Prieš iškrypėlišką rezoliuciją tvirtą NE tarė Rolandas Paksas, Juozas Imbrasas, Algirdas Saudargas, Laima Liucija Andrikienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė bei Valdemaras Tomaševskis. Tačiau trys europarlamentarai už homoseksualizmo propagavimą buvo net labai UŽ. Rezoliucijai neabejingais pasijuto Leonidas Donskis, Vytautas Lansbergis ir Justas Vincas Paleckis. Zigmantas Balčytis, Justina Vilkauskaitė-Bernard ir Vilija Blinkevičiūtė apskritai nerado savyje atsakymo, kam atstovauja, todėl nusprendė posėdyje iš viso nedalyvauti.
Vakaro žinios“ kalbėjosi su žinomais ir gerbiamais visuomenės veikėjais apie tai, kokios grėsmės iškilo tradicinei šeimai ir mūsų vertybėms.
Sigitas TAMKEVIČIUS, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, arkivyskupas:
Priimta rezoliucija, be jokios abejonės, turės gilias pasekmes Europos Sąjungos šalyse. Šalys bus skatinamos kurti įstatymus, teikiančius išskirtinę teisinę apsaugą netradicinės lytinės orientacijos žmonėms. ES valstybės narės bus skatinamos pripažinti kitose šalyse sudarytas civilines partnerystes, prisitaikyti prie naujai kuriamų šeimos modelių, joms bus primetama reprodukcinių teisių interpretacija.
Iš tikrųjų normali demokratinė valstybė privalo saugoti visų žmonių teises, tačiau išskirtinai saugant netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teises, rizikuojama pažeisti vaikų ir visuomenės teisę į normalų egzistavimą. Santuokos keliu vyro ir moters kuriama šeima yra kiekvienos valstybės pagrindas ir kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną. Dviejų vyrų ar dviejų moterų kuriamos partnerystės iš savų arba įsivaikintų vaikų šią galimybę atima. Tokiu būdu vaikams padaroma nepataisoma skriauda. Politikams apie tai reikia mąstyti.
Kiekvienas parlamentaras pirmiausia turi atsiklausti savo sąžinės, o jeigu yra krikščionis - pamąstyti, ką jam šiuo klausimu kalba jo tikėjimas. Pagaliau, darydamas bet kokį sprendimą, kiekvienas parlamentaras turi prisiminti jį išrinkusių žmonių lūkesčius. Manau, pati didžiausia atsakomybė tenka tiems parlamentarams, kurie atstovauja krikščioniškai liaudžiai.
Šiandieniame žmonių gyvenime, taip pat ir politiniame, labai daug vietos turi nuodėmės kultūra, kai žmonės nepaiso nei Dievo, nei prigimtinės moralės. Liūdna, kai nuodėmė viešpatauja pavieniam žmogui, bet dar liūdniau, kai visuomenė pasineria į nuodėmės kultūrą.
Be jokios abejonės, reikia mąstyti, kaip ginsime savo šeimas ir krikščioniškąsias vertybes. Neraminantys dabarties reiškiniai vis labiau skatina būti aktyviais piliečiais, stebinčiais, kas vyksta aplinkui, ir reaguojančiais, kad įvykiai kryptų pozityvia linkme. Aktyvumo mums reikėtų mokytis iš tų, kurie griauna normalias šeimas ir krikščioniškąsias vertybes. Tačiau bet kokius reikalingus pokyčius visuomet reikia pradėti nuo savęs, nes jei tik rodysime į kitus, kokie jie blogi, o patys nesirūpinsime dorai gyventi, tuomet be susipriešinimo nieko daugiau nepasieksime.
Rasa Paulavičienė, Aktyvių mamų sambūrio atstovė:
Čia matau paraginimą žmonėms galvoti apie savo teises gerokai aktyviau, negu iki šiol galvojome. Visuomenės mažumų intensyvus spaudimas, reikalaujant jiems ypatingų teisių, net ir esant mažam jų procentui, pasitvirtina - jiems palankūs įstatymai yra priimami.
Pagal tradicines vertybes gyvenančias šeimas, kurių gyvenimo būdas yra gana uždaras, privedė prie to, kad jų interesų galima nepaisyti, kad jų poreikiai yra savaime suprantami. Realiai nesuprantu, kodėl ta ideologija turėtų būti svarbesnė už vaikų teisę gyventi be skurdo, kuri iš principo turėtų būti prioritetinė. Matyt, trūksta politinės valios, o tai reiškia, kad trūksta visuomenės spaudimo.
O tų privilegijų turbūt norėtų kiekviena socialinė grupė. Mes visi jaučiamės ypatingi ir išskirtiniai, bet turbūt nepakankamai dėl to kovojame. Blogiausia yra tai, kad lietuviai labiau linkę užsidarę namuose savo nuomonę reikšti, internetiniuose komentaruose, socialiniuose tinkluose, o nuo to niekas nepasikeis.
Turiu tokią patirtį, kad man tenka mokyti savo vaikus, kas yra tokios (homoseksualų, - aut. past.) poros. To neišvengsi, nes vaikai klausia, kai pamato du vyrus gatvėje, susikibusius už rankų ar besibučiuojančius. Bet aš norėčiau pati savo vaikams aiškinti tokius dalykus, o ne kad kažkas kitas tai darytų. Tai yra toks intymus klausimas, kaip ir visi kiti, kaip, pavyzdžiui, kas yra nekaltybė arba lytiniai santykiai ir panašiai. Patys tėvai turėtų nuspręsti, kada tai vaikui pradėti aiškinti ir kaip tai padaryti. Tik tėvai turi turėti teisę šviesti savo vaikus tokiais klausimais.
Andrius ATAS, psichologas, Lietuvos tėvų forumo narys:
Šis pritarimas mums visiems gali parodyti, į kokio pobūdžio sąjungą mes esame įstoję, patys to greičiausiai nenorėdami. Ir šita ideologija nedera ne tik su Lietuvos vertybėmis, bet ir su visos Europos ir netgi didžiosios dalies pasaulio vertybėmis.
Ši ideologija buvo pradėta diegti daug seniau, nei mes įsivaizduojame. Pirmoji užuomazga buvo, kai prieš daugiau nei 30 metų homoseksualumas buvo išbrauktas iš ligų klasifikatoriaus. Iš šito fakto matome, kad vyksta tam tikra kryptinga veikla, siekiant nukrikščioninti ir nušeiminti Europą. Yra siekiama sukurti naujo tipo žmogų.
Sovietiniame pasaulyje buvo kuriamas homosovietikas, mankurtas, bet Vakarų ideologijai nugalėjus Šaltajame kare, mes turime kitą projektą, tai yra tobulo vartotojo projektą. Ir šitie žingsniai yra to plano,
kuris yra nuosekliai įgyvendinamas, dalis.
Norėčiau, kad dėmesį atkreiptų jaunesnioji karta, kuriai neteko pagyventi sovietmečiu. Mes tada turėjome lygiai tuos pačius atributus, kaip, pavyzdžiui, turėti gerą nuomonę apie partiją, ji buvo neklystanti. Tai čia tas pats, kad apie homoseksualistus galima turėti tik teigiamą nuomonę.
Kita vertus, tie patys homoseksualai nepritaria tokioms idėjoms, jie nemano, kad tokių žingsnių reikia. Tiesiog homoseksualizmas yra naudojamas ideologiniams tikslams siekti, kaip įrankis šeimoms griauti. Beveik neabejoju, kad yra naudojamasi tokia specifika. Dabar kalbame apie homoseksualizmą, bet kiek dar -izmų laukia, irgi nežinia. Jau yra užsiminta apie pedofilijos legalizavimą, kas yra akivaizdus blogis.
Tai yra kitų, normalių žmonių teisių pažeidimas. Tuo turėtų susirūpinti atsakingos institucijos.
Turime pripažinti, jog esame patekę į tam tikrus spąstus ir šitie faktai mums padeda susigaudyti, kur naujieji vadai mus veda, į kokį „šviesų“ rytojų.
Loreta SUNGAILIENĖ, etnomuzikologė:
Labai tikiuosi, kad Lietuva neskubės daryti jokių sprendimų šita tema. Visuomenės nuomonė yra labai svarbi ir pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip yra reaguojama į tokius dalykus.
Žinoma, mes garsėjame kaip labai daug globos namų turinti šalis. Juose yra labai daug vaikų ir mes svajojame, kad juos įvaikintų, kad jie augtų visavertėse šeimose. Aš, kaip tradicijų puoselėtoja, esu tik už tradicinę šeimą, bet nesmerkčiau ir tų, kurie jaučiasi galintys auginti vaikutį po vieną. Būna tokių situacijų, nieko nepadarysi.
Tačiau vaikų globa jau tapo kaip koziris ir netradicinės pakraipos žmonėms. Jie naudojasi tuo, kad yra beglobių vaikų, ir tikina, jog gali juos įsivaikinti, tuomet vaikams nebereikės augti globos namuose. Bet ar taip augdami jie bus visaverčiai?
Vaikas turi gauti ir moteriško motiniškumo, ir vyriško tėviškumo pojūtį ir jausmą. Man pačiai buvo gyvenime toks momentas, kai trūko rimtesnio tėvo, nes mano tėvai yra išsiskyrę. Aš tada jau buvau paauglė, tai bent vaikystėje jį turėjau.
Svarbiausia, kad Lietuvoje nebūtų padaryti skuboti sprendimai, ir jeigu tai priima ES, nebūtinai tai privalo galioti mums, kaip tradicinei tautai. Reiktų tiesiog atsiklausti žmonių. Aš nesmerkiu tų netradicinės pakraipos žmonių, tačiau kiekviena situacija yra labai jautri.
Bet aš už tai, kad mes vaikus augintume su meile ir rūpesčiu kiek įmanoma visavertėse šeimose.
Andriejus STANČIKAS, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, daugiavaikis tėvas:
Apsaugok tu, Viešpatie, nuo tokių durnių! Lietuva - mes esame krikščioniškas kraštas, su giliom tradicijom, vertybėm, kurias turime visais būdais saugoti. O čia jau kvepia visuotiniu iškrypimu.
Mes neignoruojame tų žmonių, kurie turi kitokią pakraipą, tegu jie gyvena. Kažkuriuo metu jie verkšleno, kad kažkas juos skriaudžia, o dabar savo sąlygas Europos mastu reiškia. Aš vienareikšmiškai tam nepritariu.
Nors ES deklaruoja, kad yra demokratiška sąjunga, tačiau žinote, nuo demokratijos iki anarchijos tik vienas žingsnis. Jau net agituojama vaikus auklėti ne pagal normalios šeimos modelį, o pagal homoseksualizmą. Taip einama į iškrypimus. Ar iš tikrųjų mes taip turime elgtis? Juk mes juos auklėjame taip, kaip mus auklėjo tėvai, seneliai.
Apie tokias nesąmones vaikystėje, kiek aš prisimenu, niekada nebuvo diskutuojama. Aišku, visais laikais visokių buvo. Bet juk niekas niekada neužkliuvo. O šiandien jie jau kalba nebe apie teises, bet apie privilegijas. Pliusas ir pliusas nieko neduoda. Kaip tokiose šeimose, jei jas galima taip pavadinti, bus auklėjami vaikai? Kažkas čia yra tokio nenormalaus, bandoma perlipti per gamtos dėsnius, juos kitaip pakreipti. Bet juk tai nėra įmanoma.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą