Kalnų trauka nugali mirties baimę

Kalnų trauka nugali mirties baimę

Dviejų Alpėse pradingusių Lietuvos alpinistų jau nesitikima rasti gyvų. Nuo nelaimės neapsaugojo nei geras pasirengimas, nei Prancūzijos gelbėtojų profesionalumas. Garsiausias Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas su mirtimi susidūrė jau ne kartą. Tačiau, pasak jo, kalnuose galima pajusti ir tikrą gyvenimą. Būtent tai skatina į juos kopti.

Neprognozuojamas oras

Stipri audra Alpėse ketvirtadienį užklupo septynis lietuvius. Iš Vilniaus ši grupė išvyko dar sausio 19 d. Iš pradžių alpinistai treniravosi Italijos ledynuose, paskui persikėlė į Prancūziją. Vienas iš audrą Alpėse išgyvenusių lietuvių Ernestas Markšaitis papasakojo, jog abu dingusieji buvo puikiai pasirengę. „Vaikinai buvo labai stiprūs fiziškai. Visą savo laisvą laiką jie praleisdavo treniruočių salėse. Abu buvo labai stiprios psichologijos, domėjosi joga. Nebuvo abejonių, kad jie praeis 4 kategorijos maršrutą.“

Prieš kopimą lietuviai pasidalijo į tris grupes. Jos neturėjo palaikyti ryšio. Susisiekti numatyta tik tuo atveju, jei kažkam nepavyks įveikti maršruto laiku. Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Saulius Damulevičius teigė, jog tokiose vietovėse kaip Alpės dažniausiai pasitikima mobiliųjų telefonų ryšiu, o ne racija.

E.Markšaitis kartu su dviem merginomis sudarė vieną grupę. Jie ir dar du vyrai kopė į vieną viršukalnę, abu dingusieji - kitą. Įveikus daugiau nei pusę distancijos, sugrįžimas tuo pačiu keliu tampa praktiškai neįmanomas. Iki vidurdienio kopimo tempas buvo didelis, bet paskui lietuvius užklupo audra. „Kalnai yra kalnai. Ten debesys kartais susiformuoja akimirksniu. Tokių reiškinių numatyti neįmanoma“, - teigė E.Markšaitis. Jis neturėjo priekaištų nei sinoptikams, nei gelbėtojams. „Esu apstulbintas prancūzų gelbėtojų profesionalumo“, - pažymėjo alpinistas.

Apgaulinga viltis

Du vyrai, prasidėjus audrai, jau buvo ant kalno keteros, jie pasiekė ten esantį namelį. Vienas iš jų slidėmis nusileido į civilizaciją, tai yra Šimoni miestelį, ir vėliau dalyvavo gelbėjimo darbuose. Kitas liko namelyje ilgiau, o paskui pasiklydo rūke. Šį vyrą surado gelbėtojai, jis gydomas Prancūzijoje. E.Markšaitis su nelaimės draugėmis visą naktį praleido ant kalno laukdami gelbėtojų. Pasak įvykių dalyvio, alpinistai tokiai situacijai būna pasirengę. Abi merginos jau grįžo į Lietuvą, vienai nušalo trys pirštai, bet amputacijos turėtų būti išvengta.

Stichijos aukomis tapo du Lė Drua viršūnę šturmavę vyrai. Pasak S.Damulevičiaus, abiems buvo maždaug po 30 metų. Alpinistai kasė sniego urvą, kad apsisaugotų nuo šalčio. Vienas iš jų bendravo su tautiečiais trumposiomis žinutėmis. Kodėl nutrūko ryšys tarp dviejų komandos narių, iki šiol nežinoma ir to tikriausiai jau niekada nesužinosime. Urvą kasęs alpinistas atsisuko ir draugo jau nepamatė.

Kurį laiką dar buvo vilčių. Urve pasislėpęs alpinistas turėjo maisto, drabužių ir miegmaišį. Nerimą jam kėlė tai, kad mažėjo dujų atsargos. Dėl prastų oro sąlygų gelbėjimo sraigtasparniai negalėjo pakilti iki sekmadienio. E.Markšaitis spėja, jog alpinistas bandė leistis pats. Užvakar iš sraigtasparnio buvo padarytos nuotraukos, kurios leido konstatuoti, jog šis žmogus žuvo.

Kitas lietuvis iki šiol nesurastas, bet vilčių išvysti jį gyvą nėra. „Didžiausia problema ta, kad sekmadienį net nepavyko priartėti prie kalno per pakankamą atstumą. Mūsų žiniomis, oras dar labiau blogėja ir toliau blogės“, - sakė S.Damulevičius. Jo nuomone, kūnų paieškos tęsis ne mažiau kaip savaitę. Artimieji laidotuvių tikriausiai sulauks ne anksčiau kaip po mėnesio.

Arčiau dangaus

Šiems įvykiams skirtoje spaudos konferencijoje dalyvavo ir V.Vitkauskas. Jis pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų įveikė aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą, o vėliau - ir aukščiausius visų žemynų kalnus. V.Vitkauskas paskaičiavo, kad daugiau nei 40 gerų jo pažįstamų yra negrįžę iš ekspedicijų. Didžiausia asmeninė nelaimė ištiko 2010 m., kai Slovakijos kalnuose žuvo sūnus Vaidotas.

Garsusis alpinistas nenori dėl tragedijų kaltinti kalnų. „Ten nereikia nieko nugalėti, reikia prisitaikyti. Kopti į kalnus skatina tai, kad ten yra tikras gyvenimas. Beveik visada įvyksta kažkokia klaida. Ji gali būti pasirinkime, prognozėse. Nelaimių priežastys dažniausiai yra subtilesnės nei paslydimas ar kojos pastatymas ne ten“, - „Vakaro žinioms“ sakė V.Vitkauskas.

Nors alpinizmas jau nusinešė daug gyvybių, entuziastai ir toliau kops į kalnus. „Saulė, žvaigždės ir dangus ten yra arčiau. Tu visada esi sąlytyje su gamta, su kosmosu. Galima sakyti - su Dievu. Ten Seimo ar Vyriausybės įstatymai negalioja. Svarbu, kada gultis, kada keltis, kaip viską sutvarkyti. Yra ženklai, kai numatai, kad po dviejų dienų oras bus blogas. Tu turi būti tos gamtos dalis ir tada tau seksis. Jei nesugebi tuo būti, yra rizikos“, - teigė V.Vitkauskas.

Žuvę Lietuvos alpinistai

Gediminas Akstinas. 1959 m. žuvo kopdamas į Dychtau viršukalnę (5205 m) Kaukaze.

Feliksas Mieliauskas. 1959 m. žuvo kopdamas į Dychtau.

Vytautas Vosylius. 1959 m. žuvo kopdamas į Dychtau.

Kostantinas Zubovas. 1971 m. žuvo prie Komunizmo viršukalnės (7495 m) Pamyre.

Romualdas Bajoras. 1980 m. žuvo alpinizmo varžybų metu.

Eugenijus Bajoras. 1982 m. žuvo prie Korženevskajos viršukalnės (7105 m) Pamyre.

Algis Gudaitis. 1989 m. žuvo kopdamas į Mšatkos sieną Kryme.

Rustenis Varneckas. 1989 m. žuvo kopdamas į Ajutoro viršukalnę (4382 m) Tian Šanyje.

Sergejus Moisenka. 1990 m. žuvo prie Lenino viršukalnės (7134 m) Pamyre.

Dainius Makauskas. 1990 m. dingo be žinios prie Daulagyrio viršukalnės (8222 m) Himalajuose.

Vaidotas Vitkauskas. 2010 m. žuvo Aukštųjų Tatrų kalnuose.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder