Kovo 11-osios Akto signatarai: per staigiai tapome nepriklausomi

Prieš 22-ejus metus Lietuvos nepriklausomybę atkurdami signatarai nediskutavo, kokios politinės pakraipos bus Lietuva. Jeigu jie tai būtų darę, nepriklausomybė greičiausiai taip ir būtų likusi neatkurta. Pagrindinė tema, anot jų, tuo metu buvo laisva, nepriklausoma šalis, kurioje patys esame šeimininkai. Šiandien signatarai teigia, kad jų puoselėta valstybės vizija išnyko, o šalies valdyme pasigenda strateginio uždavinio.

Apie tai, kas nuveikta Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį, likus kiek mažiau nei savaitei iki šventės, naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje "Dar kartą apie Kovo 11-ąją" dalijosi Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai Zigmas Vaišvila, Egidijus Klumbys, Bronius Genzelis ir Juozas Olekas.

Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Z. Vaišvila 1990-ųjų nepriklausomybės atkūrimą lygino su 1918 m. vasario 16-ąją atkurta valstybe. Z. Vaišvila sakė, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius buvo siekiama laisvos Lietuvos. Bendraminčius suvienijęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, orientavęsis į tarpukario Lietuvos, Švedijos modelį, siekė laisvos, demokratinės valstybės, nepriklausomybės, socialinio teisingumo. Signatarai tuomet laikėsi nuomonės, kad Lietuva turi būti neutrali, tačiau neutraliteto išsaugoti nepavyko.

"Prisipažinkime sąžiningai ir atvirai: tikrai nė vienas neįsivaizdavome, kad ir taip greitai gali atsitikti nepriklausomybė ir kad tai pasiekti taip greitai yra realu", - kalbėjo Z. Vaišvila ir pridūrė, kad Lietuva nepriklausomybės pradžioje atsidūrė konfrontacinėje situacijoje, išryškėjo prieštaravimai tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, Sąjūdžio ir 1989-aisiais nuo Maskvos atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos.

"Šitame fone žmonės turėjo apsispręsti, ką daryti. Jie apsisprendė, rinkimuose absoliučia dauguma įgijo Sąjūdžio deklaruotą nepriklausomybę, tačiau ta konfrontacija tęsėsi ilgai. (...) Taigi kaip naudojamės žmonių pasitikėjimu, išlaikėme ar neišlaikėme egzamino? Ir neužmirškime nuolatinės konfrontacijos. Mokykimės iš savo pamokų ir sprendimų", - ragino Z. Vaišvila.

Su tuo nesutiko profesorius Bronislovas Genzelis. Anot jo, 1918-aisiais Lietuvą reikėjo sukurti, Lietuva neturėjo nė vienos aukštosios mokyklos, iki to laiko nebuvo net pradinio išsilavinimo, kairieji ir dešinieji, nežiūrint jų skirtingų politinių pažiūrų, laikėsi vienos aiškios pozicijos, jog tauta gyvybinga savo kultūra.

Kalbėdamas apie 1990-uosius filosofas nedėjo akcentų, kaip Z. Vaišvila, ant išryškėjusios konfrontacijos.

"Čia vienas dalykas - takoskyra tarp nepriklausomybės šalininkų ir nešalininkų. Tokių buvo, čia faktas. Ir dabar nepriklausomybė - vieniems rūpėjo nepriklausomybė vardan nepriklausomybės, kitiems rūpėjo ne tiek nepriklausomybė, o kad mes taip gyventume, kaip Vakaruose. Jeigu žmonės būtų matę prošvaistę, kad būtų galima pagerinti savo gyvenimo sąlygas imperijoje, dalis nebūtų palaikę Sąjūdžio, nes nepriklausomybė tam tikra prasme buvo daugelio gyvenimo sąlygų pagerėjimo garantas", - prisiminimais dalijosi B. Genzelis.

Jo vertinimu, konfrontacija atėjo iš prorusiškų jėgų ir išsigandusiųjų nepriklausomybės. Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje buvo didesnė visuomenės konsolidacija.

Parlamentaro Juozo Oleko teigimu, siekis atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą buvęs platus. Tačiau politikas sutiko, kad dalies nepriklausomybės per du dešimtmečius atsisakyta savanoriškais demokratiniais sprendimais - įstojimu į Europos Sąjungą, NATO.

"Tikrai neturėjome vieno modelio. Taip staigiai nei Sąjūdžio pirmuose susitikimuose nesitikėjome, kad nepriklausomybė - už pusantrų metų. Mes nebuvome pakankamai pasiruošę, išdiskutavę, ėjome tam tikru nenatūraliu keliu iš sovietinės sistemos, netgi šiek tik idealizavome Antano Smetonos laikus. (...) Šis perėjimas buvo didelis iššūkis, tam tikra prasme mes neatlaikėme. Ir tos klaidos pasipylė, ir partijų gausa su neaiškiais tikslais, rinkimai. Tai čia yra mūsų pradžiamokslis, turbūt mūsų auka, kurią reikia sumokėti už tai, kad atėjome gana staigiai prie nepriklausomybės", - pabrėžė J. Olekas.

Seimo narys Egidijus Klumbys prisiminė, kad Sąjūdyje buvo įvairių pažiūrų, bet tai buvo bendras judėjimas. Dėl to esą ir pavyko pasiekti gerų rezultatų. Tiesa, vizijos nesutapo su realybe.

"Jeigu mes būtume iki išėjimo į nepriklausomybę pradėję aiškintis, kokia bus Lietuva - ar jinai bus socialdemokratinė, ar daugiau liberali, ar konservatyvi, ar tautiška - nebūtume tos nepriklausomybės paskelbę. Būtume Sąjūdyje susipešę iki nepriklausomybės. Tada turėjome tą bendrą idėją ir mūsų pagrindinė platforma buvo laisva, nepriklausoma Lietuva, kurioje mes patys tvarkytume savo reikalus. Ši idėja buvo jungiančioji, kuri vienijo atskirus žmones - plyteles, buvo cementas. Šiandien mes to nebeturime, nebeturime cemento, kuris jungia tas plyteles, esame palaida krūva, išvis nėra uždavinio", - reziumavo signataras.

Pašnekovai sutarė, kad prie tokios situacijos privedė privatizavimas, globalizmas, socialinio, kultūrinio, ekonominio teisingumo neužtikrinimas šalyje.