteris atgaivina tuos vaizdus ir veiklą. Budinome pilietinę sąmonę, jautėme, kad turime vykdyt savo pareigą. Man labai patiko neseniai per "Balticum" televiziją Michail Andrijanov išsakytos mintys: jis įkūrė Pilietinės kontrolės sąjungą. Šiuo periodu mums ji labai reikalinga. Be kovos niekas niekada nepasiekiama.
Anuomet mes pajutome, jog yra Lietuvos jūrininkai, kad buvo ir prieškarinis šalies laivynas, būta iškilių kapitonų ir jūrininkų, produktyvių laivybos firmų. Pajutome esą nuskriausti: mes, jūrininkai, neturime savo kalbos, atributikos, čia svetimtaučiai viešpatauja kaip nori, visur jų viršus, o mes esame kaip antraeiliai žmonės. Tarkime, eilė butui gauti. Mus visada nustumdavo, sakydami: atvažiavo jauni specialistai iš plačiosios tėvynės, mums jie labai reikalingi, o jūs, vietiniai, galit palaukt. Aš niekada nieko "nepramušinėjau", bet niekad gyvenime neatsisakiau žmogui padėt, jeigu jam bėda, jei ką skauda. Dabar dirbu saugos darbų srityje. O tais laikais vienas kitą tik morališkai remdavome; mes gi negalėjome važiuoti į Vilnių dalyvaut sąjūdiečių sueigose. Jūroje gaudavome spaudą, prenumeravome "Atgimimą", nuolat klausydavome radijo, kasdien sekėme įvykius. Net kai omonininkai šturmavo Televizijos bokštą, prie jo stovėjo mano sūnus, pats buvau jūroje. Krante būnant įsiminė įspūdingas 1989-ųjų tautinės vėliavos iškėlimas virš Klaipėdos kultūros rūmų - minią užliejo emocijų jūra. Susitikdavome su bendraminčiais Sąjūdžio būstinėje, laukdavome atvažiuojančių būsimų Seimo narių, Žalgirio stadione rinkome atstovus į TSRS AT, delegavome į Maskvą: Sličytę, Čepą, Kudarauską. Mane agitavo stoti į Konservatorių ir į Krikščionių demokratų partiją, ir nors prijaučiau jų idėjoms ir ideologijai, dalyvauti partinėje veikloje nenorėjau. Tolesnės jų tarpusavio rietenos ir kompromisai parodė, kad teisingai pasirinkau ramų darbą, atsidavimą bendram valstybės tikslui. Daug kas valstybę painioja su valdininkais, ir į ją numoja ranka, užuot gerbę ir globoję savo atkurtą valstybę."

Ideologijų priešprieša

Jūrinkų sąjungos iniciatyva pradžioje buvo svarstoma ir priimtas nutarimas, kad sąjungos nariai būtų įtraukti į miesto valdymą, organizacines struktūras, siūlomos konkrečios kandidatūros, tačiau to neįvyko. Dauguma Sąjūdžio idėjoms prieštaravusių rusakalbių "atsivertė" patys, manau, daug ką parodė 1990-ųjų pučas: kas kėlė galvas, kas jį palaikė. Tam tikros jėgos siuntė atviras, pučistus palaikančias radiogramas iš kranto į laivus, bet didelio atgarsio nesulaukė. Susigūžę laukėme: neduok Dieve, jeigu pučas būtų laimėjęs, būtų vykusios baisios riaušės, panašios į stalinines represijas. Jau buvo sudaryti sąrašai, įvardinti santvarkai priešinęsi žmonės. Laivuose "politrukai" buvo aršūs nepriklausomybės priešininkai, varė agitaciją, kas antras žodis: "KPSS" ir "SSSR". Iškart nuplėšdavo salone pakabintą "Atgimimą", "juodos jėgos" sekė mūsų judėjimą, bet atviro agresyvumo nerodė. Laivuose nebuvo kada vienas su kitu kiršintis, reikėjo dirbt - nusiteikimo buvo. Kai išlipdavome svečios šalies uoste, lietuvį jūrininką įpareigodavo prižiūrėti keturis skirtingų tautybių kolegas, taip juo nepasitikėjo. 1991 metais Argentinoje mūsų grupelė buvo susitikusi su lietuviais išeiviais, lankėmės laikraščio redakcijoje, lietuvių centre, mokykloje ir bažnyčioje. Jie kaip ir mes troško, kad Lietuva būtų nepriklausoma, mes juos užtikrinome, kad taip ir bus. Galėjome juos tik užjausti, kad artėjančio lemtingo istorinio lūžio metu jie yra toli nuo gimtinės.
Anuo metu mūsų, jūros sąjūdiečių autoritetas buvo Landsbergis, R. Ozolas, jų nuomonę ir nuostatas vertinome. Apie Nepriklausomybės akto paskelbimą išgirdome taip pat jūroje, laive pasigirdo valiavimai, mes verkėme. Visus lietuvius pasveikino kapitonas, kiti rusakalbiai įgulos nariai. Dabar kai sutinku kolegas, anuomet nusiteikusius priešiškai, matau, kad dabar jie visai kiti žmonės. Nors aš dar nesu šimtu procentų įsitikinęs, kad kas nors neturi kur pasislėpęs raudonos žvaigždės, kūjo ir pjautuvo, - juokiasi pašnekovas. - Jie mato teigiamas, nuoseklias permainas, gerus poslinkius. Jeigu anuomet tautinės mažumos būtų turėję savo lyderius, tam tikras politines nuostatas, tai juos bent kiek būtų stimuliavę kitaip, jie nebūtų nusiteikę prieš mūsų valstybingumą.
Sąjūdis niekada neišdils iš atminties. Tie atgimimo metai buvo vieni įdomiausų metų gyvenime; paklauskit visų sąjūdiečių. Jie įėjo į kiekvieno mūsų asmeninio gyvenimo istoriją, ir aktyviai dalyvavę Sąjūdyje, išarė gilią prasmingą vagą, jais galės didžiuotis vaikai ir anūkai."