Kuo labiau artėja Lietuvos priėmimo į Europos Sąjunga data, tuo labiau jaučiame pabėgėlių priėmimo ir apgyvendinimo, tampančio viena iš svarbiausių visuomenės politinių ir moralinių problemų, naštą. Ar mūsų visuomenė, dar nepamiršusi, jog tūkstančiai Lietuvos piliečių XX amžiuje patyrė pabėgėlių dalią, pakankamai tolerantiška naujiesiems šalies gyventojams?
Pasak Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro programų patarėjo Lietuvoje Vladimiro Siniovo, numatoma, jog Lietuvos miestuose daugės nelaimėlių, karo ir žudynių nublokštų tūkstančius kilometrų nuo savo kilmės šalies arba persekiojamų dėl rasės, religinių, politinių pažiūrų.
"Netrukus mus pasieks neprognozuojamas srautas čečėnų jaunuolių, "prarastoji karta", dėl karo nematę mokyklos suolo. Jie bėga iš gimtinės gelbėdami savo gyvybę, nes rusų kariai suima kaimuose visus vyrus nuo 15 iki 30-ies metų, įtariamus, kad jie yra kovotojai: patekę į tokį "filtrą", suimtieji namo nebegrįžta - dingsta", - teigė Vladimiras Siniovas gegužės 27 dieną Klaipėdos savivaldybėje surengtoje konferencijoje "Pabėgėliai Lietuvoje: palankios socialinės aplinkos formavimas".
Pabėgėliai - ne nelegalai
Praėjus bemaž šešiems dešimtmečiams situacija Lietuvoje kardinaliai pasikeitė. II Pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 75 000 žmonių, dabar pabėgėliai iš kitų šalių ieško prieglobsčio pas mus. Minėtoje konferencijoje dalyvavę Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių programos atstovė ryšiams su visuomene Audronė Šileikytė ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro programų patarėjas Lietuvoje Vladimiras Siniovas aptarė pabėgėlio sąvoką, pagrindines pabėgėlių srautus sukeliančias priežastis bei pateikė įvairių situacijų analizę.
"Pabėgėliai iš esmės skiriasi nuo nelegalių migrantų, laimės ieškotojų, kuriems Lietuva paprastai yra tik tarpinė stotelė, veržiantis į ekonomiškai išsivysčiusias valstybes, ir asmenų, vengiančių atsakomybės už padarytus sunkius nusikaltimus", - teigė Vladimiras Siniovas. Priverstinai palikę savo šalį, namus, turtą, gimines ir draugus, nemokėdami kalbos, patekę į visiškai svetimą aplinką, pabėgėliai neišvengiamai tampa pažeidžiami, jiems reikia paramos.
Moterys - ypatinga kasta
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių programos atstovė ryšiams su visuomene Audronė Šileikytė pasakojo:
"Iš 21 milijono asmenų, ieškančių apsaugos kitoje šalyje, 80 procentų pabėgėlių sudaro moterys ir vaikai. Nepaisant šios daug sakančios statistikos, tuo metu, kai valstybių atstovai prieš pusę šimtmečio susitiko Šveicarijoje, Ženevoje, apibrėžti pabėgėlio sąvoką ir priėmė 1951 m. Pabėgėlių konvenciją, - jie net nesvarstė persekiojimo lyties pagrindu klausimo.
1984 m. Europos parlamentas priėmė tuo metu revoliucinę rezoliuciją, pirmą kartą prašančią valstybes nares laikyti moteris, kurios pažeidžia religinius ar socialinius draudimus, "tam tikra socialine grupe" siekiant nustatyti, ar jos atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. O juk milijonai moterų ir mergaičių pasaulyje yra išprievartautos arba paverstos sekso vergėmis."
Audronė Šileikytė konferencijoje paminėjo itin iškalbingą "švelnų" moterų diskriminacijos atvejį: Afganistane 1999 m. mirė maža mergaitė, nes jos našlė motina nenunešė vaiko gydytojui: mat talibano režimas draudžia moteriai be vyro palydos išeit iš namų, kitaip ji būtų nužudyta gatvėje.
Kai kuriose valstybėse nepilnamečiai vaikai paverčiami kareiviais. Anot A. Šileikytės, šiuo metu 87 pasaulio šalyse vaikai gyvena "tarp minų". Statistiką prasmingai papildė konferencijoje rodytame videofilme apie pabėgėlių negandas akcentuota mintis: "Jeigu mes, vaikai, esame ateitis ir mes mirštame, vadinasi, ateities nėra".
Integracija - ilgas procesas
Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Įstatymas dėl pabėgėlių statuso įsigaliojo 1997 m. Asmenys, sulaikyti nelegaliai parėję Lietuvos sieną, siunčiami į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. Šioje uždaroje stovykloje vienu metu yra gyvenę 950 asmenų.
Čia šiuo metu vyrauja du skirtingi režimai: viename pastate sulaikymo sąlygomis gyvena nelegalūs migrantai, kitame - prieglobsčio prašytojai, gavę užsieniečio registracijos pažymėjimą ir turintys teisę išvykti iš teritorijos trims paroms. Pastarieji Pabradėje gyvena apie mėnesį, kol nustatoma jų tapatybė, kelionės tikslai, po to jie perkeliami į Pabėgėlių centrą Rukloje.
Žmonės čia apie pusmetį laukia Migracijos departamento sprendimo, po to pagal humanitarinį statusą perkeliami į miestų savivaldybes, kur vyksta socialinės integracijos programa (procesas, kurio metu pabėgėliai įtraukiami į Lietuvos visuomenę, suteikiant jiems galimybes gyventi savarankiškai). Tada vienerius metus pabėgėlius remia Europos Sąjunga ir valstybė: suteikiamas butas, galimybė vaikams lankyti darželį, mokyklą, taip pat šeimos gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą - 1250 litų, o kas mėnesį vienam žmogui skiriama 121 Lt 20 ct maistui ir būtiniausioms reikmėms. Į rankas pabėgėliai pinigų negauna, jais iškart atsiskaitoma su prekybos įstaigomis. Šiuo metu integracijos programoje dalyvauja 150 pabėgėlių; jie pasklidę po dešimtį šalies miestų, tad bendruomenėms tai nėra didelė našta.
Čečėnų fenomenas
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro programų patarėjas Lietuvoje V. Siniovas linkęs sąlygiškai išskirti čečėnus iš kitų pabėgėlių:
"Anksčiau pasirodę irakiečiai, turkai, afganai ir pabėgėliai iš Kenijos netrukus paliko mūsų šalį, o čečėnai linkę pasilikti. Jiems itin reikia medicininės ir psichologinės pagalbos. Štai viena čečėnų šeima, apsigyvenusi Lietuvoje, bėgo į svetimą šalį, netekusi ketverto savo vaikų ir norėdama išsaugoti paskutinįjį bei rūpindamiesi jo ateitimi."
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių programos atstovė ryšiams su visuomene A. Šileikytė teigė, jog padėtį komplikuoja ir kai kurios čečėnų šeimos tradicijos:
"Lietuvoje čečėnės neretai gyvena socialiai izoliuotos, prižiūri vaikus: jos nesimoko lietuvių kalbos, neturi jokių socialinių kontaktų ir galimybių gauti darbą. Šeimos "galvos", tradiciškai turinčios aprūpinti savo moteris, nesugeba to padaryti, kai kurie vyrai net palieka moterį su vaikais ir pasitraukia. Bet yra ir kitokių pavyzdžių: abu sutuoktiniai, turintys II grupės invalidumą ir auginantys tris vaikus, rado darbą. Tiesa vėliau, bankrutavus įmonei, vėl jo neteko.
Bus mėginama paraginti moteris įsteigti savo organizaciją Lietuvoje, lietuvių kalbos mokytojos lankosi čečėnų šeimose. Esti ir visuomeniškai aktyvių, emancipuotų čečėnių. Skirtingos tradicijos atvykusių iš, tarkime, Grozno, ir iš kaimų, kalniečių. Lietuvoje šioms moterims jau padeda socialiniai darbuotojai, teisininkai, įdarbinimo ekspertai".
Tumiša dainuoja lietuviškai
Pabėgėlė iš Čečėnijos, 44-erių metų Tumiša, šiuo metu Lietuvoje turi pragyvenimo šaltinį: įkūrė nedidelį ūkį. Minėtos konferencijos dalyviams moteris papasakojo savo istoriją. Ji gimė ir augo Grozne, kur po Stalino represijų buvo apgyvendinti šimtų nacijų žmonės: rusai, kaukaziečiai, žydai... Jie kartu slėpėsi slėptuvėse nuo bombų, tarp jų niekada nekilę jokių nesutarimų. Visų nacijų žmonės, gyvenantys Čečėnijoje, nesijaučia priešai.
Kai per Rusijos ir Čečėnijos karą moteris prarado namus, vyrą ir viską pasaulyje, ji vis tiek neketino niekur išvykti. Kai prieš keletą metų Tumiša aplankė Kaliningrade savo draugę lietuvę, į šios namus įsiveržę milicininkai atėmė visus Tumišos dokumentus. Nors buvo labai paprasta įsitikinti, jog ši Rusijos pilietė, pagal profesiją ekonomistė, nėra teroristė, iš jos areštinėje dienų dienas tyčiotasi, šantažuota, reikalauta didelių pinigų, kurių ji neturėjo. Jai nebuvo leista paskambinti savo 11 ir 13 metų vaikams, likusiems Grozne.
Vieną dieną kaip "kontrabanda" Nemunu Tumišą draugai perkėlė į Lietuvą. Rusijos pasiuntinybėje jai buvo atsakyta: kaip atbėgai, taip ir grįžk. Netekusi vilties atgauti dokumentus, moteris paprašė giminaičių į Lietuvą atlydėti jos vaikus. Priversta prašyti prieglobsčio mūsų šalyje, moteris pateko į Pabradę, vėliau į Ruklą, o vėliau pagal intergracijos programą apsigyveno Kaune. Ilgą laiką šeima mito duona ir sriuba. Ji negavo net valytojos ar kiemsargės darbo.
"Na, ir štai mes iš valstybės gavome kiek pinigų, ir su vaikais įkūrėme savo "kolūkį": auginame pomidorus, žąsis ir triušius. Lietuviai - labai gražūs žmonės, bet man per vėlu čia priprasti. Afganai paprastai turi pinigų arba jų atsiunčia giminės, kurių jie turi visame pasaulyje. O čečėnai tegali grįžti namo, ir jie visada ten grįžta numirti, nes niekur kitur pasaulyje nėra čečėnų kapinių. Mano vaikai, jei prisimena gimtinę, tai paprastai tik kraupius įspūdžius: kaip drebėjo rūsy per bombardavimą, kaip miegodavo vonioje, nes gulintį lovoje pro langą galėjo nušauti. Jie nė už ką nenorėtų palikti Lietuvos, jie čia užaugo, įgijo daug draugų, mokosi, jaučiasi saugūs", - su ašaromis akyse kalbėjo Tumiša.
Ji sakė: "Čečėnai rusų akimis - banditai. Taip įkalta. Bet iš tiesų tai geri, taikūs žmonės. Jie išpažįsta islamą, bet yra pasauliečiai, ne fanatikai. Ir mes su jumis nesame tokie skirtingi. Tik jaunimas "sunkus", jie iškentė karo siaubą, užsidarę prasėdėjo slėptuvėse, ir manė, jog tai truks amžinai. Tad sunku integruotis. Bet jie imlūs ir nuovokūs. Čia atvyko tie, kurie iki paskutinės akimirkos stengėsi išgyventi savo krašte, bet norėjo išsaugoti gyvybę. Lietuvių kalba labai sudėtinga, bet po keleto metų aš jau viską supratau, mėginu kalbėti ir dainuoju lietuviškai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą