Kelias, atkirtęs nuo blogio imperijos

Kelias, atkirtęs nuo blogio imperijos

Šiandien minime Baltijos kelio - gyvos žmonių grandinės, sujungusios tris valstybes laisvės vardan, 25-ąsias metines. 1989 m. rugpjūčio 23 d. beveik 2 mln. žmonių grandinė, nusidriekusi per 600 kilometrų, sujungė Lietuvą, Latviją, Estiją. Žmonės vis dar aiškiai prisimena, kaip verkė giedodami "Marija, Marija... Išgelbėk nuo priešo baisaus". Toks buvo skausmo ir vilties kelias.

Ketvirtadienio vakarą Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje susirinkę klaipėdiečiai Baltijos kelio dalyviai pasidalino prisiminimais, liudijančiais, kad susikabinimas rankomis nustebino ne tik visą pasaulį, bet ir mus pačius, nes atskleidė mūsų vidinę galią.

VAIKAI. Atrodo, ir vaikai juto, kad vyksta ypatingas renginys.

Į kelią

Anot Algirdo Grublio, 1988 m. Taline vyko Baltijos šalių Liaudies frontų konferencija, po kurios grįžus į Lietuvą imta kalbėti apie Baltijos kelią. Klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo Pasvalio iki Latvijos sienos.

Klaipėdiečių palydėtuvės į gyvosios grandinės akciją prasidėjo pamaldomis, vėliau tūkstantinės minios eisena pasiekė vasaros estradą. Ten vykusiame mitinge uždegančias eiles apie laisvę skaitė Dramos teatro aktorius Aleksandras Šimanskis.

"Niekada per 53 metus scenoje nebuvau jautęs tokios euforijos, kaip tuomet prieš minią, kai pirmąkart gyvenime galėjau kalbėti gražią tiesą, meilę šventai laisvei", - prabėgus ketvirčiui amžiaus sakė A. Šimanskis.

Anuomet "Tremtinio" klubo atstovas, pedagogas Romas Prialgauskas kalbėjo, jog jo bendražygių kelias ėjo per sovietinio gestapo rūsius, lagerius už spygliuotų tvorų, todėl politiniai kaliniai palaiko Sąjūdį, šviesius protus, už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos narys Kostas Kaukas prisiminė, jog tada mitinge kalbėjo apie tai, kad pasaulyje seniai pasmerktas hitlerinis fašizmas, o stalininis socializmas - ne. Vėliau automobilių kolona pajudėjo į Baltijos kelią.

TRANSPORTAS. Klaipėdiškių "Latviją" lydi toks pat palangiškių automobilis.

Tiesos sakymas

Vicemeras Vytautas Čepas sakė dėkojantis likimui, kad jo kartai buvo lemta dalyvauti Baltijos kelio misijoje, sudominusioje visą pasaulį ir parodžiusioje, kad "kažkam ateina šakės". Anot jo, gyvos žmonių grandinės būtų užtekę iki anuomečio Leningrado - žmonės stovėjo 3-4 juostomis vienas už kito.

"Įdomiu laikotarpiu gyvenom, kitaip pasaulį įsivaizdavom, daugelis manėme esą jo bamba. 1988 metais Taline vykusioje Baltijos šalių asamblėjoje, kurioje knibždėjo įvairiausių pasaulio šalių korespondentai, mes, lietuviai, sakėme radikalias, aštrias kalbas. Su Zigmu Vaišvila raginome visas Baltijos šalis, išeiviją ir po pasaulį išsibarsčiusius baltus rinkti parašus dėl Ribentropo-Molotovo pakto, kad jis viešai būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu", - sakė Dionyzas Varkalis.

Dieną apsispręsti gavę Latvijos ir Estijos Liaudies frontų atstovai tąsyk esą susvyravo: "O ką rusai pasakys?"

"Po tokios didelės euforijos grįžome nusivylę, kad broliukai mūsų nepalaikė. Tada parašus ėmėsi rinkti Lietuvos laisvės lyga su Antanu Terlecku priešakyje ir aukštumoje laikęsis Sąjūdis", - sakė D. Varkalis.

Pasak jo, 1992-aisiais Prahoje vykusioje Tarptautinėje savivaldybių konferencijoje danai, norvegai, švedai, pamatę atlapuose žymenį "Lithuania", ėjo lietuviams į akis pažiūrėti, sveikino, kad šie su likimo broliais jungėsi Baltijos kelyje, o vėliau nepabūgo beginkliai stoti prieš okupantų tankus.

D. Varkalis, į Baltijos kelią skubėjęs iš Vilniaus, kaip planuota, nepasiekė Latvijos sienos, įstrigo kamštyje, tad kelis kilometrus su bičiuliais klumpino pėsti. Kalvystės muziejaus įkūrėjas ketino susirinkusiems pasakyti kalbą, tačiau išvydo, kad ant autobusiuko užlipusi Sąjūdžio seimo narė Zita Sličytė jau rėžia ją per mikrofoną.

"Buvo jūra vėliavų, automobilių. Tokios akimirkos gyvenime nepasikartos. Tai buvo tarsi padėka už visą nepriklausomybės kovų judėjimą, svajonių išsipildymas. Tada jautėmės ereliai, lakiojantys aukštai danguje, ir nesitikėjome, kad kada nutūpsime ant vištos laktos", - kalbėjo D. Varkalis.

VĖLIAVA. Klaipėdietė menininkė, scenografė Sofija Kanaverskytė į Baltijos kelią vežėsi dar prasidėjus Sąjūdžiui batikos technika padaryta tautinę vėliavą - su plasnojančiu Vytčiu, kutais, kone bažnytinę. Tokia Baltijos kelyje buvo vienintelė.

Širdies daina

Susirinkusieji į prisiminimų popietę pabrėžė: Baltijos kelias parodė, kad nebesame vienui vieni.

Profesorė Audronė Kaukienė, Baltijos kelyje traukusi dainas su Klaipėdos folkloro ansambliu "Vorusnė", sakė: "Anuomet kaip niekad jaučiausi tautos dalis. Iš mūsų lūpų sklido širdies melodija. Baltijos kelio dienos laukėme su dideliu nerimu - ar užteks žmonių, o jeigu bus tarpų, kuo uždengsime: tautinėmis juostomis, juodais kaspinais? Tą dieną mes visi vienas kitam buvome geri. Jau nebepaeinančios kaimo močiutės buvo išneštos iš namų su kėdėmis ir prisiglaudė po pakelės obelimis. Tik neseniai sužinojau, kad ir visos Kuršių nerijos žmonės tada buvo susikibę rankomis. Kaip kiekvieno žmogaus gyvenime būna aukščiausias taškas, taip ir tautos. Didelė laimė buvo sulaukti tokios dienos, kai pasijutome kaip niekad laisvi. Tai šiandien yra išsigandusių, susikausčiusių, o tada buvome drąsūs ir gražūs."

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Pranciškus Vytautas Mickus sakė, jog Baltijos kelias buvo unikaliausia, nuoširdžiausia Baltijos tautų sandoros, draugystės išraiška.

"Net Maskvoje buvo mūsų šalininkų. Tuo metu ten vyko lietuvių dienos, buvo nagrinėjamas Ribentropo-Molotovo paktas ir koncertavo tremtinių choras. Nemaniau, kad Baltijos kelyje teks pergyventi tokį jausmų pakilimą", - sakė P. V. Mickus.

Anot rašytojo K. Kauko, retai būna tokia stipri energetika, kokia sklido iš minios Baltijos kelyje.

TRIUMFAS. Už antitarybinę veiklą Komijos lageriuose kalintas tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojas Petras Bielskis gieda Lietuvos himną. 

Apie kelio prasmę

"Tada pajutau stiprią vienybės dvasią, gal net Dievas, kitos galaktikos išgirdo tūkstančių, milijonų Baltijos šalių žmonių balsą. Daugybė dokumentinių fotografijų ir kino juostų įamžino Baltijos kelią. Važiuodamas per minios tirštumą fotografavau iš automobilio, sunku buvo nustatyti ryškumą, nes rankos drebėjo. Aplinkui buvo tokie dvasingi veidai - kaip šventųjų, sklidini ateities vilčių. Vėliau tik pamačiau, kad nufotografavau Lietuvos himną giedojusį profesorių Petrą Bielskį, kalėjusį Komijos lageriuose, mano kaimynas santechnikas Pranas Čičirka džiaugėsi nuotraukoje atpažinęs save - tarsi įamžintą istorijos atkarpoje", - turėjo ką prisiminti leidėjas, žurnalistas Antanas Stanevičius.

Rašytoja, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė prisiminė Baltijos kelio dieną skubėjusi į gimtąjį Panevėžį, jai pasisekė gyvojoje grandinėje susikabinti ties gatve, kurioje gimė. Žmonių eilė buvo triguba, nebekėlė nerimo mintis, kad mes pralaimėsim.

"Lėktuvai barstė gėles, tad buvo jausmas, kad esame matomi, filmuojami, kad mus kas nors išgirs ir supras, palaikys. Esu buvusios politinės kalinės dukra, tad tai buvo ir mano pačios susivokimo metas, kas aš esu, ir kad jau galiu pažinti istoriją ir kalbėti. Man tai buvo svarbu, nes aš savo mamos istorijos nežinojau. Ji buvo Baltijos kelyje su manim. Tuomet mane kvietė mitingo pradžioje perskaityti keletą savo eilėraščių. Vieną dar atsimenu: "Mergele jaunoji, mergele tyroji, ne tavo lūpoms Tėvynę guost. Paskui tave eina juodas šešėlis iš Amžino įšalo žemės, tau nuo jo nepabėgt, tau nuo jo neišsižadėt..." - sakė J. Sučylaitė.

MENININKAI. Klaipėdietė menininkė, scenografė Sofija Kanaverskytė į Baltijos kelią vyko autobusu drauge su Klaipėdos dramos teatro artistais, prie jų buvo prisijungę ir daugiau inteligentijos, lietuvininkų, muziejininkų, menininkų. Sofijos KANAVERSKYTĖS archyvo nuotraukos.

Klaipėdietė menininkė, scenografė Sofija Kanaverskytė į Baltijos kelią vyko autobusu drauge su Klaipėdos dramos teatro artistais, nes su jais nuolat buvo kūrybos kelyje ir gastrolėse.

"Nors mes visur, kur ėjome, su savimi nešiojomės radijo imtuvus, iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad klaipėdiečių komanda vyks į Baltijos kelią. Ko gero, savivaldybė skyrė autobusą, į jį įsėdo ir daugiau inteligentijos, lietuvininkų, muziejininkų, menininkų. Kelias vedė į Bauskę. Pakelėse ant griovių kraštų stovėjo persisukę autobusai, nuvažiavę į kemsynus, kad kelias būtų tuščias. Tai buvo tarsi "jomarkas", kuriame visi kalbėjomės, linksminomės", - sakė S. Kanaverskytė.

Ji dar prasidėjus Sąjūdžiui buvo batikos technika padariusi tautinę vėliavą - su plasnojančiu Vyčiu, kutais, kone bažnytinę. Tokia Baltijos kelyje buvo vienintelė.

"Laukėme susitikimo su latviais. Buvo apsikabinimų, bučinių, daugelis verkėme. Šaukėme, skandavome: "Laisvė! Lietuva, Latvija, Estija!" Ir dabar, kai išgirstu dainą "Bunda jau Baltija", atmintyje atgimsta ne detalės, bet pats jausmas, mus užpildęs ligi sielos kraštų. Ar galėjome tada patikėti, kad sugrius nežmoniškoji imperija, saugoma pulkų, saugumo tarnybų. Ir staiga jaučiame: ji griūva! Tai buvo džiaugsmas ir nuostaba. Išbuvome ligi sutemų. Kaip kokioje bažnyčioje, dvasingai nusiteikę, tylūs, ramūs. Parvažiavome pakylėti, švarūs, tarsi priėmę Pirmąją Komuniją", - pasakojo S. Kanaverskytė.

Ji apgailestauja tik dėl vieno - kad jos kartos žmonių tėvai, labiausiai kentėję sovietų valdžios gniaužtuose, šio virsmo jau nebepamatė.

"Tas laikas įeis į istoriją kaip epochos perversmas, ir aš džiaugiuosi, kad kūnu ir jausmais jame gyvenau", - apibendrino S. Kanaverskytė.

PAIEŠKOS. "Baltijos" žvejų kolūkio autobusiukas ieško laisvesnės vietos apsistoti.

"Žmogiškosios politikos šedevras"

Algirdas KAUŠPĖDAS, legendinės roko grupės "Antis" lyderis

Baltijos kelias - beprecedentis istorinis įvykis, pažadinęs kiekvieno lietuvio sąmonę, o jo atminimas itin svarbus ateities kartoms. Tai - žmogiškosios politikos šedevras. Tai buvo tobula savo forma ir turiniu vieša manifestacija. Taikaus pasipriešinimo dvasia atskleidė pasauliui Baltijos tautų kultūrą, brandą, tvirtybę ir ryžtą eiti nepriklausomybės atkūrimo keliu. Iki šiol vertinu Baltijos kelio stebuklą kaip patį ryškiausią savo gyvenimo epizodą, kai meilė artimui ir laisvės troškimas buvo tokie stiprūs, kad kartu jautėmės bebaimiai.
Kartą užsienio žurnalistui pasiteiravus, kaip mums tai pavyko, negalėjau jam pateikti tikslaus atsakymo. Iki šiol negaliu atsakyti, koks yra Baltijos kelio sėkmės receptas. Žinau tik viena - Baltijos kelias pažadėjo pasauliui didelę dovaną, kurią duos Baltijos tautos, atgavusios laisvę. Pasaulis tuo patikėjo, nes atrodė, kad tą dieną visi - besišypsantys vaikai ir seneliai, "žiguliuose" ir "moskvičiuose" susispietę draugų kompanijos palieka skausmingą sovietinę praeitį ir "išsikrausto" į laisvę.
Baltijos kelias - tai mūsų laikų Žalgirio mūšis, o jo legenda nepaiso sienų ir yra gyva iki šiol. Lietuvoje šiuo metu nestinga laisvės, kūrybiškumo ir entuziazmo. Daug gyvybės matau ir užsienio lietuvių bendruomenėse. To nebūtų, jei prieš ketvirtį amžiaus nebūtume išviję sovietinių zombių atgal į tundrą ir iš kruvinos Ribentropo - Molotovo pakto pasirašymo sukakties nebūtume sukūrę savo laisvės šventės. Baltijos kelio fenomenas - tai, kad iš pralaimėtojų tapome laimėtojais. Todėl ši pergalė reikšminga kiekvienam lietuviui: tiek gyvenančiam Lietuvoje, tiek svetur.

Informacija

Šiandien, 12 val., Danės skvere šalia paminklo "Arka" vyks lauko ekspozicijos, skirtos Baltijos kelio 25-mečiui, atidarymas. Čia visą mėnesį bus eksponuojamos Antano Stanevičiaus bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvų nuotraukos. Po ekspozicijos atidarymo vyks klaipėdiečių, daugiausia visuomeninių organizacijų atstovų, vykstančių į Baltijos kelio dalyvių stovėjimo vietose rengiamą akciją "Baltijos kelio sąšauka", palydos. Akcijos metu planuojama atidengti klaipėdiečių stovėjimo vietą žymintį atminimo ženklą-paminklą (178-186 km Baltijos kelio ruože, šalia Pasvalio).
19 val. II Melnragės paplūdimyje šalia centrinės gelbėjimo stoties rengiama pilietinė akcija "Apkabink Baltiją". Visi miestiečiai kviečiami į simbolinę susikabinimo rankomis akciją.

Sidebar placeholder