Laima Paksienė: Noriu, kad vyras užimtų gerus postus

Buvo laikas, kai Laima ir Rolandas Paksai atrodė tikri likimo numylėtiniai. Žmonės rinko juos „tūkstantmečio pora“. R.Paksas nėrė po Baltuoju tiltu. Kai „išniro“ Prezidentūroje, stojo laikas, kai juos mušė. Žiauriai mušė. Ne veltui L.Paksienė sako: jei ne Dievulis, pabandyk, kad toks gudrus, išlikt garbingas ir ramus tokioje situacijoje. Dabar R.Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ - viena iš Seimo valdančios koalicijos partnerių.

- Kaip jus nuteikia faktas, kad jūsų vyro vedama partija įeina į valdančiąją Seimo daugumą?

- Manau, kad Rolandui sekasi, kad jis eina į priekį ir jei žmonės juo patikės, jis bus to vertas. Aš labai noriu, kad vyrui sektųsi, kad jis realizuotų save. Jis puikiai pilotuoja lėktuvą, bet jis gali daug nuveikti tokioj srity kaip politika. Noriu, kad jis vėl užimtų jo vertus gerus postus, noriu, kad žmonės juo pasitikėtų ir tikėtų, noriu, kad jis sugebėtų pateisinti jų pasitikėjimą. Apskritai noriu, kad į politiką ir į Seimą eitų šviesios, gražios asmenybės, nes nuo politikos priklauso ir žmonių gerovė, jų gyvenimas, - o aš noriu, kad Lietuvai sektųsi. Kai matau premjerą Algirdą Butkevičių per televiziją, susidaro įspūdis, kad jis nepiktas. Tai yra taip svarbu. Apie kitus to negaliu pasakyti. O jeigu žmogus nepiktas, tai gal ir gražius darbus padarys.

- Prisimenu, labai graži buvo, regis, nepikto R.Pakso mintis apie tautinį orumą, kurį reikėtų vaikams skiepyti nuo pradžios mokyklos. „Išugdytas pasididžiavimas savo tauta ir valstybe padėtų įveikti daugelį blogybių“, - sakė jis, tada dar pilnateisis prezidentūros šeimininkas...

- Mokymo programos iki šiol yra pergrūstos techninių dalykų. Aišku yra ir literatūros, yra ir meno, bet jis atsietas nuo dvasios auklėjimo. Mokyklose buvo pradėtos vesti tikėjimo, religijos pamokos, bet juk suprantat, - religija ir tikėjimas nėra tas pat. Tik ir girdi nuo mokyklos suolo apie verslumą, rinką, - mes auginam ryklius, kurie gerkles vienas kitam perkąs, kad padarytų karjerą. Išleidžiam didelius „proto bokštus“, bet jie yra bedvasiai. Matematikos formulės pasimirš, o dvasiniai dalykai liks.

- Ar aš teisi manydama, kad į tikėjimą panirote būtent po prezidento R.Pakso apkaltos?

- Anksčiau. Dar iki to Rolandas buvo pliekiamas. Nors aš gana ilgai buvau baisi Dievo neigėja. Kiek močiutei sugadinau nervų ir kiek paskui reikėjo nuryti karčių „piliulių“, atsiprašinėti, kol pajutau, kad močiutė man Tenai atleido. Jeigu ne Dievulis, pabandyk šitoje erzelynėje išlikti neišėjęs iš proto ir dar garbingas. Dėl to aš ir sakau, ačiū tau, Dievuli, už išbandymus: kas nepaskandino, tas iškėlė, sustiprino. Matyt, yra galimi du keliai: jei neini prie Dievo per meilę, turi eiti per sukrėtimus, išbandymus, kurie keičia tavo požiūrį į gyvenimą ir neišvengiamai patį tave.

- Galėtumėt pasakyt ir taip: jeigu ne antidepresantai...

- Ne, niekada man jų neprireikė, matyt, prigimtis tokia. Kai bendrauju su viena drauge, ji atrodo kaip gryna ramybė, o aš tarsi degtukas. Kol kas man sekėsi tą prigimtį suvaldyt.

- Nemanot, kad toks santykis tinka ir jųdviejų su vyru atžvilgiu?

- Rolandas, ypač dabar, yra gryna ramybė. Kai jis grįžta į namus iš Briuselio, į juos ateina ir ramybė. Bet apskritai jis toks yra kaip ir kiti žemaičiai: nelabai emocionalus, lėtas, mąslus, kalbantis nedaug. Nebespirga, kad reikia padaryti tą arba aną, juk net Dievulis nudirbti darbus padeda, jei viduje esi tvirtas ir ramus. Dabar Rolandas yra įgavęs stiprią ramybę viduje ir nebando pagal savo supratimą keisti kitų žmonių. Išmintis, kad nieko nėra bloga, kas neišeitų į gera, mokina mus visus.

- Kaip jūsų daliai tekę išbandymai paveikė požiūrį į politiką?

- Anksčiau pagalvodavau ir aš apie galimybę dalyvauti politikoje, su viltimi pakeisti žmonių gyvenimą - kad visiems visko pakaktų, dabar aš suprantu, kad tai geros mintys, bet nereikalingos, - gyvenime reikia, kad būtų ir tų, ir anų, ir žmonės gimsta su ligomis neatsitiktinai, - tai išbandymas sveikiems gražiems, jiems suteikiama galimybė tobulėti, gražėti per tuos žmones. Naivu tikėti, kad mes visi vienodi. Jei visi būtų tobuli, ko gi mes tada ateitume į šitą žemę. Žinoma, reikia padėti žmonėms, reikia būt gailestingam ir suprantančiam, bet aš jau niekada nebekovosiu, kad visi būtų lygiai turintys. Tai neįmanoma ir nereikalinga.

- O jūs turite „visko“?

- Aš turiu visko, ko man reikia. Iš tikro žmogui reikia tiek nedaug, bet tas vidinis egoizmas, noras kaupti daro savo, tik su tikėjimu ateina supratimas, kad viso to balagano gal ir nereikia. Jei buvote anksčiau ir jeigu pastebite, matot, mūsų aplinka nesikeičia, kokia buvo tokia ir yra. Jinai yra paprasta, gal tik medžiai tapo didesni. Tie baldai pirkti padėvėti ir man jie vis tiek geri. Iš tikro, pavyzdžiui, gal būtų galimybė keisti namą, keisti baldus, kažką pirkti blizgančio „superinio“, gražaus, bet nėra noro. Kas yra miela, tegu būna, juos keisti nematau prasmės. Kadangi yra galimybė kažkam padėti, pasiųsti gerų minčių, arba maldų, manau, kad tai - didesnė investicija negu į vis atnaujinamus baldus, namus ar mašinas.

- Jums tenka padėti kam nors?

- O jūs, pavyzdžiui, nepadedat? Ar galima gyvent kam nors nepadedant? Neįmanoma gi, mūsų gyvenime tas yra neįmanoma. Net nieko neturėdamas gali kitam padėti. Juk tikėjimo prasmė - ne tik meilė Dievui, bet ir meilė žmonėms, su kuriais tu gyveni. Ką reiškia mylėt žmones, su kuriais bendrauji? Tai reiškia dalytis ne tik maldomis, ne tik kokiais nors daiktais, bet ir finansiškai padėt. Iš to sulauki labai didelio džiaugsmo gyvenime, nes viskas grįžta: siunti gerus linkėjimus ir jie aidu pareina. Kas žino, gal ta diena maloni yra būtent dėl to, kad kažkas tau pasiuntė gražias mintis.

- Blogų linkėjimų nesiuntėte tiems, kurie neleido R.Paksui dalyvauti rinkimuose?

- Aš nesiunčiu blogų linkėjimų nei šiuo, nei kitu atveju, - mano meilė žmonėms yra kitokia. Kūnas yra fizinis, o siela dieviška, užtat ji ir negali būti bloga.

- Sakėte, kad ligonis yra išbandymas sveikam. Pagal šitą logiką išeitų, kad ir nusikaltėliai Seime gerai, nes padėtų Seimui tobulėti.

- Nesupratote manęs. Manau, kad vienoks ar kitoks Seimas yra mūsų elgesio ir mąstymo pasekmė. Mūsų buvimo kartu, mūsų draugiškumo, mūsų bendravimo. Kokį išsirenkam, tokį ir turim. Viskas priklauso nuo to, kaip mes gyvenam, kaip mes pasirenkam. Mano intencija - per meilę eiti į pasaulį.

- Kas yra jūsų dvasinis mokytojas? Gal ekstrasensė Lena Lolišvili?

- Ji ne ekstrasensė; ekstrasensą aš įsivaizduoju žmogų, kuris mokosi bioenergetinių subtilybių ir įvaldęs jas imasi gydymo. Lena gyvenime to nesimokė ir nesiekė, Dievas davė jai dovaną, o dovanas Jis suteikia ne tam, kad jomis didžiuotumeisi, o tam, kad per tave perduotų malonę kitiems. Aš ją vadinčiau aiškiarege, bet tiek ji, tiek aš turim trūkumų, silpnybių, yra kur tobulėti. Dvasinio mokytojo neturiu, nors važiuojam su draugėmis į Merkinę, ten medituojame, ten gyvena Povilas. Galėčiau sakyt, kad jis mano mokytojas, bet jis neleidžia, sako, mes visi esam mokiniai.

- Jūs turbūt nesunkiai randat valandėlę sau?

- Turi kiekvieną dieną susitikt su savimi, nes kiekvieną dieną dalyvauji sociume, kuris tave išderina. Didelis skirtumas, pavyzdžiui, kai mes gyvename Šventojoje ir kai gyvenam Vilniuje. Pajūryje nereikia pastangų įeiti į tą atmosferą, o Vilnius yra greitas miestas, kurio tempai kiršina tave. Namie reikia viską supirkti, sutvarkyti, organizuoti, o aš nelabai mėgstu tai daryti, man norisi atsilaisvinti, kad aš turėčiau laiko nuvažiuoti, kur širdis traukia. Paskaityt irgi noriu labiau, nei suktis apie puodus. Kažkiek laiko sutaupau nebedalyvaudama televizijos laidose, nes jos atima jo labai daug.

- Televizijoje jūs tapote žvaigžde. Ką dar ji suteikė malonaus?

- Suteikė ne malonaus, o praktikos. Juk ateini gyventi ne dėl to, kad užsidarytum namuose, o kad priimtum gyvenimo iššūkius, išbandytum save įvairiose srityse. Jeigu aš visko vengčiau, būčiau kaip laukinė. Kiekviena patirtis naudinga, o kai ta patirtis ima kartotis, aš ją keičiu. Dabar jau mano norai kiti. O žvaigžde vadinti galima ką tik norit, bet tikrosios žvaigždės žiba tiktai meno skliautuose. Mano atžvilgiu žvaigždės vardas bevertis, - jaučiuosi save realizuojanti, esu tokia, kokia ir noriu būti.

- Kaip gi realizuojate save būdama paskendusi namų darbuose?

- Darbai namie ne visai tokie, kad juose norėtum būti šimtu procentų, todėl aš noriu greičiau nuveikti juos, privalomus mamai ir žmonai, ir turėti gražaus laiko, kurį planuoju, kaip aš noriu. Man maloniau, pavyzdžiui, medituoti Merkinės „širdžių šventovėje“, kaip aš vadinu, man maloniau paskaityti gerą knygą... Kartais būna dienų, kai jaučiu, kad reikia rasti būdą meilei, kurios sklidina širdis, išspinduliuoti, nes antraip, atrodo, ji ims ir suplyš.

- Būdama prezidento, euro-parlamentaro, partijos vadovo, pagaliau, lakūno žmona, galite pasakyt, koks vyro vaidmuo jums pačiai yra mieliausias?

- Kai Rolandas pilotuoja lėktuvą. Čia jo širdis labiausiai išsiskleidžia, čia jis yra džiaugsme, kurį išspinduliuoja. Tada šauniausias jis yra.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"