Kęstutis Betingis: reformos tikslai ir norai atsilieka nuo galimybių

Kaip sekasi įgyvendinti kai kurių prokurorų pakrikštytą „tuščiu perversmu prokuratūroje" reformą viename iš Lietuvos regionų, naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su Kauno apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru Kęstučiu Betingiu.

- Prieš reformos pradžią šalies generalinis prokuroras Darius Valys teigė, kad struktūros pertvarkymu siekiama nustatyti optimalesnį prokuratūros sistemos administravimo mechanizmą, aiškiau apibrėžti atskirų grandžių vadovų kompetencijas ir atsakomybes, sustiprinti ekonominių, finansinių, korupcinių nusikalstamų veikų tyrimus, juos koncentruojant apygardų prokuratūrų specializuotuose padaliniuose. Kaip tie siekiai įgyvendinami Kaune?

- Pradėsiu nuo to, kad dabar Kauno apygardos prokuratūra yra didžiausia visoje Lietuvoje. Jos veiklos teritorijoje gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Apygardos prokuratūra susikūrė 13 rajonų ir 3 apskričių (Kauno, Alytaus bei Marijampolės) pagrindu. Iš tolimesnių vietų mums aptarnauti prijungtas Jurbarkas ir Kėdainiai. Teritorijoje yra 3 didelės apylinkių prokuratūros, taip pat - skyriai: Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos, Viešo intereso gynimo ir 2 baudžiamojo persekiojimo skyriai sunkių nusikaltimų, finansinio pobūdžio bei kitokių nusikalstamų veikų tyrimui ir kontrolei.

Kauno, Alytaus ir Marijampolės apylinkių prokuratūrose yra papildomų skyrių. Kai kurie jų neturi atskirų vadovų, yra valdomi iš kitų apygardai priklausančių teritorijų. Yra skyrių, kur vadovas kontroliuoja ne tik savo, bet ir kitą analogišką padalinį. Tačiau tose teritorijose likęs neadekvatus prokurorų skaičius. Prienuose, kur teisėjų tuoj bus 5, tedirbs 3 prokurorai. Tad kai kuriems Alytaus prokurorams iš savojo miesto reikia spręsti Prienų gyventojų klausimus. Tokie dalykai neracionalūs ir žmogiškų, ir materialinių išteklių paaudojimo prasmėmis. Prokuroro nebuvimas toje vietoje, kur veikia ikiteisminio tyrimo institucija, teismas, apsunkina gyventojams bendravimą su prokuratūra.

- Deklaruoti siekiai, kad pertvarkyta nauja prokuratūros struktūra labiau atitiktų Europos standartus. Tik ar tuos standartus atitinka prokurorų darbo krūviai bei atlygis už darbą?

- Galima sakyti, kad prokuratūra šoktelėjo visoje sistemoje į priekį reformos prasme, bet tam neskirta nei papildomų materialinių, nei žmogiškųjų išteklių. Kompetencijos ir atsakomybės ribos, žinoma, aiškiai apibrėžtos, tačiau pareigūnų apygardos prokuratūrai labai trūksta. Pavyzdžiui, viešojo intereso gynimui skirti 4-5 prokurorai, o tokiai teritorijai, kokią turi aprėpti Kauno apygardos prokuratūra, tai - labai mažai. Netrukus bus atranka, šią pareigūnų grupę dar papildysime, bet savaime aišku, prokurorų čia nebus tiek, kiek reikėtų.

Jų daugiau reikėtų beveik visuose padaliniuose. Nemažą dalį prokurorų laiko atima ne tiesioginis darbas, bet įvairių skundų, kurių vis daugėja, tyrimas. Net ir tais atvejais, kai skundžiami aiškiai neprasilenkę su įstatymais pareigūnų veiksmai, skundus tirti privalu. Prokuroras veikia vadovaudamasis įstatymo jam suteiktomis teisėmis ir galiomis. Jo veikloje būtina diskrecija, o tai kai kam neretai užkliūna. Skundai dažnėja, ir prokurorai, užuot tyrę bylą, turi skirti laiko įrodymui, kad patys įstatymo nepažeidė atlikdami tiesioginę pareigą. Būna, kad į skundų aiškinimąsi įsitraukia teismai, bet galop paaiškėja, jog ir laikas, ir ištekliai buvo panaudoti tuščiai. Skundų autoriai valstybės lėšų, išleistų apmokėti pareigūnams, tyrusiems nepasitvirtinančius skundus, nekompensuoja. Bet svarbiausia, kad tuščiai gaištamas laikas, o bylų tyrimas užsitęsia, ir vėl kaltinami pareigūnai, jog taip įvyksta.

-Gal per tuos nepilnus tris mėnesius nuo reformos antrojo etapo įgyvendinimo iki žiemos jau pavyko patiems išsiaiškinti, ar sklandžiau dabar vyksta ikiteisminiai tyrimai?

Taip, rugsėjo 10-ąją baigtas įgyvendinti antrasis reformos etapas. Nuo tada į Kauno apygardos prokuratūrą nebuvo priimtas dirbti nė vienas naujas prokuroras. Kad bylos būtų tiriamos greičiau, kad būtų sumažėję prokurorų darbo krūviai, šito kol kas nepastebime. Vienu metu prokuroras tiria 30-40 bylų. Kai kuriems prokurorams jų tenka ir 100. Nesudėtingas bylas dažnai galima greitai ištirti, o kitų nusikaltimų (pavyzdžiui, organizuoto nusikalstamumų, narkotikų, kontrabandos) aiškinimasis trunka gerokai ilgai. Tad aišku, jog reformos tikslai ir mūsų norai atsilieka nuo galimybių, o pagalbos prokuratūroje ieškančio žmogaus nauda, pareigūnų siekiai jam padėti, - buksuoja, jei pačių institucijų veikla nesistyguoja.

- Viešai (o jau neviešai - tuo labiau) pasisakydami, kai kurie prokurorai kritikuoja reformą. Ir skundžia sprendimus dėl jų perkėlimo į kitas pareigas. Jūs asmeniškai esate laimėjęs bylą prieš Generalinę prokuratūrą dėl buvusio Jūsų atleidimo iš pareigų. Tiesa, tai nebuvo susiję su istitucijos struktūriniais pakitimais. O dėl reformos Kauno prokurorai skundžiasi teismui?

- Neturiu duomenų, kad kažkas iš mūsų apygardos dėl pasikeitimų tarnyboje bylinėtųsi, bet ne vienas iš pareigūnų išsako apgailestavimus, kad nemėgino dėl savo teisių pakovoti. Lapelius (tiesa, ne visiems) dėl galimo atleidimo dalijo centrinė institucija, apygardos prokuratūra į tą procesą negalėjo kištis. Kokiais kriterijais vadovautasi vieną ar kitą pareigūną paliekant ankstesnėse pareigose, o kitam vadovui pasiūlant eilinio prokuroro kėdę, gal ir nieko nesiūlant, viešai neskelbta.

Jei sąlygos netenkina ar darbas naujose pareigose per sunkus, niekas nedraudžia pareigūnui apie tai išsakyti savo nuomonę. Reikia nebijoti sakyti ir kartu siūlyti, kaip būtų geriau. Tačiau suprantu ir nusivylusius. Neaktyvumas ne su šia diena atėjo, o dėl to, kad pareigūnai supranta: skųsies, gali turėti problemų, jei pasakysi nuomonę, - sulauksi pasekmių. Tad išgyvenimų dėl rytojaus, aišku, yra, nes kai kam tos pasekmės jau parodytos.

Kita vertus, manyčiau, atsisakydama patyrusių vadovų, prokuratūra tik pralaimėjo. Nes jie ne su pirma darbo diena atsirado vadovaujamose pozicijose. Dirbo, kaupė žinias, per ilgus metus įgijo kvalifikaciją. Bet jiems nebuvo pasiūlyta darbų, kur jų žinios būtų pritaikytos su nauda visuomenei. Vadinasi, valstybė irgi pralošė, prarasdama investicijas, įdėtas į profesionalo parengimą.

- Teko iš pažįstamų apylinkės prokurorų girdėti atsainų pasakymą „reforma - dėl reformos". Gal Jūs jau sėjote išsiaiškinti, kas toje prokuratūros pertvarkoje yra taisytino bei tobulintino?

- Teisinė sistema turi veikti sutartinai, numatant ir žmogiškuosius išteklius, ir finansines sąnaudas. Valstybės požiūris į teisinę sistemą turėtų pasireikšti kaip prioritetinis. Be to, turi būti ir garantijos, nukreiptos į tuos, kuriems prokuratūra tarnauja. Kad bėdų, kurias prokuratūra gali padėti spręsti, ištiktas žmogus būtų išgirstas ir sulauktų pagalbos.

Žinoma, derėtų dekriminalizuoti kai kurias veikas. Gal dėl kai kurių nesunkių veikų, jei jos - be didesnių pasekmių, ir prokuroras galėtų paskirti baudą. Apie tai irgi buvo nemažai svarstyta, tačiau iki to neprieita.

Buvo progų domėtis Airijoje, kaip tvarkomasi, pavyzdžiui, aiškinantis neteisėto praturtėjimo atvejus. Pas mus ne per civilinę teisėną, bet per baudžiamąją teisę turim įrodinėti, ir dažnai tokių atvejų neįrodom. Airijoje pačiam piliečiui privalu įrodinėti, iš kur jis turtus įsigijo. Pareigūnai ten laiko negaišta tokiais atvejais.

O dėl to neigiamo atsiliepimo apie Lietuvos prokuratūros reformą nėra ko stebėtis. Reformą sugalvojus ir ją vykdant, pirmiasia reikia nepamiršti, kad reformuojamoje struktūroje dirba žmonės. Jų motyvacija išlieka neigiama, nes prokuratūros reforma daug ką išjudino, bet darbo krūviai žmonėms visose ikiteisminio tyrimo institucijose nemažėja.

Pas mus neliko vairuotojų, mažiau dabar turime valytojų, deja, prokurorų padėjėjų, padedančių prokurorams vykdyti funkcijas, nepadaugėjo - visoje apygardoje jų yra vos keli. Dešimt prokurorų - vienas padėjėjas. Teisme balansas kiek kitoks, ten blogiausiu atveju vienas padėjėjas tenka dviem teisėjams. O kai prokuroras nesulaukia talkos, jis priverstas pats atlikti ir tuos darbus, kuriuos lengvai padarytų teisinį išsilavinimą turintis specialistas. Jis padėtų ruoštis tyrimui, tikrinti, ar tinkamai surinkta medžiaga procesui ir panašiai.

Dar galėčiau paminėti ir tai, kad vis dažniau teisinės institucijos daromos atsakingomis už nevykusius ekonominės pertvarkos vaisius. Nors valdininkų parinkimas, jų funkcijų vykdymo kontrolė neturėtų būti prokuratūros darbo dalis. Ministerijos pačios privalo (ir turi lėšų bei mechanizmą) valdymą kontroliuoti. Ne policininkas, prokuroras ar teisėjas pirmiausia turi aiškintis, ar valdininkas atitinka einamas paeigas, ar nepažeidė viešojo intereso, nepiktnaudžiavo tarnyba.

- Kiek laiko, Jūsų manymu, dar gali prireikti visoms Kauno apygardos prokuratūros grandims „susistyguoti", kad reforma regiono gyventojams duotų kuo geresnių rezultatų?

- Buvo mintis decentralizuoti šalies prokuratūros valdymą. Bet padaryta kitaip. Apygardos prokuratūra net valytojos į darbą negali savarankiškai priimti. Mums tik suteikti įgaliojimai pareikšti pageidavimą, jog reikia valytojos ar prokuroro. Net formalų darbuotojų atostogų paskaičiavimą perėmė centrinė institucija. Tad vietoj prokuratūros decentralizacijos stiprinama centralizacija. Tiesa, kai kurios funkcijos (papildomi darbai) iš Generalinės prokuratūros deleguojami apygardoms.

Dar norėčiau pabrėžti, kad teisinės institucijos sudaro sistemą. Su vienos jos dalies surinktais rezultatais toliau dirba kita dalis. Su vienų surinktais duomenimis prokuroras keliauja į teismą, o šis sprendžia, ar pakanka įrodymų bylai išspręsti. Žodžiu, suderinamumas turi išlikti per visas teisinės sistemos grandis. Nes jos visos kuria galutinį rezultatą.