Lina Šukytė-Korsakė: Kas nutinka tautai, kai ištrinamas moters kūnas? Atviras klausimas apie motinystę, biologiją ir Lietuvos ateitį

Ne „rolė“, ne „kategorija“, ne teorinis apibrėžimas, o paprastai – moterimi iš kūno ir kraujo. Ta, kuri gali nešioti gyvybę, gimdyti, kurti namus, auginti vaikus. Ir pasakyti garsiai tai, kas vis dažniau nutylima: be vaikų valstybė tiesiog neturi ateities.

Pastaruoju metu, klausydamasi diskusijų Europoje, vis dažniau pagaunu save galvojant: kalbėdami apie „moterų teises“, politikai vengia paties motinystės žodžio. 

Atsiranda vis daugiau naujų terminų, kurie tarsi sulygina labai skirtingas patirtis, o biologinė tikrovė – XX ir XY – paverčiama „nuomone“, kurią esą galima perrašyti dokumentuose ar net nubalsuoti.

Aš su tuo nesutinku.

Ne todėl, kad negerbčiau kiekvieno žmogaus orumo ar jo asmeninės istorijos. Yra dalykų, kurie nuo balsavimo rezultatų nepriklauso. 

Biologija nėra įžeidimas – ji yra pagrindas. Moteriškas kūnas turi unikalią galimybę – nešti ir gimdyti naują gyvybę. 

Ne visoms tai duota, ne visos renkasi motinystę, bet pati galimybė yra stebuklas, kuris daro moterį nepakeičiamą.

J. K. Rowling yra pasakiusi: „Jei biologinės lyties nėra, ištrinama reali moterų patirtis visame pasaulyje.“
Man ši mintis labai aiški. 

Jei ištriname biologinę lytį, ištriname ir moterų realybę – nėštumus, persileidimus, gimdymus, pogimdyvinę depresiją, kasdienį vaikų auginimą, tą neregimą naštą, kurią realiai neša būtent biologinės moterys. 

Apie tai dokumentuose kalbama vis rečiau, užtat vis daugiau dėmesio skiriama naujai sukurtoms „lytims“, kurios dažnai neturi nieko bendra su tuo, ką mokslas šimtmečius apibrėžė kaip biologinę lytį.
Šiandien matau paradoksą. 

Viena vertus, Europos dokumentuose kalbama apie „moterų įgalinimą“. Kita vertus, tose pačiose rezoliucijose moteris pradedama apibrėžti taip abstrakčiai, kad biologinė motinystė dingsta iš teksto. 

Translytės moterys įrašomos į „moterų“ kategorijas, tačiau pačiam moters kūnui ir jos vaisingumui erdvės lieka vis mažiau. 

Lyg norima pasakyti: svarbu ne tai, ar gali gimdyti, svarbu tik tai, ką parašai dokumente ir ką apie save pažymėsi skiltyje „lytis“.

Prancūzų filosofė Sylviane Agacinski sako: „Lytinis skirtumas yra visiškai realus – tai natūralūs, fiziniai duotumai.“ Taip, yra labai retų medicininių išimčių. Taip, yra žmonių, kurie viduje jaučiasi kitaip. 

Bet išimtys negali panaikinti taisyklės, o pavienės istorijos neturi užgožti milijonų moterų patirties.

Man baisiausia tai, kad šioje sumaištyje tyliai pranyksta būtent biologinė moteris. Kai politiniuose tekstuose moteris pradedama aprašinėti taip, lyg jos kūnas, jos vaisingumas, gimdymas būtų tik „techninė detalė“, mes tyliai pjauname šaką, ant kurios laikosi šeima ir tautos tęstinumas.

Gimimų skaičius yra pirmasis tautos vilties rodiklis, tačiau šiandieninė Lietuvos ir Europos statistika rodo ne viltį, o artėjančią demografinę žiemą. 

Šiandien Lietuvoje ir visoje Europoje gimstamumas krenta. Skaičiai paprasti ir negailestingi: mūsų mažėja. Jei nieko nekeisime, išnyksime tyliai – kaip rytinis rūkas, kurį saulė išsklaido per kelias minutes. 

Ir jokios deklaracijos apie „įvairovę“ nepakeis fakto, kad be gimstančių vaikų valstybė fiziškai neišsilaikys.

Todėl man labai skaudu matyti, kai už didelių gražių žodžių slepiasi visai kitos politinės kryptys. Kai vietoje tikros paramos šeimoms siūloma dar plačiau ir agresyviau reklamuoti abortą kaip „sprendimą“. 

Kai vietoje kalbėjimo, kaip padaryti, kad vaikams gimti būtų saugiau, lengviau, svarstoma, kaip plačiau ir lengviau išvis išvengti gyvybės atsiradimo.

Aš nenoriu, kad Lietuva taptų eksperimentų lauku, kur už Europos pinigus kuriami projektai, skatinantys abortus ar dalinantys nemokamas kontraceptines priemones kaip „greitą ir vienintelį“ atsakymą į sudėtingus gyvenimo klausimus. Tai nėra tikra pagalba. 

Tikra pagalba – kai moteris, sužinojusi, kad laukiasi, nėra paliekama viena… Kai jauna šeima nebijo, kad su pirmu ar antru vaiku automatiškai nugrims į skurdą.

Mes turime remtis mokslu, o ne ideologija. Mokslas aiškiai kalba apie XX ir XY, apie biologinį moters ir vyro kūną. 

Šitą pagrindą bandoma užgožti deklaracijomis, kad „lyčių yra tiek, kiek žmogus jaučiasi“. Bet jeigu seksime tik jausmais, nebeliks ribų, o svarbiausia – nebeliks apsaugos toms moterims, kurios fiziškai gimdo ir augina vaikus.

Net popiežius Pranciškus šiandieninės politikos pavojų įvardija labai tiesiai: „Šiandien baisiausia grėsmė yra gender ideologija, nes ji panaikina skirtumus.“

Šiandien pasaulis tarsi bando rodyklę pasukti į priešingą pusę. Šeima tampa „viena iš formų“, motinystė – „viena iš opcijų“, o vaikas – „paslauga“, kurią galima užsisakyti, atidėti ar atsisakyti pagal karjeros grafiką. Ir dar – pasakoti moterims, kad jos „bus laisvos“, kai kuo ilgiau nebus motinos.

Todėl, kai kalbame apie moterų teises, aš noriu kalbėti ir apie teisę būti Motina. Apie teisę susilaukti vaikų nebijant, kad sistema tave nubaus už tai, jog drįsai gimdyti. Apie teisę, kad mūsų vaikai būtų vertinami ne kaip statistikos eilutė, o kaip ateities Lietuva.

Moteris – tai kūnas, kuris gali nešti gyvybę. Tai širdis, kuri prie krūtinės glaudžia vaiką. Tai pečiai, kurie atlaiko milžinišką emocinę naštą. Tai žmogus, nuo kurio sprendimo „gimdyti ar ne“ priklauso, ar mūsų tauta išliks.

Jeigu prarasime pagarbą motinystei, prarasime ir pagarbą moteriai. Jei moteris bus tik „abstrakti kategorija“ be kūno, be motinystės, be atsakomybės – Lietuva taps tiesiog teritorija be ateities.

Aš renkuosi kitą kelią. Kelią, kuriame giname šeimą. Giname moterį, kuri gimdo ir augina. Giname teisę remtis mokslu ir sveiku protu, o ne trumpalaikėmis ideologinėmis madomis.

Jeigu norime, kad mūsų vaikai ir anūkai čia gyventų, turime nebijoti garsiai pasakyti: motinystė yra stebuklas, kurio nepakeis jokie dokumentai ir jokios rezoliucijos. 

Ir už šį stebuklą verta kovoti.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.