Kainas Lietuvoje kelia ir emigrantai

"Swedbank" analitikų atliktas tyrimas rodo, kad drabužių ir avalynės prekių kainos Lietuvoje 7 proc. viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį, o duona ir pieno produktai Lietuvoje brangsta bene greičiausiai visoje ES. Tikėtina to priežastis - didesni prekybininkų antkainiai.

Patys prekybininkai tikina, kad mažesnių antkainių tikėtis šalyje, kurioje jau nebegyvena nė trys milijonai gyventojų, nėra jokių galimybių. Mat antkainiai esą tiesiogiai priklauso nuo apyvartos. O matant emigracijos mastus bei lietuvaičių norą apsipirkti svetur, esą likusieji ir toliau bus priversti dar labiau atverti pinigines.

Rengiasi svetur

"Jau du kartus pabandžiau ir dabar važiuosiu pirkti drabužių tik į Londoną. Pavasarį vos už 240 litų Londone nusipirkau 2 poras batų, džinsus, porą laisvalaikio kelnių, tiek pat šortų, dar įsigijau marškinius, 5 marškinėlius, 6 poras kojinių, apatinio trikotažo, kepurę ir akinius nuo saulės. Ir visas prekes pirkau ne per kokį nors išpardavimą ar akcijas. Visus norimus drabužius galima pasiimti su visomis pakabomis - tokios Lietuvoje kainuoja nemažai", - laimikiu negalėjo atsistebėti klaipėdietis Valdas ir užtikrino, kad visi drabužiai labai geros kokybės.

LYGYBĖ? Lietuvos prekybininkai tikina, kad tų pačių ženklų drabužiai ir batai užsienyje kainuoja kone identiškai kaip ir Lietuvoje, tačiau reikėtų neužmiršti, kiek uždirba lietuviai ir kiek - užsieniečiai.

Vaikinas sakė nuo šiol rengsęsis tik šitokiu metodu, rudenį jis vėl planuoja skristi į Londoną pas ten gyvenančią seserį bei nusipirkti drabužių žiemos sezonui.

"Sunku įvertinti, ar vertėtų važiuoti į Londoną vien apsipirkti, nes bilietai man kainavo 380 litų. Tačiau esant progai tikrai verta išnaudoti šią galimybę", - sakė Valdas.

Panašia praktika jau kuris laikas naudojasi nemažai lietuvių - pastebėję, kad batų ir drabužių kainos užsienyje kur kas žemesnės, viešėdami svetur daugelis dar ir pasipildo savo spintos arsenalą.

Kainos neatitinka atlyginimų

Daugiau nei trečdalį drabužių rinkos Lietuvoje užimančios "Aprangos" grupės vadovai pyksta, kai lietuvaičiai pradeda liaupsinti užsienio šalyse esančias kainas. Visgi jie pripažįsta, kad atskirų segmentų drabužių kainos Europoje gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo pridėtinės vertės mokesčio dydžio atskirose šalyse bei svyruojančių valiutų kursų.

"Teigti, kad užsienyje drabužiai ir batai pigesni nei Lietuvoje, jokiu būdu negalima. Tiesiog Lietuvoje mes neturime kai kurių prekių ženklų, kurie siūlo pigesnę produkciją. Pavyzdžiui "Aprangos grupės" parduotuvėse Lietuvoje kainos tokios pat, kaip ir kitose šalyse tokio pat vardo parduotuvėse. "Zara" prekės Lietuvoje net pigesnės nei Skandinavijoje, tačiau šiek tiek brangesnės nei Ispanijoje, ir tik dėl valiutų kursų svyravimo", - paaiškino "Aprangos grupė" marketingo direktorė Irma Marcinkienė.

NEPATRAUKLU? Turgaus prekeivių teigimu, jie tas pačias prekes kaip ir parduotuvėse parduoda kone perpus pigiau, tačiau pirkėjų dėl to nedaugėja. NUOMONĖ. Donatas Botyrius įsitikinęs, kad net per didžiausius išpardavimus prekės neparduodamos žemiau jų savikainos. Be to, esą gerų daiktų niekas pigiai nepardavinėja, o tik tai, kas liko. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Tokie paaiškinimai nė kiek neramina, nes visi puikiai žinome, kiek žmonės uždirba Skandinavijoje ir kiek - Lietuvoje.

Šiauliuose gyvenantis finansų analitikas iš Šveicarijos Charly Stiegeris tikina, kad Lietuvoje maisto produktų kainos įvertinus žmonių perkamąją galią turėtų būti bent jau 20 procentų mažesnės, o drabužiai ir avalynė turėtų kainuoti bent 50 proc. pigiau. Pasak jo, jei Lietuvoje už minimalią algą galima nusipirkti tik 470 litrų pieno, tai Šveicarijoje už minimalią algą - net 2,5 tūkst. litrų.

Pasiteiravus, kodėl į Lietuvą neatkeliauja pigesnius drabužius siūlantys tinklai, I. Marcinkienė pabrėžė, kad čia jiems per maža rinka.

"Be to, tenka pastebėti, kad lietuviai yra labai išrankūs vartotojai ir jiems labai svarbus kainos ir kokybės santykis", - sakė ji.

Tačiau pirkėjai nesutinka, kad užsienyje pigiau galima įsigyti tik tų ženklų prekes, kurių neturime Lietuvoje. Klaipėdietis Justas pasakojo, kaip jis Londone nusipirko garsios firmos "Nike" sportinius batelius vos už 175 litus. Tiesa, tokia kaina buvo per išpardavimą.

"Kai grįžęs į Lietuvą po pusmečio pamačiau lygiai tokius pačius mūsų parduotuvėje už 399 litus, supratau, kad mes ne tik brangiai mokame, bet ir atsiliekame nuo mados", - pastebėjo Justas.

Turguje pigu, bet nepatrauklu

Paradoksalu, tačiau nepaisant didesnių antkainių lietuvaičiai mieliau perka prekybos centruose nei turguje, kur, pasak pačių prekeivių, tas pačias prekes galima įsigyti kur kas pigiau.

"Parduotuvėse toms pačioms prekėms taikomi 100-300 procentų antkainiai, turgininkai jas parduoda su 30-100 proc. antkainiu. Pavyzdžiui, aš šortus pardavinėju už 60 litų, o lygiai tokie pat parduotuvėje jau kainuoja 129 litus. Turgininkai turi galimybę taikyti mažesnius antkainius, nes jiems nereikia taip brangiai mokėti už patalpų nuomą, be to, turgavietėse dirbama lanksčiau - neprivalai dirbti nuolat, gali prisitaikyti prie sezoniškumo", - pasakojo Lietuvos smulkiųjų verslininkų prekybininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas, Klaipėdos skyriaus pirmininkas Donatas Botyrius.

Tačiau, pasak jo, nepaisant patrauklių kainų turguose pirkti žmonės nebenori.

"Dabar populiariausi vieta nusipirkti drabužių - padėvėtų drabužių parduotuvės, jaunimas renkasi prekybos centrus ir tik trečioje vietoje - turgus. Visiškai kitokia situacija buvo prieš 7-8 metus. Tiesiog išaugo kita, prekybos centrų karta, priviliota kartais taikomų didžiulių nuolaidų. Bet niekas nesusimąsto, kodėl jie gali taikyti tokias nuolaidas - tik todėl, kad prekės pardavinėjamos su didžiuliais antkainiais", - kalbėjo D. Botyrius.

Jis nemano, kad antkainiai Lietuvoje galėtų mažėti, nes mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje dar labiau silpsta ir taip menka perkamoji galia.

"Kuo daugiau žmonių mieste, tuo galima taikyti mažesnes kainas. Juk pardavęs tūkstantį porų batų kad ir mažesniais antkainiais, užsidirbsi tūkstančius, o ką uždirbsi pardavęs tik kelias poras batų? Apyvartos lemia viską", - įsitikinęs D. Botyrius.

Prekybininkų godumas - viešai

Drabužių ar batų kurį laiką gali nepirkti arba parsivežti jų pigiau iš užsienio, tačiau maitintis reikia kasdien.

Pernai, sparčiai brangstant maisto produktams, dėl prekybininkų antkainių buvo kilęs nemenkas ažiotažas. Tuomet Konkurencijos taryba ėmėsi tirti, ar maistas prekybos centruose brangsta dėl objektyvių veiksnių, ar dėl nepagrįsto verslininkų godumo. Pasirodė, kad priežastis vis dėlto yra godumas.

Tuomet buvo pateikti šokiruojantys skaičiai: geriamo pieno (2,5 proc. riebumo) kainos struktūroje marža nuo 2008 m. paskutinio ketvirčio, kai ji buvo 17-18 proc., iki praėjusių metų birželio buvo padidėjusi iki 31 proc., kvietinių miltų - nuo 23 iki 43 proc. ir t. t.

Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė tokį prekybininkų elgesį pavadino "įžūliu vartotojų išnaudojimu" ir grasino rimtai svarstyti galimybę antkainius reguliuoti įstatymu. Iš viso to ažiotažo naudos tik tiek, kad dabar maisto produktų kainos skelbiamos svetainėje www.produktukainos.lt. Čia kiekvienas gali pamatyti, kaip iš vartotojų gautus pinigus pasidalija prekybininkai, gamybininkai ir valstybė. Iš pateiktų skaičių matyti, kad prekybininkai savęs neskriaudžia. Pirkėjai, pirkdami būtiniausius maisto produktus, didiesiems prekybos tinklams palieka nuo 7 iki 50 proc. galutinės kainos.

Įpareigoję skelbti maisto produktų kainų dalis, politikai tikėjosi, kad tokia informacija galėtų paskatinti prekybos centrus mažinti kainas. Tačiau ar didžiąją dalį rinkos užėmusius keturis pagrindinius žaidėjus galima paveikti tokiomis priemonėmis? Klausimas retorinis.