Dvi dienas vaikštinėjome po Smiltynės paplūdimį, nuogalių minioje, ieškodami ... nudistų. Nei jūroje, tame visatos lopšyje, bangų sūpuojamos porelės, nei smėlio pilis vaikams lipdantys tėvai, nei pavieniai atletai, kurių kūnai, regis, rėmė giedro dangaus skliautą, gynėsi esą "grynakraujai" nudistai. Šie, girdi, yra bendruomenė, turinti savitą filosofiją, pasaulėjautą bei gyvenimo būdą.
Nuogas tarp vilkų?
Vienas rašytojas yra sakęs, kad nuogas kūnas - tai prabanga, įmanoma tik tarp tokių pačių, draugiškai nusiteikusių individų. Kopose prakalbinta išsirengusios šeimynos moteris sakė: "Tikrieji nudistai visi persikėlė į Šventąją arba Nidą. Mes ateiname čia tik todėl, kad mums taip patogu - nėra bambatrynio kaip bendrame pliaže. Čia švariau, žmonės neužkasinėja smėlyje maisto atliekų, mažiau girtaujama. Aš, vyras ir šeimos draugai dėl savo nuogybių "nespazmuojame", o štai paauglė dukra ir močiutė deginasi su maudomukais, nes joms "afišuotis" nepriimtina. Be to, čia vis gi vyrauja nelygybė: štai šalia gulinėja žmonės su drabužiais, būna, kad net atsineša žiūronus, įkyriai stebi. Nesuprantu, kodėl - juk visi esame vienodi. Taip, teko susidurti ir su ekshibicionistais, kurie suka vis siauresnius ratus apie vienišas besikaitinančias moteris, tintaluodami joms prieš akis savo svambalu, jeigu jos prisidengusios, įkalbinėja nusirengti. O kai kurie iškrypėliai ir priekabiautojai patys visada dėvi drabužius, lyg po jais slėptų savo menkystę".
Apoloniškos išvaizdos jaunuolis sakė porą metų praleidęs Ispanijoje, per tą laiką Smiltynėje išnyko tikrieji nudistai, kurie čia rengdavo įvairias ekologines akcijas, bendravo šeimomis, turėjo savo vėliavą (kažkodėl su simboliu - nuogu užpakaliu). - "Jie ateidavo į pliažą su šunimis ir smaugliais - ne vartytis nuo šono ant šono kaip stintos keptuvėje, bet aktyviai sportuoti. Apsikuopdavo ir konstruodavo ką nors gražaus iš vandens išplukdytų medgalių, užsiimdavo joga, stovėdavo ant galvos. Man rodos, jie saikingai prisižiūri ir puoselėja savo kūnus, nedaro iš to jokio kulto, bet ir keturiasdešimtmečiai nesigėdija ten kokios raukšlės ar nežymių defektų. Mūsų visuomenė dar nesubrendus priimti nudistus su jų "laukiniu mąstymu", ir jie gal pasijuto išstumti ar tiesiog trikdomi. Ką keista mačiau Ispanijoje? Nepastebėjau ten nudistų, bet vyrai paplūdimyje nešioja tokius "pantalonus" veik iki kelių, nelyg dvidešimto amžiaus pradžios maudymosi kostiumėlius, o į vaikinus, kurie dėvi glaudes, kažkodėl žiūri kaip į "žydrus".
Pakalbinau ką tik jūroje baigusią savo nerangius žaidimus apkūnią pagyvenusių žmonių porelę. "Nereikia mums tos reklamos. Bet man nepatinka, kad po šitą pliažą valkiojasia vienišiai. Juk yra vyrų ir moterų pliažai", - pasakė pliktelėjęs vyriškis, kažkaip savininkiškai apkabinęs masyviomis rankomis savo moterį. Mėginant apginti vienišių teises, man išsprūdo seksologo pastebėjimai, jog tarkim, bundant mergaitės seksualumui, dažnai būnant moterų pliaže it Lesbo saloje gali pradėt vystytis netradicinė orientacija. Vyriškis bambtelėjo, kad išvis nėra linkęs diskutuoti.
Jauna violončelės figūros mergina, pavadinkim ją Lolita, sakė, kad jei šalia nebūtų draugo, ji niekada nedrįstų apsinuoginti. "Mano puseserė iš Kanados buvo apstulbusi, kai autobuse išgėręs vyrukas kibo prie jaunutės mergaitės, kalbėjo nešvankybes, ir niekas iš keleivių nesikišo, nesudrausmino įžūlėlio. Lolita išliejo "dūšią": "Priekabiautojų pas mus apstu, tokia kultūra. Juos erzina viskas: merginos šypsena ir ašaros, mini ir midi sijonai, koketiška eisena ar šlubčiojimas, makiažas, manau, jie prikibtų ir prie moters su parandža... Neseniai patyriau sukrėtimą, kai senas geras draugas manęs vos neišprievartavo! Atseit, aš jį išprovokavau. Turbūt turėčiau jaustis kalta, kad buvau su lengva palaidine be liemenėlės ar net dėl to, kad mirkčioju, "vartau akis"?"
Apie esminį instinktą
"Tikrai nesu paskutinysis mohikanas", - sakė keturiasdešimt šešerių metų Leonardas, kuris vangiai prisipažino laikąs save nudistu. Fotografuotis nesutiko, nes "užima atitinkamas pareigas", o tai viešumas pakanktų jo respektabilumui, ir ką žinai - gal ir verslui. O žmona negali pozuoti, nes yra mokytoja. Bemet kaip skėris įnikau urbti jam smegenis: ar tie "grynuoliai" nuogybe siekia pabrėžti esą laisvi nuo puritoniškos visuomenės normų, ar kai tapome "lygūs tarp lygių", nudistai nori būti "mažuma"? Štai mano bičiulio fotografo juodas humoras: "Jeigu nori, kad būtų ginamos tavosios žmogaus teisės, turi būti narkomanas, gėjus, negras ir dar žydas"... Ir jeigu nudistams nuogas kūnas toks įprastas, kaip debesys ar nugludinti akmenukai, tai kas jiems galėtų sužadinti geismą?
-"Manau, kad kiekvienas nestandartinio mąstymo žmogus jau yra "mažuma". Jeigu manytume, kad gyvename pačiame gražiausiame iš pasaulių, ar patys neturėtume jaustis esą pakankamai gražūs? Aš nesigėdiju savo kūno, nes jis atspindi mano dvasinio gyvenimo metamorfozes, galbūt gyvenimo būdą bei potyrius. O dėl esminio instinkto... Kažkas pasakė, kad vienuolės - seksualesnės už feministes, skaičiau poeto mintį, kad poeziją jis rašo ne apie lytines liaukas - apie meilę, jausmus. Užtenka sutikti mylimos moters žvilgsnį, išgirsti ypatingą jos balso tembrą, susižavėt gracingu judesiu, tiesiog buvimo su ja. Stebi moterį kaip gamtos reiškinių - vėjo, šviesos ir spalvų, bangų mūšos ir vandens srovių pokyčius".
Įsišnekome su ponu Leonardu (nuogas jis man atrodė ne mažiau gerbtinas) apie visuomenėje įsigalėjusius draudimus. Štai kažkurioje laukinių tautelėje nekaltos merginos apmūturiuoja skudurais mažąjį pirštelį, ir jei koks gentainis pamatytų jį nuogą, pakvaištų iš aistros... Pasijuokėme iš rūsčiųjų moralistų ir net iš garsiojo psichoanalitiko Sigizmundo. Ar ne beprotiški išvedžiojimai: "Dėl komplikuotos moters lyties organų topografijos jie dažnai vaizduojami peizažu su uolomis, mišku ir vandeniu, o įspūdingas vyro lytinio aparato mechanizmas simbolizuojamas įvairiomis sunkiai aprašomomis, sudėtingomis mašinomis"? Nutarėme, jog mudu, nebūdami neurotikai, į visa tai žiūrime daug paprasčiau, ir apskritai mūsų žvilgsniai dažniau krypsta į vandenį ar horizontą, nei į "mašinų įrenginius" ar "terpeklius". Prisiminiau ir savo intelektualiausią dėstytoją Universitete, kino kritiką, kuris, sulaukęs garbaus amžiaus, nuogas išdrįso pozuoti fotomenininkui. Tai tapo šiokiu tokiu skandalu, tačiau gal pats pozuotojas, šešeto vaikų tėvas, į savo kūną žiūri kaip į kokį įnagį, gyvybės sodo dirvos kauptuką. Man įstrigo to dėstytojo frazė: "Kūne ir šūdas, ir - muzika"...
Žingsniuodami paplūdimiu primerktomis, apžilpusiomis nuo saulės akimis dar ilgai stebeilijomės į nuogus kūnus, ir jei ne visi jie priminė Mikelandželo skulptūras, atrodė gamtos dalis - tokie ramūs ir taikūs, sklidini vitališkumo ir palaimos kaip ši šilta vasaros diena...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą