Juokaujama, kad pitbuliai ir Stafordšyro terjerai tapo nacionaline veisle. Kodėl vis tik "pitas", pasirengęs atiduoti gyvastį už šeimininką ir puikiai sutariąs su vaikais, virsta žmogėdra? Apie tai kalbamės su instruktoriumi dresuotoju, Amerikos Stafordšyro terjerų veislyno savininku Andrejumi Popovu.
Vyksta nelegalios šunų kovos?
Į Redakciją kreipęsis ponas Vilius papasakojo tokią istoriją. Sekmadienio vakarą Kiškėnų miške jis vaikščiojo su ketverių metų vokiečių aviganiu Rifu. Šuo pabėgėjo į šalį. Pasigirdo du šūviai, trinktelėjo automobilio durelės. Po dešimties minučių žmogus pasiekė tą vietą, tačiau savo šuns neberado. Kitą dieną su dviem pėdsekiais šunimis bergždžiai ieškojo Rifo. Šunį tame pačiame Kiškėnų miške po dešimties dienų aptiko eigulys: dar gyvą, be šautinių žaizdų, bet keleto šunų išdraskytomis šlaunimis ir genitalijomis. Paršliaužusį namo ar išmestą iš automobilio. Rifą teko užmigdyti. Savininkas mano, jog jo protingą sargą kažkas prisiviliojo ir panaudojo kovinių šunų dresūrai - kaip mėsos gabalą.
Visai neseniai Klaipėdos gyvūnų globos namuose "Nuaras" buvo užmigdytas kažkieno išmestas "stafas" - su plėštinėm žaizdom, daugybe randų, nebevaldąs galūnių. Vadinasi, kruvinos šunų kovos, įstatymu uždraustos prieš septynerius metus, tebevyksta? Psichologai teigia, jog šių skerdynių rengėjai - nestabilios psichikos žmonės, žiauriais reginiais kompensuojantys asmenybinius trūkumus. Lakoniškai tarus, tai žmonės, "negavę piloto licenzijos". Pamenu, viena moteris gyrėsi, jog jos sūnus dresuoja "stafus" kovoms, nes toji veislė yra tiesiog tam "sutverta". Tada kam "sutvertas" jos sūnus, iš šalies "drąsiai, didvyriškai" stebintis, kaip jo šuo į gabalus drasko kitą šunį?
Nė vienas gyvūnas negimsta žudymo mašina
Kinologas Andrejus sako, jog kiekviena šunų veislė turi savų ypatumų: vieni daugiau loja, kiti - sargai ar sekliai, nusikaltėlių gaudytojai, treti cirkus rodo. Tiesa, "kovinis" šuo mėgsta kovoti su kitu šunimi, bet tai nereiškia, jog jis neprognozuojamas ir puls žmogų. Jau seniai tarp kovinių šunų veisėjų sklando posakis, jog šis šuo, net į namus užsukus vagiui, nebent atneš šlepetes ir "užlaižys negyvai" iš meilės. Mat pagrindiniu kovinių šunų selekcijos bei atrankos kriterijumi buvo jo protinis, ne tik fizinis sugebėjimas nugalėti šunų kovose ir - jo draugiškumas žmogui. Nes bet koks kovinio šuns agresijos pasireiškimas ringe teisėjų ar žiūrovų atžvilgiu nulemtų tokio šuns savininko prestižo ir pelno praradimą. Pasak dresuotojo, reikėtų žinoti, jog susikibus šunims ir juos skiriant, neretai šuo įkanda savam šeimininkui, nes žiūri į šio kišimąsi kaip į pasikėsinimą į savo laisvę bei teises. Apskritai, kokia mūsų pačių kultūra? Vedžiodami šunis su antsnukiais, vistiek sulaukiame pagiežingiausių replikų; agresyvią mūsų mimiką, netaktišką grubų atsakymą fiksuoja ir įsidėmi šunys. Ir gali įvykti šunų - savininkų konfliktas.
- Įdomu tai, jog statistikos duomenimis, tarkim, prieš dvejus metus, šunys sukandžiojo 600 klaipėdiečių. Vos trejetas jų būta "kovinių", - sako kinologas. - Bet kai būtent jie sukandžioja žmogų, nuskamba per visą respubliką - su kruvinomis įvykio detalėmis. Nė vienoje publikacijų nepastebėjau nė mėginimo aiškintis, kas buvo tragedijos priežastis. Gal tai žmogus - nesugebąs kontroliuoti ne tik šuns, bet ir savo veiksmų? Vokietijoje, kai buvo uždrausta veisti kovinius šunis (nors sunaikink fiziškai problemą - atsiras kita), buvo atvejis, kai pitbulis sudraskė vaiką. Kas buvo jo šeimininkas? Narkomanas, kriminalinis nusikaltėlis. (Lietuvoje taip pat - šuns, nuplėšusio mergaitei skalpą, savininkas buvo jaunuolis, išžaginęs ir į medį uždaužęs mažametę).
"Akcentuojama, jog vos baigia žįsti motinos pieną, "pitai" suėda savo motiną. Absurdas! Nė vienas žvėris nėra gimęs žudyti iš keršto ar neapykantos, savo malonumui. Netgi vilkai, liaudyje pagarsėję kaip piktavaliai, nežudo savo aukos šiaip sau. Plėšrūniški instinktai tai - grobio, teritorijos bei gaujos ir palikuonių gynimo instinktai. Kai kurie "žinovai" absurdiškai tvirtina, jog "pitai" visai nejautrūs skausmui, nors draskyk juos į gabalus. Toks pat absurdas yra manipuliavimas pseudomoksliniais terminais - koviniai šunys - "generalizuotai agresyvūs". "Generalizuotai" reiškia - "bendrai"! Nesutinku, kad būna neprognozuojamų šunų: štai buvo geras geras, o ėmė - ir suėdė žmogų", - sako Andrejus. - Šimtai "kovinių" šunų gyvena su šeimomis ir vaikais, ir jei atsiranda vienas išsigimėlis, nevertėtų apkaltinti visos veislės. Tai tas pats, kaip rasizmas".
"Aš nekaltinu šuns",
- kaip ciniškai tai beskambėtų, - sako Andrejus. - "Šuo, sudraskęs mergytę, nekaltas, kad jį paliko močiutei. Ši - ne autoritetas šuniui. Palik savaitgaliui šunį tėvams, ir grįžęs pamatysi, kad šuo neklausė, darė ką nori. Galima mylėti šunį kaip vaiką, bet atminkime, jog visada skirtingai suvokiame pasaulį - žmonės ir šunys. Jei mums normalu, jog pasitraukiame nuo ant lovos išsipleikusio šuns, kad jam netrukdytume, šuo tai supranta kitaip. Jeigu tai būtų vilkų gauja - tai tik lyderis turi teisę taip gulėt, o kiti atsitraukia. Ir nebūtinai lyderis turi kąst savo "pavaldiniui": jeigu šeimininko ir augintinio, besijaučiančio esančio ant aukščiausio šeimos hierarchijos laiptelio, interesai nesusikerta, nebus peštynių. Bet jeigu jų interesai susikirs, šuo gali kąsti. Ir, kaip joks kitas šuo, "kovinis" eis iki galo...
- Neseniai išgirdau, jog labradaroras retriveris, šuo, visame pasaulyje laikomas kompanjonu, įkando vaikui, - sako Andrejus Popovas. Fanatikai iš Vokietijos jau veža normalius dobermanus, ne isterikus. Sumažės "stafų" ir "pitų" Lietuvoje. Gal kada nors vėl atsiras veisėjų, išauginsiančių normalią, ne "debilų", be dokumentų šunų veislę, dėl kurios kaip taisyklė ir įvyksta tragedijos. Kokių veislių šunis neišvengiamai reikėtų dresuoti? Mano nuomone, absoliučiai visų. Kai lankiausi Vokietijoje, mačiau, jog dresuojami ir pudeliai, nykštukiniai šunys. Nes žmonės supranta: jei šuo dresuotas, su juo paprasčiausiai lengviau gyvent - gali eit kur nori, jis niekam netrukdys; nei žmonėms, nei gyvūnams. Man teko matyt mišrūnų šunų vadą - bulterjero su bokseriu; atrodė grynas pitas, aš negalėjau atskirti. Tik jeigu yra dokumentai, galime tiksliai nustatyti veislę. Mačiau pitą, maišytą su rotveileriu - atrodė grynas rotveileris su įrūdžiu. Dresuodamas šuniukus beveik nuo pat jų gimimo, nuo "darželio", pastebiu, kad mokydamiesi žaisti tarp kitų veislių šunų, jie socializuojasi ir išauga normalūs, išmokę taikaus bendrabūvio. Jie retai stoja kovon su kitais šunimis, net stengiasi to išvengti.
Jei kas klaustų dresuotojo Andrejaus Popovo, ar galima šeimai laikyti Stafordšyro terjerą ar pitbulį, jis drąsiai atsakytų: "Taip, žinoma". Jei jums iškiltų klausimų, kaip elgtis su vienos ar kitos veislės šunimi, ir kaip išsirinkti sau tinkantį, kreipkitės į jį: [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą