„Kai kas ir daugybos lentelės neišmoksta, bet nieks nesako, kad neįmanoma to padaryti“, - juokauja mokiniai.
Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė sako negirdėjusi apie tokias mokslines teorijas. Priešingai, jos įsitikinimu, kuo daugiau vaikas moka kalbų, tuo lengviau jam sekasi išmokti dar vieną. O tai, kad tokia teorija yra iš piršto laužta, jau daugelį metų patvirtina Lenkijoje vykdoma švietimo praktika.
Lenkijoje valstybinė kalba, jos mokėjimas ar mokymasis niekada nebuvo derybų objektas - nei su kuria nors valstybėje gyvenančia tautine ar religine bendruomene, nei su kuria nors kaimyne valstybe. Kai šeštajame dešimtmetyje atsirado galimybė tautinėms mažumoms mokytis gimtosios kalbos (ne visiems, nes, pvz., Lenkijos vokiečiams savo kalbos mokytis leista tik praėjusio šimtmečio pabaigoje), lietuvių, kaip ukrainiečių ar baltarusių kalba, buvo dėstoma kaip neprivalomas, papildomas dalykas. Ilgainiui atsirado ir pirmosios baltarusiškos, ukrainietiškos ir lietuviškos mokyklos. Tačiau tik Lenkijos lietuviai išlaikė mokyklas, kur gimtąja kalba yra dėstomi ir kiti dalykai, bet geografiją, istoriją bei patriotinį (pilietinį) ugdymą privaloma dėstyti lenkų kalba. Gal reikėtų rašyti „vis dar turi lietuviškas mokyklas“, nes dėl nepakankamo valstybės finansavimo kyla grėsmė, kad jau kitais mokslo metais Lenkijoje gali likti tik viena lietuviška Seinų „Žiburio“ mokykla, nes Punske pagrindinė mokykla ir gimnazija yra mišrios - lenkų-lietuvių, ir dauguma renginių ten vyksta lenkų kalba.
Nors matematika, biologija ar fizika Punsko Kovo 11-osios licėjuje dėstoma lietuviškai, mokiniai neturi lietuviškų vadovėlių ir mokosi iš tokių pačių kaip jų vienmečiai Varšuvoje ar Krokuvoje. Tik pradinėms klasėms buvo išleista keliolikos pavadinimų vadovėlių, bet valstybei vienašališkai nusprendus, kad tai per daug kainuoja, naujų lietuviškų vadovėlių leidyba sustojo.
Valstybinės lenkų kalbos mokymo programa yra vienoda visiems Lenkijos moksleiviams nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ar religijos, nesvarbu, kokiose mokyklose jie mokosi. Niekada nebuvo net svarstymų suteikti kuriai nors tautinei mažumai lengvatų.
„Lenkijoje visiems akivaizdu, kad norint gyventi ir dirbti savo valstybėje ką jau ką, o valstybinę kalbą reikia mokėti gerai.
Labai neelegantiškas Lietuvos lenkų politikų teigimas, esą neįmanoma išmokti valstybinės kalbos. Mūsų mokiniai iš lenkų kalbos gauna aukščiausią balą - penketą - (Lenkijoje yra penkiabalė vertinimo sistema - red. past.) ir nesiskundžia tuo, kad neturi nuolaidų ar kad nežiūrima pro pirštus į jų daromas klaidas. Priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni nei lenkai“, - sako Seinų „Žiburio“ mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Irena Gasperavičiūtė.
Aišku, galima ieškoti kaltų, esą per greitai, be pasiruošimo buvo pakeistas švietimo įstatymas, todėl reikia „tempti gumą“, atidėliojant suvienodintą valstybinės kalbos brandos egzaminą dar aštuonerius ar daugiau metų. Tačiau mokymo programos nuoseklumu ir Lenkija pasigirti tikrai negali.
„Licėjaus pirmokai (Lenkijoje licėjus - tai X-XII kl.) dar nežino, kokie bus lenkų kalbos abitūros egzamino reikalavimai, tai sužinos tik šių metų rugsėjį, vadinasi, jiems liks pasiruošti dveji metai. Bet niekas dėl to tragedijos nedaro. Suprantama, geriau būtų turėti aiškumą, tačiau praktikoje taip niekada nebūna“, - sako licėjaus direktorė.
2012 m. Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokinių lenkų kalbos abitūros egzamino rezultatai viršijo ne tik Palenkės, bet ir visos Lenkijos vidurkį. Ogi reikia turėti ir tai omenyje, kad į mūsų licėjų, galima sakyti, priimami visi norintys, net ir tie silpnesni, nes tai yra vienintelė Lenkijoje lietuviška vidurinė mokykla.
Punsko lietuvių licėjaus mokytojus stebina ir tai, kad Lietuvoje nuvertinama savo kalba, kad ji tampa politinių žaidimų objektu. Arti keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčioje Lenkijoje politikai nežaidžia valstybine kalba, suvokdami, kad globaliame pasaulyje kyla grėsmė savo kalbos išlaikymui.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą