Kauno miesto savivaldybės tarnautojas Raimundas Šmitas: "Mano dviračiui kasdien - paradas"

Šeštadienį šimtai kauniečių išsiruoš į kasmetinį dviračių paradą, kurį rengia viešoji įstaiga „Dviratai" ir Kauno miesto savivaldybė. Miesto valdžia rūpinasi dviračių takų plėtra ir mielai padeda važinėjimo dviračiu entuziastams organizuoti ir kitokių šventinių akcijų. Tačiau vos vienas iš savivaldybės tarnautojų , kurių yra arti 800, keliolika metų kasdien mina dviratį. Juo važiuoja į darbą ir namo, apsipirkti ar kitais reikalais, kelionė dviračiu jam pakeičia ilgus pasivaikščiojimus gryname ore.

Visais metų laikais dviratis - įprastinė ir kasdieniška Kauno miesto savivaldybės administracijos Tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus vedėjo Raimundo Šmito transporto priemonė. Apie tai su „etatiniu dviratininku" kalbėjosi naujienų agentūra ELTA.

- Viena yra rytinis pusvalandis važinėjimo dviračiu, tarkim, Ąžuolyne ar Lampėdžių pušyne, kur iš tikrųjų nemažai kauniečių taip pradeda savo darbo dieną. Visai kas kita tikriausiai yra kasdienis važiavimas keliolika kilometrų „uždūmintomis" Kauno gatvėmis. Ar šalia Jūsų namų nėra kokio parkelio, kurio pakaktų rytinei mankštai, nors ir dviratį minant, kad renkatės įtampos kupiną kelionę per miestą?

- Nesuprantu tų kauniečių, kurie piko valandomis vykdami į darbą ar grįždami iš jo sankryžose sugaišta daug laiko ir kvėpuoja automobilių išmetamomis dujomis „pagardintu" oru. Esu įsitikinęs, kad dauguma jų savo darbą nesunkiai pasiektų ir dviračiu. Aišku, mes neturime tokių sąlygų kaip Kopenhagoje, bet mes sunkiai keičiame savo įpročius.

Man vykimas dviračiu yra ir rytinė mankšta, ir geras būdas atsipalaiduoti. Juk taip gali ramiai mindamas pedalus apmąstyti darbo ir buities reikalus. Tiesa, reikia pripažinti, kad man tiesiog pasisekė dėl trasos į darbą ir atgal: Studentų miestelis (Gričiupio g.), Ąžuolynas, Parodos parkas (vienintelė vieta, kur gaunu gerą dozę „pagardinto" oro) ir rytinės kelionės tikslas - Laisvės alėja.

-Kauno savivaldybė, sekdama užsienio miestų pavyzdžiu, per keliolika metų nemažai išleido lėšų įrenginėdama dviračių takus. Pigiausiai atsiėjo dviejų linijų nubrėžimas Laisvės alėjoje. Pastaruoju keliuku dviratininkai intensyviai naudojasi. Bet Kaune galima matyti ir brangiau kainavusių takų, kurie vietomis žole užžėlę. Gal takų mieste jau pakanka, tik dviratininkų jiems „įsisavinti" trūksta?

- Ne, takų mieste tikrai nepakanka. Kaip pavyzdį galiu duoti susisiekimą Studentų miestelis-Petrašiūnai. Ten poliklinikoje dirba mano žmona, taip pat „išprotėjusi dėl dviračio". Kai tik leidžia gamtinės sąlygos (skirtingai nei aš, važinėjantis visas 365 dienas per metus lietui lyjant, kepinant saulei, spaudžiant speigams ir pustant) ji perlipa ant dviračio ir į darbą juo važiuoja. Tai va, ten dviratininkams nėra jokių takų. Važiuoti gatve pavojinga. Bet ir važiuojant šaligatviu ne visą laiką gali jaustis saugiai. Prieš porą metų ją važiuojančią šaligatviu „nukirto" iš kiemo išvažiuojantis automobilis. Pati „nuskrido" nuo dviračio, lūžo dviračio rėmas (apsižiūrėjo, kai automobilis jau nuvažiavo. Ačiū Dievui, lūžių manoji dviratininkė nepatyrė, nelūžo, bet iš sutrikimo net neužsirašė numerio automobilio, kuris stabtelėjęs nulėkė toliau.

- Tad Jūs jau akivaizdžiai susidūrėte su pavojais, tykančiais Kauno gatvėse kauniečių, kuriems dviratis - įprastinė susisiekimo priemonė?

- Pagrindinis pavojus, sakyčiau, yra vienas, - nėra elementarios pagarbos dviratininkui. Jis dažniausiai visai negerbiamas „užkietėjusiu" automobilininkų, ir jų veiksmai kartais dviratininkui būna tikrai pavojingi.

- Įprasta važiuoti dviračiu pavasarį, vasarą ar rudenį, bet žiemą, per apledijusį ar apsningą kelią, - koks čia gali būti keliautojui malonumas. Ir dar sugebėti darbe atrodyti taip, kaip įprasta valstybės tarnautojui - vilkėti kostiumą, būti pasitempusiam, žvaliam ir energingam?

- Jei važinėjama tik savo malonumui savaitgaliais, esant geram orui, miške ar dar kur nors, tai tokie „dviračio mylėtojai" , kai šalta, lyja, aplink dūmina, tikrai malonumo nepajaus ir todėl net nevažinės. Man važinėjimas jau tapo neatsiejamu dalyku, ir jokie pašaliniai veiksmai jokios įtakos nedaro. Tiesiog kasdienė kelionė dviračiu jau užprogramuota galvoje, todėl net nežiūriu pro langą, kas ten dedasi.

Elgiesi taip, kaip įpratęs,- eini į rūsį, trauki dviratį ir sėdi ant jo. Jei aplink pusnys, tai didžiąją kelio dalį eini pėsčias, bet šalia vediesi dviratį. Jei paslysi, atsiremsi į dviratį. Ir taip darau kiekvieną mielą dieną, jau nuo antros klasės.

- Savivaldybėje esate bene vienintelis daugiavaikis tėvas - su žmona išauginote ir išmokslinote 6 vaikus. Negi nė vienas iš jų neperėmė tėčio pavyzdžio ir nekeliauja į savo darbus ar studijas dviračiu?

- Žmona, jau minėjau, yra tokia pati dviračio gerbėja, kaip ir aš. Dauguma mūsų vaikų - irgi dviratininkai. Labiausiai pasižymėjo sūnus Kristijonas, studijuojantis Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje. Anglas, kepyklėlės savininkas, buvo labai nustebęs, kai sūnus pasistatė dviratį prie durų ir užėjo nusipirkti bandelę. Anglas paklausė, iš kur jis atvažiavo. Kai sūnus paminėjo universitetinį miestelį, iki kurio nuo kepyklėlės buvo „tik" apie 60 km. , anglas labai nustebo. Mano sūnui tokia kelionė- tik vienas iš pasivažinėjimų.

- Ką naudingo patartumėte miestų dviratininkams, remdamasis savo ilgamete patirtimi?

- Na, ką gali patarti. Jei tik galite, naudokitės šia puikia transporto priemone. Atvyksite į darbą pailsėję (aišku, jei jums pasiseks ir turėsite panašią trasą, kaip aš. Be to, kas labai svarbu, nesinaudosite automobiliu, vadinasi, - mažiau teršite miestą.