Kovosime "vienui vieni": šauliai - ateities partizanai

Netrukus Klaipėdos universiteto leidykla išleis šios aukštosios mokyklos Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo dr. Vytauto Jokubausko monografiją "Mažųjų kariuomenių" galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis". Autoriaus dėka "Vakarų ekspreso" skaitytojai iš anksto gali susipažinti su ištraukomis iš kai kurių šios knygos skyrių.

Analizuojant partizaninio karo koncepcijos diegimą 1924-1940 m. Lietuvoje būtina atsižvelgti į Nepriklausomybės kovų ir po to sekusių kovų su Lenkija niekieno žemėje palei demarkacinę liniją patirtį.

Partizanams - didžiulė pagarba

1961 m. JAV leistame "Karyje" buvo rašoma, kad "<...> daugeliui atrodys sensacija, kad kautynėse su priešais pirmąją auką ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro yra padėję partizanai", nes 1919 m. sausio 16 d. kautynėse žuvęs kovotojas buvo partizanas Aleksas Vainauskas. Jo palaidojimo vietoje, Šiaulių apskrities Pašvitinio parapijos kapinėse, 1938 m. gegužės 22 d. buvo atidengtas obeliskas, kuris išliko iki šių dienų.

Nepriklausomybės kovų metu mūšiuose žuvo arba vėliau mirė nuo sužeidimų 67 šauliai, buvo sužeisti - 146, į nelaisvę pateko 161, o 34 šauliai mirė nelaisvėje ir kalėjimuose, dar 33 šauliai Lenkijos kariuomenės karo lauko teismo buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti.

Tarpukariu galima įžvelgti analogijų su dabar vykstančiu procesu įamžinant pokario partizanus, kadangi ir tada viešajame diskurse buvo formuojamas partizanų tėvynės gynėjų įvaizdis, o buvę partizanai buvo įvairiai pagerbiami. Vien 1935 m. prezidentas apdovanojo 383 buvusius 1918-1923 m. partizanus. Visų Nepriklausomybės kovų metu partizanų būriuose kovojo apie 0,75 proc. Lietuvos gyventojų (iš viso apie 15 tūkst. žmonių), o skirtinguose valsčiuose šie duomenys skyrėsi.

1937 m. Kaune karo muziejuje įrengus karilioną vienas iš varpų gavo partizano-šaulio vardą, partizanų žuvimo ar palaidojimo vietose buvo statomi paminklai, prie jų šaulių būriai rengė aukų, žuvusių partizanų, pagerbimo minėjimus. 1919-1923 m. Lietuvos partizanų veiksmai, ypač tarpukario spaudoje, buvo pateikiami kaip sėkmingos kovos pavyzdys.

Veikti be atskiro įsakymo

1924 m. Lietuvos spaudoje buvo rašoma, kad karo atveju reikės sudaryti autonominius partizanų dalinius iki 60 kovotojų, kurie turėtų vengti atvirų mūšių ir apsiriboti puldinėjimais iš pasalų. Šie būriai ilgai negalėjo užsibūti vienoje vietovėje. Tais pačiais metais "Trimite" rašyta, kad karo atveju visi Lietuvos vyrai turėtų palikti savo kaimus ir trauktis į miškus, burtis į partizanų būrius po 40-60 kovotojų. Tokio dydžio padaliniai aktyviai veikdami priešo užnugaryje ir plėšdami priešo sandėlius turėjo apsirūpinti provizija ir amunicija, o kaimuose likusios moterys su vaikais turėjo išsilaikyti savarankiškai. Tokie partizanų daliniai turėjo varžyti priešo pajėgų veikimą.

1925 m. leidinyje "Kardas" apie ateities karą rašyta: "Imant galvon, kad mes [Lietuva] galim likti vienų vieni, turime iš kalno nustatyti gynimosi metodus. Tie metodai be abejo iškels reikalą nuo pat pradžios vartoti partizanų kovą. Kad ta kova pavyktų, reiks visą Lietuvą išdalyti į sritis, apskritis, valsčius ir gal net kaimus."

1929 m. 5-osios atsargos karininkų laidos absolventas po Karo mokyklos baigimo spaudoje rašė: "Mus išmokė veikti ne tik kariuomenės sudėty, bet ir partizanų būriuose. Vaizduoju tai vado posakiu: "Kariūnai, mūsų sienos su priešais ilgos, kariuomenė maža, teks didelius barus jums ginti mažomis grupėmis, o dažnai kol atitinkamai susikoncentruos kariuomenė, besiveržiantį priešą teks grupėmis laikyti." Pėstininkų taktikos lektorius daugiausia ir nukreipdavo mūsų dėmesį į mažų kariuomenių ar partizanų veikimo taktiką <...>. Toks partizanų atsargos karininkų paruošimas yra sveikintinas, nes atsarga nueina į tautos gilumą, ji skiepys tautoje kariškus partizaninius daigus."

1926-1939 m. Lietuvoje buvo parengti 2585 atsargos karininkai.

Gana palankiai partizaninio karo atžvilgiu 1937 m. pasisakė Krašto apsaugos ministras brigados generolas Stasys Dirmantas, kuris Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) rinktinių atstovų suvažiavime nurodė - "uoliai mokykitės karinių dalykų, o ypač pratinkitės partizaniškų veiksmų".

Tais pačiais metais LŠS vadas pulkininkas Pranas Saladžius tvirtino, jog "partizanų, laisvų šaulių jokios represijos, jokie pralaimėjimai ilgą laiką nesugeba sunaikinti, nes jie remiasi ne kuriais nors palyginti lengvai suardomais centrais, o savo gimtinės pastogėmis, savo iš šeimų atnešta nuotaika ir gaivaline priešo neapykanta".

Aukščiausioji karinė vadovybė ne tik rėmė, bet ir skatino šaulių rengimąsi ateities partizaniniam karui.

Kariniuose planuose ir direktyvose apie šaulių panaudojimo galimybes karo atveju buvo aiškiai konstatuojama, kad priešui netikėtai užpuolus Lietuvą šauliai turėjo pradėti veikti be atskiro įsakymo. Tokiu atveju šauliai turėjo veikti savarankiškai, atskirais būriais, savo gyvenamoje, gerai pažįstamoje teritorijoje. Itin svarbus veiksnys, leidžiantis organizuoti partizaninį pasipriešinimą, buvo vietos gyventojų palaikymas.

Partizaninio veikimo principai buvo aptarti Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos statutuose. 1940 m. atskirai šauliams išleistuose leidiniuose "Šaulių taktikos bruožai" ir "Partizanų taktika" buvo plačiai aptariamos ir partizaninių veiksmų taktinės galimybės.

Tarpukario Lietuvos karinėje periodikoje netrūksta informacijos, kuri patvirtina, kad aptariamuoju laikotarpiu vyko šaulių partizaniniai manevrai. Plačiai apie šaulių partizaninį pasipriešinimą buvo rašoma karinėje periodinėje spaudoje - "Trimite", "Karyje" ir "Karde".

1933 m. būsimasis kariuomenės vadas Stasys Raštikis "Trimite" rašė: "Kiekvienas šaulys turi būti ne tik gerai susipratęs ir išsilavinęs, bet jis turi būti tinkamas ir visai pasiruošęs kiekvieną momentą veikti vienas ir visai savarankiškai (partizanų kare), t y. jam ne vieną kartą gali tekti kautynėse arba partizanų veikime pavaduoti arba ir pačiam būti puskarininkiu. Toki dalykai turėtų būti žinomi visiems šauliams."

Sušaulinti tautą

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje suaktyvėjo LŠS veiklos propagavimas iškeliant sušaulinimo idėją. 1932 m. "Trimite" buvo rašoma, kad sąjungos veiklos tikslas buvo sušaulinti tautą, kad visi lietuviai taptų šauliais. 1938 m. prezidentas Antanas Smetona pritarė, kad būtina siekti, jog kuo daugiau lietuvių taptų šauliais, tačiau sušaulinti Lietuvą, jo manymu, nereiškė visus priimti į LŠS. Sušaulinti - vadinasi, visuomenėje puoselėti šaulišką dvasią, kaip tai numatė LŠS statutas. Šauliais turėjo tapti tik rinktiniai, aukštos moralės bei dorovės asmenys, nes tai įpareigojanti garbė.

Aiškiai buvo suformuluoti trys uždaviniai, kaip siekti išsikelto tikslo sušaulinti tautą. Pirma, tai kuo daugiau Lietuvos piliečių įtraukti į LŠS, antra - išmokinti "kiekvieną lietuvį vartoti ginklą", o trečia - ugdyti visuomenėje patriotizmą, diegiant šaulišką dvasią.

Patriotinio tautos auklėjimo uždavinys buvo laikomas prioritetiniu, nes net puikiai kariškai parengtas bei aprūpintas pilietis negina savo šalies jei neturi patriotinio pasiryžimo.

Siekiant įgyvendinti pastarąjį uždavinį buvo diegiama mintis, kad partizanai, savanoriai, kariai ir šauliai apgynė Lietuvos nepriklausomybę, bet grėsmė nedingo, tad pulkininkas P. Saladžius rašė, kad norint išsaugoti ne tik valstybę, bet ir tautą ateityje "gal teks visus lietuvius sukarinti, sušaulinti, kad išsilaikytume pasaulyje".

MANEVRAI. Šauliai didžiųjų kariuomenės manevrų metu 1938 m. rudenį. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

"Trimite", pasitelkiant XIX a. pradžios Ispanijos partizanų sėkmės kovojant prieš Pirmosios Prancūzijos imperijos armiją pavyzdį, konstatuota, kad nugalėti tautą sunkiau nei armiją, todėl ir Lietuvoje sušaulinus visą tautą būtų galima tikėtis, kad ateities kare ginkluotas pasipriešinimas tęsis ilgai.

Plėtojant LŠS veiklą buvo pasiekta puikių rezultatų. 1940 m. organizacija vienijo apie 88 tūkst. asmenų, o per du dešimtmečius sąjungai skirtingu metu priklausė per 150 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1940 m. vasarį LŠS jau turėjo 85 šaulių namus, 139 chorus, 126 orkestrus, 114 sporto klubų ir 450 sporto skyrių, 2,7 proc. šaulių buvo su aukštuoju išsilavinimu, 9,5 proc. - aukštesniuoju, 17 proc. - viduriniu, 47 proc. - pradiniu. Beveik 99 proc. narių buvo lietuviai, 96,47 proc. - katalikai.

Be to, LŠS vienijo tarpukario Lietuvos elitą, profesorius, dvasininkus, mokytojus, atsargos karininkus, tarnautojus, tai buvo didžiulė ne tik karinė, bet ir intelektualinė bei moralinė galia, dešimtys tūkstančių asmenų, ne tik galinčių stoti į ginkluotą kovą, bet ir bendruomenes sutelkti tokiai kovai, vadovauti partizanų būriams visoje Lietuvoje. Tai buvo neįkainojama patirtis, padėjusi pokariu sovietinei okupacijai ginklu priešintis ištisą dešimtmetį.

Informacija

Spalio 16 d. Nidoje, Tomo Mano muziejuje (Skruzdynės g. 17, Neringa), vyks V. Jokubausko knygos pristatymas. Renginio metu savo įžvalgomis apie partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje patirtį, dabartinę Ukrainos padėtį ir Lietuvos galimybes užtikrinti savo karinį saugumą kartu su knygos autoriumi dalinsis karo istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jonas Vaičenonis ir Klaipėdos universiteto Istorijos katedros stažuotojas dr. Kęstutis Bartkevičius, šiemet sausį ir vasarį lankęsis Ukrainoje. Diskusiją moderuos Tomo Mano kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.