Klaipėdos puošmenos liks tik virtualiame pasaulyje

2007-12-15 12:00

Miesto veidas

Galų gale uostamiesčio valdininkai susitvarkė savo ūkį ir nuo šiol žinos, kiek skulptūrų puošia viešąsias uostamiesčio erdves ir kiek jų nežinia kur pradingo. Po ilgų metų darbo ir nuolatinių atidėliojimų beveik visi
meno kūriniai surašyti į katalogą, kuris netrukus taps prieinamas ir visuomenei, tačiau klausimas, kaip apsaugoti masiškai dingstančius dekoratyvius meno kūrinius, tebelieka atviras.

117 meno kūrinių aprašai ir beveik tiek pat jų nuotraukų greitu laiku bus sudėti į Klaipėdos savivaldybės interneto svetainę.

Kūrinių registras, pradėtas daryti dar 1998 metais, keliavo iš rankų į rankas, kol galų gale šio darbo ėmėsi savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistas Vidas Pakalniškis, prieš gerą savaitę kataloge padaręs paskutinį įrašą apie naują puošmeną - Klaudijaus Pūdymo skulptūrą "Kaminkrėtys", papuošusią "Žvejų" baro stogą.

Su fotoaparatu miestą išmaišęs skersai ir išilgai, valdininkas mano, jog sąrašas bus nuolat papildomas ne tik naujais meno kūriniais, bet ir žiniomis apie senąsias skulptūras - daugumą grafų, kuriose turėtų būti įrašyti kūrinių autoriai ir pastatymo data, yra paliktos tuščios. Nežinia kur prašapo ne tik kai kurie kūriniai, bet ir dokumentai, su kurių pagalba būtų galima nustatyti jų "migraciją" po miesto įstaigas.

Kadangi skulptūrų surašymo darbas buvo vilkinamas, jį pradėjus, paaiškėjo nemaloni tiesa - keliolika meno kūrinių dingo kaip į vandenį. Jų buvimo vietos nežino nei valdininkai, nei patys autoriai.

Sklando mitai

Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokūbavičienė kur kas anksčiau už uostamiesčio valdininkus sužinojo, kad po Atgimimo nusiritusi privatizavimo banga "paskandino" ne vieną miestui kurtą puošmeną.

"Reikėjo paruošti leidinį apie skulptorius. Savaime išėjo taip, kad kalbantis su autoriais bei ieškant kūrinių, pastebėjau, jog jų vietoje likę tik postamentai. Patys menininkai guodėsi neturintys žinių apie pradangintus darbus. Esu girdėjusi, kad pasibaigus sovietmečiui, meno kūriniai, pagaminti iš skirtingų medžiagų, o ypač iš metalo, būdavo išmontuojami ir parduodami metalo supirktuvėse. Bet kas šiandien tai įrodys?" - retoriškai klausė K. Jokūbavičienė.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas A. Sakalauskas mano, jog miestą puošę kūriniai pradingo dėl valdininkų neūkiškumo

Savo iniciatyva moteris sudarė dingusių puošmenų sąrašą, jame - apie 13 objektų.

Ji pripažįsta, kad duomenis reikia tikslinti, nes apie nežinia kur klaidžiojančias skulptūras sklando mitai. Taip atsitiko su Liongino Garlos kurtais 8 kompozitorių biustais. Juos uostamiesčio valdininkai buvo "palaidoję", tačiau "Vakarų ekspresui" pavyko skulptūras surasti gražiai suguldytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto patalpose.

Pasirodo, buvęs LTSR filharmonijos Klaipėdos filialas tuometinei konservatorijai, kuri pervadinta į menų fakultetą, biustus iškilmingai perdavė tam, kad restauruoti kompozitoriai būtų eksponuojami miesto koncertų salėje. Perdavė, bet jokių dokumentų ar aktų nepaliko.

Miesto, vadinasi, niekieno

V. Pakalniškiui dingusių darbų sąrašą pateikė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Anot skyriaus pirmininko Arūno Sakalausko, jie surašė apie 16 objektų.

Sąraše - ir paties pirmininko "Sėjėjas", kažkada puošęs spaustuvės "Klaipėdos rytas" pastato fasadą.

Darbus pagal užsakymus miestui gaminę ir už tai gavę užmokestį autoriai įsitikinę, kad jų neišsaugojo Savivaldybė.

"Skaudžiausia, kad niekas mums nesiteikė pranešti, jog privatizavus pastatus, skulptūras šalia jų, ar namų fasadų pano nuspręsta parduoti, išmesti arba sunaikinti. Žmonės matė, kaip buvo gadinami "Bėgikai" prie Lengvosios atletikos maniežo. Varinė kompozicija vos ne kasnakt buvo plėšoma po gabalėlį, kol galų gale po vienos nakties jos visai neliko. Miestui buvo daromi darbai, kas kitas, jei ne valdžia ir privalėjo vesti tokių kūrinių apskaitą?" - įsitikinęs A. Sakalauskas.

Kita autorė - Violeta Skirgailaitė nesusikalba su verslininku, kuriam dabar priklauso jos kartu su menininku Dmitrijumi Jefremovu sukurta trijų šokėjų kompozicija.

Į sąrašą įtrauktos ir tokios retai lankomos bei mažai žinomos skulptūros, kaip Smiltynės parke esantys simpoziumo metu sukurti darbai bei monumentas žuvusiems prancūzų karo belaisviams, šalia trečiosios vandenvietės

Buvusio kino teatro "Žemaitija" savininkas vis žada kompoziciją atnaujinti ir pastatyti, tačiau autorė pageidauja, kad šokėjos klaipėdiečius džiugintų ne lauke, o vidaus patalpose.

"Nuneštų per vieną naktį. Net ir saugant nuo jų nuplėšė varinį paviršių. Tai gerai, kad visus kitus darbus dariau ne iš vario ar metalo, gal dėl to ir tebestovi", - nuoskaudos neslėpė V. Skirgailaitė.

Paduoti į teismą nėra ką

Dienraščio kalbinti menininkai vieningai tvirtino, kad atsainus valstybės požiūris į kultūrą yra didžiausias meno darbų dingimo kaltininkas. Ieškoti jų su teismų pagalba arba kreiptis į šią instituciją dėl niokojamų skulptūrų kūrėjai nežada.

Vieni tvirtina, jog tai daryti privalo miestas - juk uostamiesčio valdžia užsakė ir mokėjo pinigus, kad jie puoštų viešąsias erdves.

Kiti net neįsivaizduoja, su kuo reikėtų teistis, mat nors tokią galimybę autoriams įstatymai ir suteikia, jie nežino, kas, kada ir kur jų meną prarado.

Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyriausioji specialistė Martyna Gudaitė dienraščiui sakė, kad net ir pagaminęs kūrinį pagal užsakymą autorius išsaugo neturtines teises į jį.

Jis taip pat turi teisę reikalauti pripažinti ir nurodyti kūrinio autorystę, teisę prieštarauti dėl bet kokio kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymo ar pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją. Deja, šis įstatymas negalima pritaikyti sovietmečiu galiojusiai tvarkai.

Lietus plauna, vėjas džiovina

Savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistas Vidas Pakalniškis, rinkdamas medžiagą katalogui, tvirtino nepastebėjęs, jog viešose erdvėse eksponuojami kūriniai būtų nuniokoti ar reikalaujantys ypatingos priežiūros.

Vienus prižiūri įmonės, kitus plauna lietūs ir džiovina vėjai.

"Taigi ne visoms skulptūroms priežiūros reikia - jos pagamintos iš tvirtų medžiagų. Žinoma, jeigu kyla būtinybė, paprašome komunalininkų jas nuplauti arba nuvalyti", - pasakojo valdininkas.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas A. Sakalauskas apie miesto puošmenų priežiūrą buvo kitos nuomonės.

Jis pateikė pavyzdį: esą kol Skulptūrų parkas priklausė miestui, tol meno kūriniai buvo niokojami. Per tą laiką prašapo metalinės dalys, skulptūros buvo apšnerkštos. Nusprendus parko priežiūrą atiduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, iškart žmonės pastebėjo naujų šeimininkų pastangas.

"Gerai, jog katalogas bus, gal kas iš visuomenės ką nors apie dingusius darbus žino, tik va bėda - suradus, nebus kur jų statyt, namai, kurių dalimi jie buvo, taip sumoderninti, jog prie jų net ir atnaujintos kompozicijos netiks. Kiti statiniai seniai privatizuoti. Taip jau išėjo - kol Savivaldybės skyriai beveik 10 metų vienas kitam bruko registro sudarymo darbus ir atsakomybę, kažkas sėkmingai neūkiškumu pasinaudojo", - atviravo A. Sakalauskas.

Nebėra

Šie miestą puošę kūriniai yra dingę be žinios: