Gerumas
"Savanorystė man suteikė tolerancijos ir radikaliai pakeitė požiūrį į išniekintą žmogų. Ji išmokė negalvoti, kad gal kas kitas pasirūpins nuskriaustąja", - sako Daiva Lukienė, Klaipėdos
socialinės ir psichologinės pagalbos centre kelerius metus be užmokesčio teikusi pagalbą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims ir seksualinės prievartos aukoms.
"Draugė, dirbanti Vaiko krizių centre, žinojo, kad domiuosi psichologija, ir pakvietė išbandyti save. Kai praėjau atranką bei mokymus, labai išsigandau, kad nesugebėsiu padėti, nes tų dvasia sumaitotų moterų problemos atrodė skaudžios ir neišsprendžiamos. Supratau, kiek reikia savęs atiduoti, kad įsigyventum į kitą žmogų, ir nesvarstytum, kaip jis galėjo taip pasielgti, o ieškot priežasčių, kodėl taip atsitiko.
Pirmoji ieškoti pagalbos atėjo susigūžusi, neprieinama mergaičiukė. Ji savimi nepasitikėjo, jautėsi kalta, niekam tikusi, purvina ir bejėgė. Ir turėjo tokius sukrečiamus išgyvenimus, kad norėjo nusižudyti", - pradžią prisimena D. Lukienė.
Vaikystės traumos
Visuomenė linkusi manyti, kad merginos pačios renkasi prostituciją, nes nori lengvo gyvenimo, "greitų" pinigų...
Man nepasitaikė sutikti nė vienos parsidavinėjančios merginos, kuri tai darė dėl to, kad tėveliai nedavė pakankamai pinigų. Kai kurios tų merginų važiavo į užsienį dirbti auklėmis ar valytojomis, ir buvo apgautos pažįstamų bei įdarbintos viešnamiuose. Iš jų atėmė dokumentus, jos nemokėjo kalbos, suteneris apgyvendindavo, maitino, duodavo smulkių, o netrukus pareikalaudavo už visa tai sumokėti. Pasitaikydavo žiaurių klientų, kurie sumušdavo merginas, o kai šios norėdavo ištrūkti, suteneriai sumušdavo jas, skustuvu supjaustydavo veidus.
Mano merginoms pavyko ištrūkti, padedamoms gerų žmonių, kartais klientų, kurie atėjo patenkinti instinktų, bet jiems sudrebėjo širdis, pamačius, kokia ta mergaitė sugniuždyta.
Sakėte, dauguma merginų, kurios verčiasi prostitucija, yra iš asocialių šeimų.
Taip, dažniausiai tos moterys kenčia nuo smurto šeimoje, vaikystėje buvo žaginamos savo tėvo, patėvio, vyresniųjų brolių. Kai kurias degradavusios motinos už butelį pilstuko leisdavo sugėrovams žaginti, kai joms tebuvo ketveri metukai. O vyresnėms grasino, kad jei netylės, įkiš į beprotnamį.
Ką tokia mergaitė gali apie save galvoti, kaip vertinti? Nepilnametė, bemokslė neranda darbo ir verčiasi tuo, ko prievarta buvo išmokusi: eina į stotį parsiduot už 10 litų.
Žadėdavo žudytis
Kuo galėjote padėti jūs, Dalia, jauna dviejų mergyčių mama?
Gal buvau tas paskutinis vilties spindulėlis. Centre merginoms suteikiama teisinė, medicinos pagalba, o aš nieko ypatinga nedarydavau. Klausdavau, kaip gyvena, rutuliojosi natūralus pašnekesys, ir daug ką jos išsakydavo neklausiamos. Iškyla skaudi detalė, užsikabini: kaip, kada tai įvyko. Kartais jos pradėdavo kalbėti apie skaudžiausius dalykus net ir po trijų mėnesių. Turėjau būt nuoširdi, kai nepasakysi: jau kalbamės ketvertą valandų, jau vidurnaktis, ir mūsų laikas baigėsi. Ypač kai jausdavau, kad mergina paniškai bijo pasilikti viena.
Aš neišgydžiau žaizdų, kurias maudžiant turbūt jaus visą gyvenimą, bet buvau su žmogumi, kol jam palengvės. Mano vyras nesuprasdavo, kodėl centre užtrunku iki išnaktų, sakydavo: "Ar tu viena išgelbėsi visą pasaulį?" Aš daug kalbėdavausi su juo ir dukromis, sakydavau: "Ne, bet jeigu aš padėsiu bent vienam žmogui iš tūkstančio, jis to nepamirš, ir gal padės susigrąžinti gyvenimą dar kitam žmogui".
Ar tai, kad sugėrėte tiek išpažinčių, svetimo skausmo, ašarų, kaip nors neatsiliepė jums pačiai?
Nesusirgau depresija, nepuoliau į rezignaciją. Juk ir mes, savanorės, galime išsikalbėti psichologams. Tik tuos metus labai trūko miego, nes grįžusi turėjau atsidėti studijoms.
Tiesa, keletą kartų pasijutau labai sukrėsta, kai viena ir kita mergina mums išsiskiriant prasitarė ketinanti nusižudyti, jau ne kartą ir bandžiusios. Tada jaučiausi atsakinga, svarstydavau, ką ne taip padariau. Išgaudavau pažadą, kai iki rytdienos nesižudys, patikindavau, kad rytoj vėl susitiksime, drauge ieškosime išeities. Kad pasaulis vis dėl to yra gražus, o gyvybė - stebuklas. Nėra vienos formulės, kaip kuriai padėti, nes teorija moko viena, o praktika byloja kita... Palaikymas ir žmogiškas pašnekesys padėjo merginoms suvokti, kad nuo jų ne visi nusigręžė, padėjo susigrąžinti savivertę.
Kabinasi į gyvenimą
Jums užteko galių padėti prisikelt toms merginoms, kurios turėjo net po keletą priklausomybių, bijojo savo skriaudėjų.
Kai kurios merginos ir suteikus joms pastogę bei konsultacijas sugrįžta į tą patį užburtą prievartos ratą, net po to, kai pasigimdo vaikutį ir norėtų jį auginti. Jos neturi artimųjų arba nesulaukia jų palaikymo, kitas grasinimais vėl į tą liūną įtraukia. Tačiau dauguma tų merginų - neįtikėtinai stiprios, kabinasi į gyvenimą nagais ir dantimis, ir aš labai didžiuojuosi tomis, kurios baigė mokslus, susirado darbą. Vieną globotinę mes, visa savanorių komanda, labai palaikėme, ir "ištraukėme" iš Psichiatrijos ligoninės, nes supratome, kad nors jos psichika bei emocinė pusiausvyra pažeista, jai ten ne vieta. Su ja bendravome metus laiko, ir šiandie susiskambiname. Šiandien ji - visai kitas žmogus, ne tas, kuris atėjo trokšdamas tik mirti.
Nesmerkiate moterų, kurios kenčia savo vyro smurtą kelias dešimtis metų, net kai jas spardo ir tranko veidu į sieną, kurios nesugeba apginti mušamų savo vaikų?
Tos moterys, kurios vaikystėje turėjo smurtaujantį tėvą, dažniausiai pasirenka despotiškus vyrus. Neretai smurtautojas turi aukštesnį socialinį statusą negu auka, todėl moters pasakojimus laiko perdėtais net artimiausi žmonės. Sako: tu su vaikais esi aprūpinta, o tavo vyras - gerbiamas žmogus. Ilgą laiką terorizuojama moteris jaučiasi sustingusi kaip užguitas žvėrelis prieš medžiotoją. Ji stengiasi tyliai sėdėt po šluota, kad tik nesupykdytų vyro.
Kalbiesi su tomis moterimis tol, kol pačios susivoks priimti sprendimą, sudėlios prioritetus. Ir tada tampa niekas nebesvarbu - išeina iš smurtautojo namų kaip stovi. Pagyvena moterų namuose, kol išsispręs juridiniai klausimai, kol susiras darbą, įsitvirtins.
Daugelis moterų linkusios atleisti verkiantiems ir atgailaujantiems vyrams, suteikia jiems galimybę pasikeisti. Deja... Ir viena šeimyniniame "konclageryje" gyvena kelis, kita - dešimtis metų.
Būna, kad kai moteris pakyla, niekas jos nebedaužo, nepersekioja, ji jau serga onkologine ar kita sunkia liga. Juk kai moteris ilgą laiką būna įtampoje, kaip gyvas nervų kamuoliukas, streikuoja širdis, kiti organai. Todėl jaunoms moterims galima pasakyti: "Nekentėkite".
Ar buvote susidūrusi akis į akį su smurtautoju?
Susipažinau su moterimi, kurią vyras žiauriai mušdavo. Neįkalbinėjau jos išsituokt, tik pasiūliau mūsų centre ieškot teisinės pagalbos. Po to ji susirado kitą būstą. O kai susitikau su jos buvusiuoju, jis išrėkė: "Tu išskyrei šeimą! Likimas tau atseikės", ir apkaltino nebūtais dalykais. Jis buvo labai piktas, bet supratau, kad tai tėra noras manipuliuoti ir bejėgiškumas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą