Karui reikia ruoštis, kad jo nebūtų

Šeštadienį vadinamoji Antikarinio judėjimo iniciatyvinė grupė jaunuolius, ypač pašauktus, bet nenorinčius ar negalinčius tarnauti, pakvietė į taikų antimilitaristinį protestą Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje.

Renginiu, kurio šūkis - „Kiekvienas turi teisę nežudyti“, buvo siekiama išreikšti nepritarimą šauktinių kariuomenės grąžinimui ir abejotiniems būdams, kuriais šis politinis veiksmas atliekamas. Jų teigimu, sprendimas priimtas skubos tvarka ir nepasitarus su visuomene, rengiama kažkokia absurdiška šaukimų „loterija“, o Vyriausybė skleidžia tik vienpusę propagandą.

Pasak vieno protesto akcijos iniciatorių Benedikto Gelūno, į renginį susirinkę jaunuoliai norėjo pareikšti kritiką šauktinių įstatymo priėmimui ir vykdymui ir pakalbėti apie žodžio laisvės problemas. Pagrindinis jų keliamas klausimas: kaip saugant demokratiją, kuri visiems brangi, jos nesunaikinti, pasirūpinti, kad demokratinės vertybės, laisvės ir teisės, dėl kurių buvo ilgai kovota, būtų išlaikytos ir užtikrintos neramiu metu.

„Pabrėžiame, kad mes nesitikime šauktinių kariuomenės panaikinimo, - sprendimas, kuris priimtas, jau priimtas. Bet norime kalbėti apie demokratiškesnius šio sprendimo taikymo būdus, t.y. kelti socialinės tarnybos alternatyvos ir aiškios galimybės atsisakyti kovoti ginklu dėl įsitikinimų klausimus“, - sakė B.Gelūnas.

Jo teigimu, saugumas pasiekiamas per rūpinimąsi vienų kitais, per solidarumą, bendruomeniškumą, per pagarbą ir pasitikėjimą. Prievarta tarnauti kariuomenėje, jo įsitikinimu, supriešina visuomenę, skaldo ją, skatina prasivardžiavimą ir nepagarbą vienų kitiems.

„Svarbus klausimas - ar norės mus ginti tie, kurie prievartaujami tai daryti, ir ar mes tikrai jausimės saugesni, jeigu šauktiniai neturės jokio kito pasirinkimo, bus priversti eiti tarnauti, nepaisant jų norų ir įsitikinimų? - kalbėjo B.Gelūnas. - Norime paskatinti nepamiršti, kad Lietuvos Nepriklausomybė buvo atkurta ne ginklu, o per taikų solidarumą. Laisvė ir saugumas - tai ne prievartos ir cenzūros, o pagarbos ir pasitikėjimo vaisiai.“

Kitas akcijos iniciatorius Tomas Marcinkevičius „Vakaro žinioms“ dėstė savo argumentus, kodėl yra nusistatęs prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą: „Visų pirma manau, kad pats sprendimas buvo priimtas labai skubotai, nepasitarus su visuomene. Nuo tada, kai pasakė, kad mums šauktinių kariuomenės reikia, iki tada, kai buvo priimtas politinis sprendimas, praėjo vos mėnuo. O juk šis sprendimas paliečia dešimtis ar net šimtus tūkstančių žmonių - tiek jaunuolius, tiek jų šeimas. Manau, kad tam reikėjo daugiau diskusijų ir gal net referendumo.“

Jis teigė esąs įsitikinęs, kad niekas neturėtų būti niekur šaukiamas per prievartą. Tarnyba kariuomenėje turėtų būti savanoriškas dalykas. O jeigu jau labai reikia šauktinių kariuomenės, tada turi būti užtikrinta ir alternatyva jai - tarnyba už kariuomenės ribų, tarkim, 9 mėnesius savanoriauti ligoninėje, senelių namuose, nevyriausybinėje organizacijoje ar kt.

„Aš esu pacifistas savo pažiūromis ir manau, kad saugumą reikia didinti kitais - ne kariniais - būdais, - sakė T.Marcinkevičius. - Saugumas yra kuriamas ne tik per karinę tarnybą. Sakykim, glaudžiais ryšiais susijusi visuomenė, kur vieni kitais rūpinasi, irgi yra saugumas, nes tai reiškia, kad jie vieni kitų nepaliks bėdoje ir jie yra kaip vienas kumštis iš tikrųjų, o ne per prievartą.“

Paklaustas, kaip vertina pašauktų tarnauti jaunuolių „išradingumą“ ieškant, kaip išsisukti nuo tarnybos, T.Marcinkevičius pabrėžė, kad tai yra dar viena problema: nėra išaiškinta, kas bus, jei žmogus atsisako tarnauti kariuomenėje dėl savo įsitikinimų arba dėl materialinės padėties. „Ar tada žmogus sės dvejiems metams į kalėjimą? Jei toks pasirinkimas - melagystė ar dveji metai kalėjimo, tai aš taip pat meluočiau“, - sakė jis. Beje, socialiniuose tinkluose norą dalyvauti proteste pareiškė apie 3000 jaunuolių, tačiau dalyvavo vos keliasdešimt.

Tuo pat metu toje pačioje vietoje - ir kita nuomonė

Tuo pat metu, kai į V.Kudirkos aikštę rinkosi šauktinių kariuomenėje nenorintys tarnauti jaunuoliai, čia būriavosi ir kitokių įsitikinimų žmonės - tie, kurie mano, kad kiekvieno jaunuolio pareiga išmokti ginti, o jei prireiks - ir ginti savo Tėvynę.

„Atėjau palaikyti žmonių, kurie išreiškia pritarimą privalomajai karinei tarnybai, ir tokių, kaip matau, čia yra gerokai daugiau nei tų, kurie pasisako „prieš“, - „Vakaro žinioms“ sakė Karolis Urbelionis.

Jo manymu, atsakingos institucijos, o konkrečiau - kariuomenė, turi įvairių galimybių, ir tai yra geriausia atgrasymo priemonė galimam agresoriui.

„Dabartinėmis aplinkybėmis mums reikia ruoštis už savo šalį pakovoti, ir kiekvienas pilietis, mano manymu, turi žinoti, kaip apginti Tėvynę. Taip, mes vieni neapsiginsime, bet mes turime partnerius, sąjungininkus ir turime viską daryti, kad mūsų būtų daugiau - tokių, kurie galėtų, esant reikalui, tiek ginklu, tiek žodžiu ginti savo šalį“, - mano K.Urbelionis.

Jis pat teigė norėjęs užsirašyti savanoriu, tačiau jau visos vietos užpildytos, tad užsirašė į Šaulių sąjungą.

O tie devyni mėnesiai, K.Urbelionio manymu, nėra kažkoks labai ilgas, jaunimo gyvenimą sugriausiantis ar aukštyn kojomis apversiantis laikotarpis. „Žinant dabartinį jaunimą, daugeliui tai būtų tik į naudą - išmoktų drausmės ir, esant reikalui, ginti Tėvynę, kas yra svarbiausia. Tarnybą, manau, galima vertinti kaip šaunią galimybę praleisti devynis mėnesius su gera kompanija, kai už tai dar ir moka pinigus“, - juokavo jis.

Kad kiekvieno lietuvio pareiga yra mokėti, o jei prireiks - ir ginti savo Tėvynę, įsitikinusi ir Viktorija Jankauskaitė. „Karui reikia ruoštis, kad jo nebūtų, - „Vakaro žinioms“ sakė mergina. - Svarbu, kad žmonės būtų pasiruošę, turėtų pagrindinių žinių, ir jeigu, neduok Dieve, įvyktų karinis konfliktas, kad nežūtų dėl to, jog kažko nežinojo.“

V.Jankauskaitė sakė, kad pati labai norėtų būti savanore, tačiau netinkama tarnybai dėl sveikatos, bet yra Šaulių sąjungos narė. Jos draugas dirba karinėje struktūroje, tėtis - policijos struktūroje, senelis - buvęs partizanas. Tad ji teigia matanti gražų pavyzdį, kuris ir suformavo jos poziciją: privalomoji karinė tarnyba reikalinga.

„Ko gero, tie jaunuoliai, kurie prieštarauja privalomajai karinei tarnybai, neturi pagarbos jausmo - pagarbos Lietuvos istorijai, tiems, kurie gynė Lietuvą, - svarstė mergina. - O gal tiesiog kompleksuoti žmonės, kurie bijo to, ko nežino. Gal jiems trūksta informacijos, nes įsivaizduoja tą tarnybą kariuomenėje kaip labai baisų dalyką. Mano senelis 10 metų praleido Vorkutoje todėl, kad kariavo už Lietuvą. Aš manau, kad kiekvieno lietuvio pareiga turėtų būti eiti tarnauti Tėvynei, nes Tėvynės nevertas tas, kuris jos negina.“

Vilnietis Konstantinas Gaitandži „Vakaro žinioms“ prisipažino, kad kitomis aplinkybėmis galbūt būtų prieš šauktinių kariuomenę. Tačiau esant dabartinei politinei situacijai, jo manymu, tai vienintelis adekvatus atsakymas į tai, kas vyksta.

„Aš puikiai pažįstu daugelį žmonių, stovinčių toje pusėje, - nelinkęs sakyti, kad jie yra kokie nors sąmoningi agentai, veikiantys prieš Lietuvą, tačiau manau, kad jų naivumas kelia pavojų mūsų šalies ateičiai, - sakė K.Gaitandži. - Tie devyni mėnesiai tarnybos jų gyvenimo ar karjeros tikrai nesugriaus. Tai laikas, kurį jie gali labai produktyviai išnaudoti. Tiesa, daug kas priklauso nuo to, kas dėsis jų galvose: jei žmogus ateina ne tik laukti tarnybos pabaigos, o išmokti ginti savo Tėvynę, jis tikrai naudingai praleis laiką.“

Ar šauktinių kariuomenė galės apginti Lietuvą agresijos atveju, anot vyriškio, - kitas klausimas. Tačiau faktas tas, kad kariuomenė visų pirma yra atgrasymo priemonė: kuo stipresnė bus Lietuvos kariuomenė, tuo mažesnė tikimybė, kad Lietuvą kas nors užpuls.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“