Buvęs ilgametis Klaipėdos miesto dailininkas, 72 metų Petras Šadauskas žino daugelio uostamiesčio viešųjų erdvių, aikščių ir paminklų istorijas. Architekto teigimu, apmaudu, jog puošiant uostamiestį dabar menkai dalyvauja jo bendruomenė, kuri svariai prisidėjo, kad praėjusiame
šimtmetyje Klaipėdoje išnyktų apgailėtinos betono skulptūros ir atsirastų skverų bei juos puošiančių akcentų.
Aštuoniolika metų paskyręs miesto veido puoselėjimui, vėliau dėstytojavęs Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje P. Šadauskas negali likti abejingas, kai šiandien mato apdaužytas paminklų briaunas, pamirštas istorinių veikėjų kapavietes.
Kaip klostėsi jūsų profesinis kelias?
Aš - žemaitis nuo Mažeikių. Vilniaus dailės institute studijavau architektūrą. Mokslus baigiau 1962-aisiais, tačiau jau paskutiniajame, praktikai skirtame kurse, dirbau Miesto statybos projektavimo institute. Ketinau čia ir pasilikti, tačiau statybos reikalų komitetas, sulaukęs Klaipėdos miesto vadų pageidavimo, ieškojo jiems vyriausiojo dailininko. Dėl savo žemaitiškos kilmės pakliuvau į akiratį. Prašiausi paleidžiamas, prašė ir mano vadovai iš instituto, tačiau perkalbėti nepavyko. Jaučiausi ištremtas, nes biurokratinis darbas manęs neviliojo. Bet ilgainiui pritapau.
Kaip, jums atvykus, atrodė Klaipėda?
Senamiestis buvo baisiausiai apšepęs. Apgriuvę, nedažyti namai, nykūs paminklai. Dabartinėje Atgimimo aikštėje pokariu stovėjo paminklas Stalinui, jis ranka rodė į Rytus, ir tuo pačiu - į paminklą darbo liaudžiai, vyrą ir moterį, kurie stūksojo maždaug ten, kur dabar yra paminklas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimui. Beje, monumento darbo liaudžiai savom akim nemačiau, bet girdėjau apie jį sklandant įvairių pikantiškų legendų - neva į kokiu "darbu" užsiėmusius piliečius Stalinas rodo.
Atgimimo aikštėje stovėjo Onkologinio dispanserio pastatas, dar kelios griuvenos, kurias apie 1968-uosius sulygino su žeme. Prie Danės buvo fontanėlis su trimis betoninėmis gulbėmis.
Neringos skulptūros vietoje buvo sena medinė grafo Tiškevičiaus vila. Ten veikė vaikų poliklinika. Pastatas - su puikiais medžio raižiniais, kelių aukštų, su gražiu bokšteliu. Tačiau nuo nepriežiūros atrodė baisiai, tad jį skubėjo likviduoti. Iškilo architektų ir valdžios nesutarimai, istorija nuskambėjo per visą respubliką. Vilą vis tiek nugriovė, nors buvo verta palikti. Tačiau anuomet požiūris buvo toks - viskas, kas yra Klaipėdoje, ne lietuviška, o vokiška, tad saugoti nieko nereikia, būtina nugriauti ir prikaišioti tipinių pastatų.
Ten, kur dabar stovi Martyno Mažvydo paminklas, buvo Pergalės monumentas. Jo pjedestalas buvo sulipdytas iš grindinio akmenų ir plytų, nuo kurių luposi tinkas. Prie geležinkelio stoties stoties stūksojo iš betono nulietas ir aliejiniais dažais dažytas pustrečio metro aukščio Leninas ant pjedestalo. Pagal sezoną jis būdavo ir žalios, ir rudos spalvos - koks kibiras dažų buvo likęs, tais ir padažydavo. Įmonėse ir organizacijose galėjai rasti, ko tik nori - įvairiausių Lenino biustų, elnių - viskas iš betono.
Aš pradėjau agitaciją už jų nukėlimą. Atkreipiau dėmesį į senamiestį - padariau spalvotų skaidrių ir susirinkime parodžiau partinių organizacijų vadams. Akcentavau, kad esame Klaipėdos miesto šeimininkai, bet kokie... Baisių tvorų su lozungais apie darbo liaudį, suskilusių sienų vaizdai padarė savo. Mano trigrašis davė savo rezultatų. Buvo sutvarkyta duonos, pieno kombinatų, Trinyčių fabriko aplinka, Medienos medžiagų kombinatas Liepų gatvės gale pasipuošė vitražais. Miesto gatvėse, pavadintose žymių žmonių vardais, buvo kabinamos atminimo lentos su bareljefais.
Kaip miesto centre atsirado nūdien akiai įprasti skverai ir aikštės?
Skulptoriaus Kazio Kisielio sukurtas "Žvejas" septynerius metus gulėjo pamirštas, reikalai nejudėjo. Nusprendžiau jį prikelti gyvenimui - padariau Danės krantinės aplinkos sutvarkymo projektą, vadai pasirašė. Skulptūra buvo jau "įmitusi" - reikėjo nuvalyti, pakoreguoti. Pavyzdžiui, figūros tarpkojy buvo prasižiojusios žuvies galva, didesnė už paties žvejo galvą. Pašalinti tokius akcentus padėjo "Baltijos" laivų statyklos meistrai.
Prie "Žvejo" buvo įrengtas pirmasis Klaipėdoje fontanas su kriokliu. Dabar, rekonstruojant krantines, krioklio vietoje yra uždėtas metalinis špuntas. Skaudu, kad man, kaip projekto autoriui, nė žodeliu nebuvo pranešta. Šit kaip ginamos autorių teisės...
1973-aisiais pastatyto paminklo Kristijonui Donelaičiui istorija irgi įdomi. Tam, kad pastatytumei tokios apimties paminklą nacionalinei istorinei asmenybei, reikėjo Maskvos leidimo. Bet niekas nesakė, ir jokiuose raštuose nebuvo pažymėta, kad miestas negalėtų padaryti pjedestalo biustui - popierius gerai buvau išsistudijavęs. Tuo metu pagal Kultūros ministerijos užsakymą skulptorius Petras Deltuva kūrė parodinį darbą - K. Donelaičio biustą. Anuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys palaikė šią mūsų idėją jį užkelti ant pjedestalo. Šitaip sukūrėme šį skverą.
Panašiu metu sutvarkytos ir karių kapinės. Kartą, man išeinant atostogų, Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys sako: "Šadauskai, sugalvokim pasiūlymą, kaip karių kapines sutvarkyti." Prieš tai ten buvo Kauno veikėjų įrengtas monumentas. Visiems užkliuvo šalia buvę prekybininko Lichtenšaino sandėliai, apšepę pastatai. Pagal juos buvo suprojektuota atraminė sienutė su užrašais, o pačioje aikštėje - menamos kapaviečių lysvės.
Ši užduotis buvo tikras rebusas. Nesinorėjo čia statyti išeksploatuotų kareivio ar motinos figūrų. Pamąsčiau, kad Klaipėda istoriškai ir Vakarų, ir Rytų buvo tampoma. Todėl padariau du skydus ir kalaviją. Kalavijas parinktas pagal archeologinius duomenis - artimas mūsų kraštui, XIII-XIV amžiaus, kai radosi valstybingumo užuomazgos. Kas išmano meno istoriją, gali tai suprasti, o anuomet šito nelabai kas "pagavo".
Pastačius K. Donelaičio biustą buvo gėda žiūrėti į tą dažytą Leniną prie stoties. Nusprendė mieste įrengti didelę aikštę ir joje pastatyti skulptoriaus Gedimino Jokūbonio darbo, pastatyto Maskvoje, kopiją. Dabartinės Atgimimo aikštės projektą Klaipėdai parengė G. Jokūbonis ir architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas. Aš buvau izoliuotas - pasitarimuose nedalyvavau, tik gaudavau įsakymą parengti vieną ar kitą raštą.
Ar jums patiko tas projektas?
Ar aš turėjau balsą? Aikštę projektavo Lenino premijos laureatai, tad ką galėjo sakyti žmogus be laurų? O Lenino prie stoties, kuris ranka rodė į tuometinį Valstybinio saugumo komiteto pastatą, po to pernakt nebeliko.
Ką pasakytumėte apie šių dienų miesto veidą?
Man skaudu, kad esami paminklai pamirštami prižiūrėti ir nyksta akyse. Kaltė verčiama riedlentininkams, dar kažkam, tačiau aš pastebiu, kad didžioji dalis žalos padaroma eksploatacijos metu - netinkamai valant mašinomis, pamirštant laiku pasirūpinti.
Žinote, kai tik kėliau siūlymus patiems kurti paminklus savo miestui, Klaipėdos dailės kombinatas buvo užsispyręs, kaip ožys, ir jokių paslaugų viešosioms erdvėms teikti nenorėjo. Pagrindinis jo pajamų šaltinis buvo liaudies meistrai, kurie padarydavo dirbinių ir atnešdavo parduoti. Rūpintis įrankiais ir organizuoti žmones jis neketino. Tuo metu užsakymus visos šalies paminklams ir skulptūroms vykdė Vilniaus dailės kombinato paminklų gamybos cechas. Kol ten prisimelsi - planai, eilės...
O aš mačiau, kad mes ir patys galime. Pradėjau spausti Buities aptarnavimo kombinatą, kad darytų paminklus kapinėms. Prieš tai buvo naudojami vadinamieji teraciniai - ant betono luito uždėdavo centimetro storio cemento ir marmuro grūdelių mišinio sluoksnis, kuris buvo nušlifuojamas. Pigūs, brutalūs antkapiai su keraminėmis fotografijomis.
Man pasisekė - radau nagingų meistrų, jie susiorganizavo, pasistatė stakles ir pradėjo dirbti. Tuomet Vykdomajame komitete pasiūliau, kad Dailės kombinatas samdytų tuos žmones. Vėliau jie padarė ir "Žvejo" skulptūros, ir K. Donelaičio paminklo pjedestalus. Prireikus prisidėdavo ir Klaipėdos įmones bei organizacijos, kurios turėjo galingas metalo liejyklas.
Dabar šioje srityje yra praraja. Jeigu jau atitvarus, tvoreles ir suolelius vežame iš užsienio... Ugdome tenykščius gamintojus, dizainerių grupes, o kodėl negalėtume pasitelkti saviškius? Gamyklos turi didžiausios pajėgumus ir gyvename nebe planinio ūkio sistemoje, tik duok - atliks, padarys. Dėl šito labai išgyvenu.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą