Pagalvojus apie tuos žmones, kurie nardo padangėmis, o skylę tarp debesų vadina "pačiu seksualiausiu dalyku bjaurią ir debesuotą dieną", nejučiomis meti iššūkį ir sau. Net ir medikai pritaria, kad adrenalino dozė - sveika. Teko girdėti, jog kai kurie psichologai depresijos ir melancholijos užpultiems ligoniams pataria gydytis... šuoliais parašiutu.
Labai taikliai parašiutizmas vadinasi anglų kalba: "skydiving", kitaip tariant, nardymas danguje.
Mintys lėktuve
Pirmasis šuolis parašiutu visuomet paženklintas keista baimės rūšimi. Po kūną bėgioja šiurpuliukai, jauti, kaip kažkas sproginėja kraujyje, spoksai į lėktuve sėdinčius bendražygių veidus ir tikrini, ar jie nepažaliavę... Tačiau nenugalimas smalsumas dėl nežinomybės veda prie žiojėjančios lėktuvo angos. Statai kairią koją prie borto krašto, ištempęs ausis klausaisi instruktoriaus nurodymų ir...
Įdomiausia tokiu atveju yra šypsotis ir juokauti. Lėktuvas burgzdamas kyla ten, kur prasidės akistata su Ikaru ir Dedalu. Nuryji seiles ir stengiesi prisiminti viską, ko dar prieš dešimtį minučių mokė instruktorius ant žemės.
Kupolui išsiskleidus, pirmiausia reikia patikrinti, ar nėra daugiau nei 50 cm pločio skylės, ar stropos (virvės, jungiančios kupolą ir parašiuto kuprinę) nesusipynusios. Tuomet apsidairai aplinkui - ar nėra kitų parašiutininkų ne mažiau kaip 60 metrų spinduliu. Jei yra - šauki, kad trauktųsi ir pats vairuoji į šalį. Dar treniruoklyje buvai išmokęs, kaip leistis labiau į dešinę, į kairę, leidimosi trajektoriją padidinti ar pamažinti.
Mintyse patampai stropas. Sekantis etapas - ieškai patogios vietos nusileidimui. Jei reikia, aplenki kliūtis. Norom nenorom prisimeni ir tuos ekstra atvejus, kai pagrindinis kupolas nesuveikia: tuomet spjaudai žemyn. Taip yra tikrinamas saugus kritimo greitis: jei seilė krenta, viskas tvarkoj, jei lekia į viršų - privalai nedelsiant skleisti atsarginį parašiutą. Dar aerouoste esi išmokęs: kairią ranką patraukti į šoną, už nugaros, dešine traukti raudoną žiedą. Jei parašiutas nepagauna oro srauto ir neišsiskleidžia, susidėti jį ant suglaustų kelių ir mesti priešais save 45 laipsnių kampu. Tada jis išsiskleis.
Vėjas ausyse
Sėdi ir samprotauji toliau: "Viskas bus tvarkoj". Ūmai pakyla pirmieji trys šuolininkai, išspaudę keistoką šypseną eina prie borto ir po keleto akimirkų lėktuve jų jau nebėra. Pro iliuminatorių pamatai gelsvus kupolus, ramiai besileidžiančius žemyn. Jie tai padarė!..
Visi naujokai su užslėptu pavydu palydi pirmuosius. Parašiutininkai visuomet šoka pagal svorį: pradedant sunkiausiuoju. Ir verta pabrėžti, jog itin svarbu yra nemeluoti, kai esi pakaustas, kiek sveri (tai ypač liečia silpnosios lyties atstoves).
Taigi dabar - tavo eilė. Dar kažką reikia prisiminti. Aha, "kojos, kojos, kojos",- taip reikia kartoti, kai iki žemės lieka vos šimtas metrų. Instruktažo metu visi šokinėjo nuo pakylos ir mokėsi taisyklingai nusileisti: kojos suglaustos, keliai kiek sulenkti, būtina šleptelti pilnomis, taip pat suglaustomis pėdomis. Tiesa, dar vėjas: reikia atsisukti nugara į jį, kad nenugriūtum užpakaliu.
"Sekanti trijulė!"- drioksteli lyg patrankos salvė instruktoriaus žodžiai. Tuo tarpu orlaivis siūbteli. Prisiartini prie borto. Ausyse kaip tūkstančiai audrų švilpia vėjas, net propeleris vos girdisi. Priešakyje Kuršių marių panorama, sulopytas debesimis dangus, rusvi žemės kvadratai, degtukų dėžučių dydžio pastatai.
"Einam!"- komanda, kuri sutelpa į dvi valandas instruktažo, šimtus pokalbių su bičiuliais apie šuolius iš kilometro aukščio, baimės ir smalsumo akimirkas, drausmingai sėdint kylančiame orlaivyje. Ant nugaros - sunki kuprinė su šilko kupolu, prie trosų lėktuve prikalbintas automatiškai parašiutą išskleidžiantis kablys. Visa tai išgelbės nuo tėškimosi į rudenėjančią žemę.
Ne, juokauti, kad vertėjo nusipirkti kastuvėlį nusigrandymui, nevertėjo.
Po kupolu
Nieko negalvodamas, šoki. Pirmasis šuolis - tik krislelis tų įspūdžių, kurie patiriami vėliau - užsiiminėjant parašiutizmu, minutę krentant iš keturių kilometrų aukščio, išmokstant skraidyti, vairuoti savo kūną.
"Vienas tūkstantis, du tūkstančiai, trys tūkstančiai..." Dar ant žemės išmokai, jog "keturių, penkių, šešių tūkstančių" negali būti: parašiutas išsiskleidžia po dviejų sekundžių.
Milžiniškas vėjo gūsis, skrandis susimaino su širdimi vietomis ir... pakimbi po kupolu. Tarsi iš Antarktidos per akimrką patektum į Afriką. Kontrastas - sunkiai suvokiamas. Ramiai leidiesi žemyn, o aplinkui dar nepatirtas tylos įspūdis. Nei paukščių, nei automagistralės ūžesio. Tabaluojančios kojos, lyg ant delno nusileidęs Klaipėdos apylinkių peizažas. Staiga prisimeni, kad reikia vadovautis instrukcijomis. Viskas tvarkoj.
Išsiskleidus apvaliam kupolui, jo viduryje matosi apvali maždaug 60-80 cm diametro kiaurymė. Instruktorius sakė, kad dėl jos nereikia panikuoti: tokia yra kupolo konstrukcija. Kupolui žemėjant, jo apatinėje dalyje oro slėgis yra didesnis. Todėl jeigu nebūtų kiaurymės, sutankėjęs oras, savotiškas "burbulas", veržtųsi pro kupolo kraštus. Tai sukelia kupolo svyravimą, o ši kiaurymė veikia kaip savotiškas stabilizatorius.
Po kurio laiko tylos imperiją sudrumsčia džiūgaujančių bičiulių balsai. Jie - kažkur aukščiau. Neiškentęs ir pats pradedi rėkauti. Per tas dvi ar tris leidimosi minutes apima keista nuotaika: čia, pakibęs virš saugios žemės, esi kaip embrionas. Po kupolu neturi darbo, šeimos, čia neegzistuoja jokios konstitucijos ar socialinė hierarchija. Tik tu, puota akims ir mintys apie saugų nusileidimą.
Reikia žvelgti į horizontą, jokiu būdu ne po kojomis. Priešingu atveju nesuvoksi leidimosi greičio. Atrodys, kad nusileisi po keturių sekundžių, o bumtelsi po vienos. Tad spoksai į tolį. Kai supranti, kad leidimosi greitis vis labiau pastebimas, paruoši kojas.
Japoniškos šypsenos
Pasirodo, teisybė yra ta, jog taisyklingo nusileidimo metu smūgis yra veik toks pat, kaip nušokus nuo dviejų vieno ant kito sukrautų stalų. Šlepteli ant žemės, kupolas plazdendamas taip pat nusileidžia. Netikėtai, pagautas vėjo gūsio, jis išpampsta, o parašiutininkas jau čiuožia žole. Suimi apatines stropas ir trauki: kupolas kaipmat "uždūsta".
Sėkmingai nusileidęs turi pakelti ranką ir pamojuoti: laukuose stebintys instruktoriai žinos, kad nusileidai saugiai. Tuo tarpu vienas iš naujokų raitosi žolėje, rėkia, skeryčioja rankomis ir nesikelia. Na, būna ir tokių: pamiršę paliepimus, apimti euforijos "fuxai" leidžiasi užvaldomi emocijų. Tokius reikia perspėti.
Susipakuoji parašiutą ir keliauji link laukiančio automobilio. Tolumoje pasitinka šypsenos kaip japoniškuose animaciniuose filmuose - iki ausų ir dar toliau.
Klaipėdos parašiutininkų klubo stovykloje laukia siurprizas: pirmojo šuolio diplomas bei netradicinis krikštas: niuksas į užpakalį. Tokią teisę turi tik šimtą šuolių padaręs sportininkas.
Nepagydoma liga
Ruošiantis pirmajam šuoliui, patariama pasirūpinti tam tinkamais drabužiais: geriausia apsirengti sportine apranga, apsiauti avalyne aukštesniais auliukais, be kulno. Jei nusprendėte pasiimti pirštines, jos turėtų būti plonos, su "atskirais pirštais". Slidinėjimui skirtos pirštinės netinka.
Beje, jei instruktorius užuos alkoholio kvapą - apie šuolį pamirškite. Taip pat patartina atsisakyti šuolio, jeigu nekaip jaučiatės po audringo "baliavojimo".
Patyrę parašiutininkai po pirmojo šuolio pataria stebėti savo savijautą. Po kelių dienų (o gal ir greičiau) pajusite malonų jauduliuką paširdžiuose... Tai - liga. Ir greičiausiai nepagydoma, todėl į gydytojus kreiptis neverta. Sušvelninti simptomus galite tik dar kartą stryktelėję už borto.
Kaip jau minėta, pirmasis šuolis, nors ir suteikia labai daug emocijų, yra tik 1/1000 dalis to, ką iš tikrųjų gali duoti parašiutų sportas. Jeigu atlikote šuolį su priverstinio skleidimo kupolu, faktiškai nepajutote skridimo jausmo. Būtent - skridimo, juk kritimas - nevaldomas, paniškas, o skridimas - valdomas ir laisvas.
Laisvam skridimui patirti reikia patirties ir darbo, tačiau tai garantuotai atsipirks nepamirštamais įspūdžiais. Taigi galite šokinėti apvaliu kupolu ir tobulinti savo įgūdžius. Paprastai užtenka 20-25 šuolių, kad galėtumėte stabiliai prakristi 30 sekundžių ir savarankiškai išskleisti kupolą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą