Kolegos jai padėjo gimdyti...

Interviu

Neseniai ryšių su visuomene agentūroje pradėjusi dirbti Rolanda Lukoševičienė sako, kad dabar jaučiasi labai panašiai kaip kadaise, kai atėjo į "Vakarų ekspresą".

"Man tai visiškai nauja - vėl turiu daug mokytis, - šypsosi žurnalistė. - Tačiau nieko baisaus - daug sunkesnė pradžia buvo "Vakarų eksprese", o ir šiaip gyvenime esu dirbusi visokiausius darbus: ir kultūros namų direktore kaime, ir net valytoja... Nė vieno savo darbo nesigėdiju."

Matau, jautiesi šiek tiek nejaukiai?

Pirmą kartą gyvenime duodu interviu, - prisipažįsta Rolanda. - Iki šiol visada kalbindavau aš...

Baigei režisūros bei teatrologijos studijas, sako, kad esi "žmogus prie meno". Kuo tave patraukė žurnalistika?

Negalėčiau pavadinti savęs menininke. Tiesiog esu meniškos natūros, o tokie žmonės lengvai prisitaiko įvairiose srityse. Mane labai traukia nauji dalykai. Beje, turėjau minčių stoti į žurnalistiką, bet nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. Pasirodė pernelyg sudėtinga.

O į laikraštį patekau visai atsitiktinai. Pagimdžiusi sūnų neturėjau darbo ir kartą dingtelėjo: o kodėl neparašius recenzijos? Juk esu baigusi teatrologijos magistratūrą, turėtų pavykti! Prisimenu, paėmiau krūvą literatūrinių laikraščių - reikėjo pasižiūrėti, kaip atrodo tos recenzijos, - juokiasi. - Nebijau prisipažinti, kad parašiau nusižiūrėdama. Apie vieną Dramos teatro spektaklį. Prisirankiojau daug gudrių žodžių... Vėliau radusi šį pirmąjį savo blyną labai juokiausi - pagalvojau, tai bent turėjo mergina drąsos! Apskritai, kai pradėjau rašyti, buvau labai drąsi. Net įžūli. Tiesiai šviesiai rėždavau.

Tuo metu "Vakarų ekspreso" Kultūros skyriui vadovavo legendinė asmenybė Romualda Laimienė. Kai ji išėjo iš redakcijos, pakvietė dirbti mane. Tačiau kolegė greitai sugrįžo... "Ji nebus vedėja", - kolegos kalba neva aš šitaip pasakiau. Tikrai neprisimenu, lyg ir nebuvau tokia akiplėša...

Beje, pirmą kartą į "Vakarų ekspreso" redakciją užklydau tada, kai dar nedirbau. Iki tol nuolat skaitydavau laikraštį ir labiausiai žavėjausi Ivona Žiemyte. Galvojau, kad jei aš taip rašyčiau - tai būtų aukštasis pilotažas. Ateinu, o visi žurnalistai sėdi, susikaupę dirba. "Dieve, kokie čia žmonės", - pamaniau pagarbiai. Kad būsiu viena iš jų - neturėjau net minties.

Greitai radai bendrą kalbą su menininkais - jie pas tave eidavo būriais.

Draugavau su menininkais. Nors iš tiesų labai sunkiai įėjau į jų terpę. Kokia buvo kančia aprašyti pirmąją parodą! Vaikštau po salę, žiūriu į kabančius paveikslus, suprantu, kad čia menas, bet ką parašyti - neįsivaizduoju. Tuo metu tikrai nesuprasdavau! Bet vėliau įsigudrinau, pramokau.

"Vakarų eksprese" man teko patirti daug pirmųjų kartų. Pavyzdžiui, buvo pirmieji maketavimai - liepė popieriaus lape sužymėti, kiek vietos užima tekstai, o man taip nesisekė... Pirmasis maketas toks kreivas šleivas išėjo. Kol perpratau, nežinau, kiek svorio numečiau. Ir kompiuteriu reikėjo išmokti dirbti, o kokį didelį gavau pirmąjį atlyginimą! Nerealiai didelį. Neatmenu, ar gavau talonais, ar jau litais, bet tai mane labai įkvėpė darbui. Pirmą kartą nusipirkau brangius batus prabangioje parduotuvėje. Dabar tokių batų aš nebeperku...

Ir dar pirmą kartą man siūlė kyšį, bet aš neėmiau, nes buvau labai sąžininga. Manęs prašė nespausdinti vieno straipsnio. Tada rašiau visai ne apie meną, o socialinę temą. Buvo kilęs konfliktas tarp skaitytojos ir socialinės rūpybos darbuotojų. Man atrodo, buvau šventai įtikėjusi ta moterimi ir net neišklausiau antros pusės. Iš nepatyrimo. Iki šiol sutinku tas darbuotojas, jos mane atpažįsta ir, atvirai sakant, man gėda, nes vis dėlto tai nebuvo visiška tiesa. Šis atvejis man tapo gera pamoka - žurnalistas visada turi būti emociškai atsiribojęs, negalima pereiti į kurią nors barikadų pusę. Nors tiesa - subjektyvus dalykas, kiekvienas savo versiją gali pateikti kaip tiesą.

Daug žurnalistų kratėsi kultūros temų, bet tau puikiai sekėsi. Net pradėjai leisti didelio susidomėjimo sulaukusį kultūros leidinį "Prieplauka".

Taip, šis savaitinis leidinys buvo mano idėja. Legendinis klubas "Prieplauka", kur seniau rinkosi alternatyvus jaunimas, buvo tam tikra kelrodė žvaigždė, aliuzija į ne visai tradicinį meną. Leidinyje atsispindėjo neakademiškas požiūris, galų gale juk pats "Vakarų ekspresas" toks nebuvo. Kaip nebūtų keista, menininkai "Prieplauką" prisimena iki šiol, nors jos jau senokai nebėra. Nes "Prieplaukoje" buvo visko.

Man patiko, kad redaktorius niekada per daug nereguliavo kultūros temų. Cenzorių ant savo galvos neturėjau, išskyrus vieną - Vaičkų (Gintaras Vaičekauskas. - Aut. past.). Tai žmogus, kuris puikiai išmanė kultūrą ir visas kitas sritis, - juokiasi. - Aš jo bijojau. Tokia jau to Vaičkaus natūra, gal jis ir nenori pasakyti ką nors baisaus, bet pasakys taip baisiai...

Visada žinojau, kad kultūra - specifinė sritis. Ja domisi ne per daugiausiai žmonių ir tai tik priebėgom. Aš pati į kultūrą nesiveržiau, likimas mane taip nubloškė. Visada galvodavau, kaip būtų gerai "išsiveržti" ir imti daryti ką kita, bet supratau, kad esu sukaupusi pernelyg daug patirties ir šią sritį išmanau gana neblogai.

Ar tiesa, kad kolegos važiavo su tavimi... gimdyti?

Tai įvyko gegužės 9-ąją - Pergalės dieną, bet kolektyvas minėjo Spaudos šventę. Visi buvo nuvykę linksmintis prie jūros, o aš, pro langus girdėdama skambančią "Den pobedy" melodiją (kiekvienais metais kažkas ją įjungia ir atidaro langus, kad visi girdėtų), pajutau sąrėmius. Graži diena, visi švenčia, o man jau artėja... Skambinau į paplūdimį, bet nė vienas telefono nekėlė, tik vienintelę Violetą Ulevičienę prisikviečiau. Ji mane ir nuvežė į gimdymo namus, o po kiek laiko iš paplūdimio suvažiavo ir visa didžiulė kompanija. Sustoję po gimdymo namų langais, kolegos veržėsi į vidų: "Čia Lukoškina gimdo, turime padėti", - juokiasi Rolanda. - Pastebėjo ir gydytojai: "Tavo draugai šūkauja po langais...". O kai gimė Emilija, ji iš karto gavo pravardę - Pobeda.

Dar girdėjau, kad kolegas stebindavai savo ruoniškais polinkiais - žiemą į eketę nerdavai.

Buvo toks etapas, kai labai susidomėjau sveika gyvensena. Pirmą kartą gruodžio mėnesį įlindau į ledus, pajutau malonumą, ir šitas pomėgis yra likęs iki šiol.

Tau priklauso žodžiai, kad "Vakarų ekspresas" buvo laikraštis, kuris visada ieško...

Taip buvo visada: jis ieško, ieško, tada randa kokią kryptį, bet po kiek laiko vėl viskas staiga apsisuka. Viena vertus, mus toks nepastovumas nervino. Bet iš kitos pusės, tai gerai, dinamiškumas neleidžia tam vandeniui nusistovėti, nuolat atsiranda naujų srovių, nepripratina. Man tai buvo įdomu.

Kiti skaitytojai galbūt pasakytų, kad jiems tai buvo klaidų laikraštis. Nes išties "Vakarų eksprese" dažnai pasitaikydavo visokių klaidelių. Vienus skaitytojus tai linksmindavo, kitus gal ir papiktindavo. Tačiau visada laikraštis buvo toks netipiškas.

Dabartinis laikraštis stovi ant veržlaus, gaivališko buvusio "Ekspreso" pamatų. Tik man kartais gaila, kad šiandieninėje žurnalistikoje viskas sudėliota į lentynėles, visuose laikraščiuose - ta pati intonacija. Vadinu tai nuasmenėjimu.

Ir dar norėtųsi palinkėti: man atrodo, kad abu miesto laikraščiai turėtų draugauti...

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ