Nedaug trūko, kad klaipėdietis Seimo narys Rimas Valčiukas liktų gyventi tundroje, vedęs klajoklio nenco dukterį ir augindamas kraičio duotų elnių bandą...
Tai viena iš daugelio netikėčiausių istorijų, kurias mena politikas, geriausiomis atostogomis vadinantis kelionę į kalnus. R. Valčiukas į kalnus kopia jau 23 metus. Šiuo pomėgiu keliautojas užkrėtė visą savo šeimą.
"Dabar, susitikę su kelionių draugais po daugelio metų, iš šių istorijų linksmai pasijuokiame. Nors tuo metu juokas visai neėmė", - prisimena R. Valčiukas.
Ultimatumo vesti ir likti gyventi tundroje Seimo narys sulaukė studijuodamas universitete, 1982 metais.
"Buvome išvykę į žiemos kelionę Poliariniame Urale. Keliaudami tundroje aptikome klajoklių nencų stovyklą, kur jie ganė savo didžiulę elnių bandą. Apsistojome pas juos ir prabuvome porą parų. Kai atėjo laikas keliauti toliau ir išsiskirti, vietinis vadeiva, vos kalbantis rusų kalba, pareiškė, kad aš turiu vesti jo dukterį, gauti kraičio bandą elnių ir gyventi kartu su jais. Kitaip esą jie neišleis išvykti visos grupės. Tik po ilgų derybų pavyko įtikinti, kad aš būtinai sugrįšiu ir vesiu jo dukterį. Teko meluoti, kad reikia namuose pasiruošti vedyboms, todėl būtinai turiu išvykti. Tik taip pavyko visiems ištrūkti iš stovyklos. Apgavau vargšą ir iki šiol ten negrįžau...".
Kitas R. Valčiuko atmintin giliai įstrigęs nutikimas galėjo baigtis skaudžia nelaime.
"1985 m. Kaukaze kylant ledynu paslydo ir pradėjo kristi žemyn kartu keliavusi mergina, o bandydamas ją sulaikyti iš paskos nulėkė dar vienas vyrukas. Vartydamiesi kūlvirsčiais didžiuliu greičiu jie nuskrido kelis šimtus metrų ir pasibaigus ledynui visu greičiu trenkėsi į akmenis. Po to dar gerą galą riedėjo akmenuotu šlaitu. Pirmieji smūgiai į uolas per stebuklą abiem buvo tokie sėkmingi, kad trenkėsi ne kuria nors kūno vieta, o kuprinėmis ir po kelių minučių patys pradėjo stotis ant kojų. Kai nusileidome pas juos, merginos kūnas buvo visas nusėtas mėlynėmis ir daugiau nieko. Vyrukas susižeidė blauzdą, buvo matyti atviras kaulas. Ėmė naršyti aplinkui akmenis ieškodamas, kur pametė kojos mėsos gabalą, kurį po to būtų galima prisiūti. Visi atėjome jam į pagalbą. Ieškojom, ieškojom, bet nieko neradome ir labai nusiminėme. Tik nusileidus apačion ir apžiūrėjus gydytojui paaiškėjo, kad joks mėsos gabalas nebuvo pamestas - nuplyšo tik blauzdos oda, kurią gydytojas pakankamai sėkmingai prisiuvo... O mes tiek ieškojome...", - prisimena pašnekovas.
R. Valčiukui gelbėtoju teko pabūti dar ne kartą.
"Keliaujant po Pamyrą, maždaug 4 km aukštyje viena mergina pasiėmė sušalusį šokolado gabalą, pasidėjo jį sau ant šlaunies ir dūrė peiliu, norėdama perskelti pusiau. Pusė peilio ašmenų, aišku, sulindo į šlaunį, bet šokoladas perskilo. Teko kuo greičiau nešte nunešti žemyn pas gydytoją. Dabar jai noras pjaustyti maisto produktų ant kojų nebekyla", - įsimintiniausius kelionių momentus pasakojo Seimo narys.
Sudėtingos sąlygos žygių metu neretai priversdavo R. Valčiuką ir jo draugus imtis išradingumo. Vienoje kelionėje buvo atrastas gana originalus būdas džiovinti šlapius miegmaišius.
"1986 m. Altajuje sudėtinga kelionė prasidėjo tuo, kad dvi savaites ištisas paras lijo, snigo arba buvo šlapdriba. Maždaug po savaitės nė vienas nebeturėjom nei drabužių, nei miegmaišių, nei palapinių, kur būtų galima rasti sausą siūlelį, o keliauti ir nakvoti reikėjo ant ledynų. Nenorėjome trauktis iš numatyto maršruto, tad nusigyvenome iki to, kad vakare, sustoję nakvynei, nusirengdavom šlapius drabužius, ant nuogo kūno užsimesdavom šlapius miegmaišius ir porą valandų bėgiodavom aplinkui, kad jie pradžiūtų... Po to vėl apsirengdavom šlapius apatinius ir bandydavome miegoti."
1987 metai, Pietų Mujos kalnagūbris Rytų Sibire. Žiema. 30-ies parų trukmės kelionė negyvenamomis vietovėmis. R. Valčiuką ir jo bendražygius bemiškėje zonoje savaitę stingdė apie 40 laipsnių šaltis...
"Keliaujant nuo prakaito sudrėkę batai per naktį tapdavo ledo gabalais ir įgydavo tokias formas, kad jais negalėjai apauti kojų. Iš ryto viskas, kas dega, - tualetinis popierius, užrašų knygutės, mažiau reikalingi drabužiai, - būdavo kišami bato vidun ir padegami, po to atitirpęs batas aunamas ant kojos. Kitą rytą vėl tas pats. Bandėme nakčiai dėti batus po galva, tačiau labai greitai pradėdavo šalti nosys.
Tos pačios kelionės metu dėl labai gilaus sniego apie savaitę atsilikome nuo grafiko, baigėsi maistas. Per parą suvalgydavom tik po kelis makaronus su vandeniu. Užtat kai praėjus daugiau kaip mėnesiui išėjome į artimiausią gyvenvietę, temperatūra nukrito iki 5-6 laipsnių šalčio; vietinėje parduotuvėlėje mes supirkome beveik visus ten buvusius neverdamus maisto produktus ir, išsirengę iki marškinėlių, tiesiog kaimo aikštės pusnyne ėmėme visa tai į save kimšti... Susirinko pažiūrėti pusė kaimo, kažkas net miliciją iškvietė. Dar viena detalė iš šios kelionės, visai nejuokinga: grįžus namo vienam iš mūsiškių teko amputuoti du nušalusius kojos pirštus."
1989 metai, Pietvakarių Pamyras. Aukštis - apie 5,5 km. R. Valčiukas susirišęs kopė su dviem draugais, kai keliautojai netikėtai pateko į sniego laviną...
"Nulėkę kartu su sniego lavina kelis šimtus metrų, po to tiesiogine žodžio prasme praskridę oru dar keliasdešimt metrų, staiga sustojome ant stataus šlaito. Atsipeikėję nuo smūgio ir susivokę, kas vyksta, aptikome, kad vienas iš mūsų trijų skrisdamas oru atsitrenkė į didžiulio ledo plyšio kraštą, nukrito į jį žemyn apie 10 metrų ir žemyn galva įstrigo plyšio susiaurėjime. Visos grupės pagalba apie pusvalandį traukėme jį iš to plyšio. Vaizdas, kai jis kabojo žemyn galva keliolikos metrų gilio plyšyje, buvo nepakartojamas. Mums skaudėjo visus šonkaulius, vos galėjome kvėpuoti nuo sutrenkimo staiga stabdant, o mūsų draugas kad nors mėlynę būtų įsitaisęs... Nieko visiškai..."
Kitą kartą Seimo nariui teko gelbėtis nuo purvo lavinos: "Prieš ketverius metus keliavome centriniame Kaukaze Elbruso šlaitu. Apsistojome nakvynei iš pažiūros saugioje dauboje tarp morenų. Vidurnaktį išgirdome šaukiant: "Košė ateina". Pamanėme, kad budėtojas supainiojo laiką ir išvirė pusryčius 3 valandą nakties. Pasigirdo keletas keiksmažodžių jo atžvilgiu ir norėjome miegoti toliau. Pasirodo, iš tikrųjų link mūsų stovyklavietės iš viršaus slinko šlapio purvo lavina. Žmogus susijaudinęs tamsoje nesugalvojo, kaip pavadinti šį reiškinį. Dar kelios minutės, ir būtume su visomis palapinėmis nuvažiavę kartu su purvo mase arba atsidūrę po ja."
Deja, anot R. Valčiuko, ne visos istorijos baigdavosi sėkmingai.
"1990 metais Altajuje su labai stipria komanda bandėme įveikti vieną sudėtingiausių maršrutų Altajuje. Pakilome į aukščiausią Sibiro viršūnę Beluchą. Niekas neįžvelgė nė menkiausio pavojaus. Sustojome aštuoniese ant sniego netoli viršūnės krašto, nusifotografavome ir nuėjome. Vienas iš mūsiškių nusprendė nusifotografuoti vienas. Nuėjo į tą pačią vietą. Ir nukrito apie kilometrą žemyn. Pasirodo, ten buvo didžiulis iš šono nepastebimas sniego karnizas. Ir toje vietoje, kur prieš 5 minutes stovėjome aštuoniese, nebeatlaikė vieno žmogaus svorio. Jo kūno taip ir neradome - net padedami gelbėtojų komandos. Jei būčiau prietaringas, po tokių įvykių imčiau tikėti antgamtinėmis jėgomis."
Ponas Rimas pridūrė, kad per plauką nuo mirties jis yra buvęs ne kartą.
Paskutinį kartą kalnuose politikas pabuvojo praėjusią vasarą, su šeima keliaudamas po Europą. Tiesa, šįkart R. Valčiukas išvengė rizikingų nutikimų ir kitokių nuotykių.
"Vaikams pasiekus tokį amžių, kai juos jau galima vežtis į kalnus, nepraleidžiame nė vienos progos pakopinėti. Jaunėliui Arnui dabar - 11-a, tai jį pirmą kartą į kalnus nusivežiau, kai buvo aštuonerių", - sako du sūnus ir dukterį su žmona Milita turintis parlamentaras.
Vienu įdomiausių paskutiniųjų atostogų momentų R. Valčiukas vadina žygį į Monblaną Prancūzijoje - aukščiausią viršūnę Europoje. Kalno viršukalnės aukštis siekia 4807 m. Ponas Rimas sako į Monblaną kopęs, nes to labai norėjo jo vyresnysis sūnus - 13-metis Karolis. "Žmona su dukra iš anksto buvo nusiteikusios kopti iki 3 km aukščio - ten yra vieta, kur galima įsirengti tarpinę stovyklą ir apsistoti. Čia jos laukė mūsų. Arnas buvo nusiteikęs pakilti iki 4 km, nes 3 km aukštyje jis jau yra buvęs prieš dvejus metus. O su vyresniuoju sūnumi mes įkopėme beveik iki pat viršaus - iki viršūnės pritrūko tik 100 ar 150 metrų. Nutarėme aukščiau nebelipti, nes pritrūko laiko."
Šios kadencijos Seime, anot R. Valčiukas, daugiau pamišusiųjų dėl kalnų lyg ir nėra. "Bandžiau prisivilioti vieną kitą į kelionę, bet nesutiko."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą