Klaipėdos senamiesčio istoriją archeologai dėlioja iš šukių

"Mes "pagavome", tikėkimės, 1642-uosius metus, senosios Danės krantinės sutvirtinimo liekanas, o medienos dendrochronologinis matavimas nustatys net metų sezoną - pavasarį ar rudenį buvo tai statyta, - sako Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojas archeologas Mindaugas Brazauskas, drauge su kolega Romu Jerockiu jau ne pirmą savaitę triūsiantys prie Biržos tilto. Jau atkasti įspūdingo XIX a. statinio pamatai bei vertinga šukė, liudijanti 16 a. klaipėdietiškos kultūros išskirtinumą.

Kuo Žvejų gatvė panaši į Veneciją

"Iš esmės mes jau baigiame atidengti visą 19 amžiaus pastatą, spėjame, - jugendo architektūros. Pastatas unikalus tuo, kad jį statant visiškai nesilaikyta gatvės tinklo: namas stovi tiesiog ant krantinės. Sekant A. Šliogerio mintim, tai tas namas, kuris atspindi Danės upės, kaip gatvės, koncepciją. Tuo ir primena Veneciją. Neaišku, ar Žvejų gatvė buvo susiformavusi jau 16 amžiuje, bet 17-ame - tai jau tikrai buvo, - sako archeologas. - Du grindų horizontai rodo, jog pastatas buvo rekonstruotas.

1840 m. miestą nusiaubė didelis gaisras, galbūt po jo buvo per žemos grindys ir vidun sunkėsi vanduo. Štai kampas - dekoratyvinė detalė, iš senųjų nuotraukų ryškėja, jog antai čia pastatas išplatėja, stogas kelių šlaitų. Pastatas liudija XIX a. statybinį bumą, kai buvo panaudojami net ir tokie nepatogūs plotai, kaip šis - erdvės iš esmės nėra. Pamato konstrukcija - išilgai suguldyti mediniai rąstai, nebūdinga Klaipėdai, turbūt todėl, kad gruntas nestabilus.

Taip pat pagal planus reikia manyti, jog šiame sklype stovėjo medinės pašiūrės kroviniams, 20 a. pradžios kanalizacija, kažkokie "uošvės kambarėliai", išvesti tiesiai upėn, šalia galbūt būta ir odininko dirbtuvės, nes aptikome odos laužą, gyvulių kaulų."

Rodydamas neįgudusiai akiai nieko vertą šukę, mokslininkas džiūgavo: "Mes dar neturėjom tokios iškalbingos keramikos! 16 a. pradeda atsirasti krosnies kokliai plokščiu paviršiumi - tai šis yra iš tų pirmųjų, - skaito iš šukės, kur jo apačia, kaip mūryta, kur tuščiaviduris koklis išgaubtas, kokios būta krosnies. - Tai mums rodo, jog 16 amžiuje žmonės jau gyveno intensyviai, pasistatę koklinę krosnį. Gali būti, koklis atneštinis, priklydęs, tačiau jis byloja mums apie tą laikotarpį, kai į šią teritoriją buvo perkeliamas miestas. Tai ir yra ta kultūra, kurios mes ieškom".

Rodo ir dar vieną iškalbingą glazūruotos puodynės, skirtos biriems produktams saugoti, šukę, iš jos spręsdamas apie puodynės tipą, glazūrą molio masę, net indo angą. Jei ši šukė būtų ne briauna, o iš indo vidurio, ničnieko negalėtum apie puodynę pasakyt.

Kuo anksčiau kuriamas miestas, tuo storesni kultūriniai sluoksniai, užaugę iki 3-ų metrų, bylojantys apie gaisrus, užpuolimus ir tai, jog šiukšlės nebuvo išvežamos iki pat 17 a. Visos atliekos atsidurdavo kieme, gatvėje, sandėliuotos tam tikrose ūkinėse duobėse. Iš principo paplavų kibirą galėjo žmogui per langą išpilt ant galvos. Tik 17 a. municipaliteto nurodymu paviršius nuvalomas, atsiranda grindinys.

"Po mūsų nebeliks ką tyrinėt"

"Ką reiškia šie archeologų kasinėjimai ir radiniai Lietuvos archeologijos bei Baltijos regiono mąstu? Pirmuoju atveju žinom, kad Klaipėdos miestas - kitas pasaulis, kita kontrastinga kultūra (sakyt "civilizacija" - per grubu). Jei žvelgtume plačiau, reikia turėt galvoje ir Rygos, Kaliningrado, Gotlando, Gdansko, net Suomijos miesto Turku prekybinius - kultūrinius centrus. 16 - 17-o amžių kontekste visas tas miestų vystymosi žaismas atsispindi ir čia. Ir tai, ką dabar mes iškasam, įdomu visam Baltijos regionui, - sakė Mindaugas Brazauskas.

Jei randame tą pačią kultūrą, būdingą Švedijai ir tam pačiam laikotarpiui, tai galime pasakyti: "Bingo!" Šis kraštas nebuvo tik Prūsijos užkampis, kuriam visgi svarbiausia buvo pilies gynyba. Čia žmonės kvėpavo ta pačia dvasia kaip visas Baltijos regionas. Jeigu nesitikėtume ko netikėto, ekskliuzyvinio, mes nekastume. O priešistorė tokia: Klaipėdos senamiestis labiausiai išraustas, palyginti su kitų miestų, nes jis labai mažas, be to, nuo sovietmečio jį tyrinėjo itin stipri archeologų A. Žulkaus, J. Genio, J. Sprainaičio grupė. Kodėl šis sklypas liko neliestas? Tyrimai vykdomi dažniausiai tuomet, kai kyla idėja ką nors keisti, statyti nauja. Negalime pabėgti nuo Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencijos, ir mūsų universitetas privalo atlikti tyrimus. Po mūsų čia nebeliks ką tyrinėt, nes kastuvo dukart į tą pačią vietą neįbesi. Ko bent jau tikimasi? Senąją krantinę susekti pagal planą sunku. Mes manėme, jog ji bus 10 metrų nuo dabartinės, bet radome ją per 4 metrus. Euforijos nebuvo, užčiuopėme, ką ir tikėjomės. Iki galo, kokie kultūriniai sluoksniai plyti į miesto pusę nuo krantinės, sužinosime dar šią savaitę. Gali būti, kad "pagausime" senąjį tiltą. Skusim sluoksnį po sluoksnio - gal pabirs radiniai? Gal su metalo detektoriumi išlįs ir kokios monetos, nors tikimybė menka. Gal paaiškės kita užkonservuota informacija, pagaliau kiek visa sunykę. Vienas sklypas, atkastas vienais metais, kitas - kitais, ir yra maža išsibarsčiusi dėlionė. Tada yra istoriniai, kartografiniai duomenys, kurių visuma sudarys vieną apčiuopiamą kūrinį. Štai A. Žulkaus monografija "Miestas ir pilis" atrodo graži, išbaigta, bet kad eilinis žmogus pamatytų, iš kokių šukių, nuotrupų tai suklijuota! Todėl net jei būtume aptikę viso labo tą vieną krantinės liekaną, ji iškart mums leistų koreliuoti ir tikslinti miesto dydį, sklypų dydį, Danės vietą. Juk ši Danė buvo iškasta kaip gynybinis griovys, kaip ir kitos 16 a. miesto bastėjos, bastionai, pylimai, o senoji, tekėjusi Didžiojo Vandens gatve, miestelėnų buvo tiesiog užkasta kaip užpelkėjusi, niekam nereikalinga dvokianti bala. Tikrasis senamiestis - tarp Pilies ir Tomo gatvių: ten rastos aštriakuolių eilės žymėjo miesto pakraštį. Kai baigsim darbus (planuojama iki gruodžio 1-os), viskas atsistos į tikrą geografiškai bei erdviškai išspręstą planą", - aiškino specialistas.

"Pasiėmęs kastuvą, rašai istoriją"

"Mano gyvenimo žygis, jei kalbėsime apie didžiąją archeologiją, prasidėjo 2002-aisiais, kai A. Žulkus manimi pasitikėjo ir skyrė man kelias perkasas, tiriant Karlo bastioną; tuomet prasidėjo mano profesinė karjera, - sako Mindaugas.

- Kas tai yra archeologija ir kur slypi savotiškas "šarmas"? Tai, kas yra matoma, atkasta, kas po to patenka po stiklu muziejų salėse ar nusėda archyvuose, tėra įspūdinga ledkalnio viršūnė; archeologo darbas tęsiasi vėliau, kai ši informacija apdorojama, sisteminama, lyginama, atsižvelgiant į kontekstą. Mes turime pripažinti, kad archeologija skirtinga: vienokia akmens amžiaus, kitokia - gyvenviečių, anokia - miestų. Pastaroji Lietuvoje dar labai jaunutė, apie 25-erių metų. Čia jau susiduriame su skirtingais kultūriniais sluoksniais - XII, XIV, XV, XVI amžiais, ir tada atsiranda savotiška dėlionė ne tik miesto kontekste, bet ir kiekviename jo sklype.

Archeologija yra humanitarijos mokslas, tad archeologas yra kūrėjas - kaip tu parašysi, taip ir bus. Aišku, jeigu tu parašysi logiškai, sugebėsi argumentuoti. Tai reiškia, kad tu, pasiėmęs kastuvą ir įbedęs į kultūrinį sluoksnį, jau rašai istoriją. Tai labai kruopštus darbas. Archeologas turi turėt bent jau vaizduotę, nes tie modeliai, kurie atsiranda knygose, monografijose, straipsniuose, tai yra tik dalis to virtualaus įsivaizdavimo, kaip visa atrodo, nes daug ko net neįmanoma parašyti. Todėl aš tikiuosi, jog mano rašomoje disertacijoje "Klaipėdos kultūriniai sluoksniai" GIS (geografinių informacinių sistemų) pagalba man pavyks pavaizduoti trimatį Klaipėdos senamiesčio vaizdą. Idant kiekvienas galėtų matyti, kaip tie kultūriniai sluoksniai auga, rutuliojasi, kad tai nebūtų tik vaizdinys archeologo galvoje, kurį sunku perteikti.

Archeologija turi subjektyvumo, bet, mano galva, tai yra daugiau negu istorija. Istorija yra idėjų pasaulis, o archeologija - prisilietimas prie žmonių gyvenimo. Ir kai tu prisilieti jo, tai matai žmonių buitį, ką ir iš ko jie valgė, kur miegojo, kur sysį darė - tu viską matai. Kasinėdamas senamiestį anąsyk, pakabinęs XVI a. sluoksnį, išrausiau kiaulidę - smarvė sklido tokia, lyg ką tik būtų kiaulė praėjusi. Tai toks "šarmas"! Ir tada supranti, kad nemažai to įsivaizdavimo apie praeitį yra labai labai idealizuota. Ir supranti, kad žmonės visais laikais buvo vienodi; pagrindinis variklis buvo prabangos, grožio troškimas, puikybė. Perfrazavus "princas iš užjūrio parsivežė pudros", matome: turėjo pinigų - jis pasikvietė meistrą, kuris jam pastatė naują krosnį. Tada anas vaikščiojo "pasikėlęs". Gyvenimo varikliai išliko tie patys, tik kategorijos, atstumai kitokie. Kultūra neturi kojų; bet yra žmogus, yra pinigai, dėl to viename regione kartais matome tiek daug skirtingų kultūrinių įtakų", - sako archeologas Mindaugas Brazauskas.

Ivona ŽIEMYTĖ