Lietuviai vis dar jaučia Černobylio giltinę

Sukaktis

Černobylio katastrofos liudininkai dar ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, neužmiršo violetinės spalvos debesies, pakibusio virš sprogusio atominės elektrinės reaktoriaus, keisto geležies kvapo ore ir tarytum tebejaučia, kaip graužia radioaktyviomis dulkėmis aplipusią odą.

Rytoj Černobylio tragedijai sukanka dvidešimt metų - maždaug 7 tūkstančiams Lietuvos černobyliečių tai proga šią katastrofą ir baisius jos padarinius dar kartą priminti pasauliui.

"O aš katastrofą prisimenu kiekvieną dieną. Visus šiuos dvidešimt metų", - sako kretingiškė Nina Budrikienė. 1986 metų balandžio 26-ąją sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, ji su vyru Vytautu Budrikiu gyveno Pripetėje, mieste, esančiame vos už kilometro nuo atominės elektrinės.

Ruošėsi šventei

Skelbiama, kad ekologinės katastrofos šiaurės Ukrainoje, Kijevo srityje, metu radioaktyvios medžiagos užteršė daugiau nei 2300 miestų ir kaimų. Iš 600 tūkstančių žmonių, kurie likvidavo sprogimo pasekmes, trečdalis gavo didelę spinduliuotės dozę. Paskaičiuota, kad iš viso nuo katastrofos nukentėjo daugiau nei 3 milijonai žmonių.

Statistika gal ir nebūtų tokia šiurpi, jei Maskva tada nebūtų užgniaužusi informacijos apie Černobylį aplankiusią giltinę.

Juodosios balandžio 26-osios rytą gyvenimas ten tekėjo įprasta vaga: žmonės ėjo į darbus, vaikai žaidė kieme. Visi ruošėsi artėjančiai šventei - gegužės 1-ajai - bei planavo, kaip praleis keturias nedarbo dienas. Informacija apie nelaimę patvirtinta tik praėjus keletui dienų, saugoti gyventojus nuo gyvybiškai pavojingos radiacijos spinduliuotės niekas neskubėjo.

Černobylio katastrofos liudininkai (iš kairės) - G. Tareila, A. Rumša, N. Budrikienė ir V. Budrikis - kamuojami ne tik iki šiol persiokiajančių košmarų, bet ir įvairiausių sveikatos sutrikimų, jaučiasi valdžios užmiršti

Lietuvis V. Budrikis, kvalifikuotas statybininkas, tuo metu kaip tik buvo paskirtas dirbti Černobylio atominėje elektrinėje. Vyras, su žmona Nina ir dviem sūnumis įsikūręs Pripetėje, padėjo statyti ketvirtąjį bloką.

Tą naktį, kai reaktorių sudrebino sprogimas - radioaktyviosios dujos ir nuolaužos šoktelėjo daugiau nei į 8 kilometrų aukštį - V. Budrikiui buvo eilinė darbo diena. Vyriškis dirbo vos kelių šimtų metrų atstumu nuo sprogusio reaktoriaus - juokauja, kad iki ten galėjęs akmenį numesti.

"Kilo gaisras, bet jų ten būdavo ir anksčiau. Kažkas rūksta, dega. "Turbūt eilinis gaisras, ir tiek", - pagalvojome, - prisimena kretingiškis, kokios mintys pirmiausia šovė į galvą. - Bet išgirdome sprogimą ir dėl to pasidarė neramu. Kas gi čia galėjo sprogti? Visi tikino, kad reaktorius tikrai negali sprogti. Neva gali įvykti bet kas, tik ne tai. Po sprogimo matėme didelę pašvaistę. Atsimenu degančio metalo kvapą... O paskui dingo autobusai iš stovėjimo aikštelės, kurie darbininkus atveždavo. Liepta niekur neiti, likti savo vietose. Pradėjo važinėti greitosios, gaisrinės ekipažai ir tik tada supratome, kad atsitiko kažkas rimto, nors informacijos neturėjome jokios."

V. Budrikis namo daugiau taip ir nebegrįžo. Sako, kad jau iš ryto vyrai pradėjo krauti smėlį - buvo ruošiamasi avarijos likvidavimui. Dar ir tada darbininkams nebuvo paaiškinta, kas iš tikrųjų tą naktį atsitiko ir kas jiems visiems gresia.

V. Budrikis teigia net nesusimąstęs, kad galėtų nepaklusti nurodymui. "Tokių minčių nebuvo, kažkas juk turėjo tai daryti", - sako jis.

Darbininkams išdalintos apsauginės priemonės nuo radiacijos šiandien skamba juokingai. Specialūs batai, respiratoriai ir marlės raišteliai veidui apsirišti: anot V. Budrikio, tai ir visa apsauga. "Svarbiausia buvo apsaugoti kvėpavimo takus, kad įkvėptum kuo mažiau radioaktyvių dulkių apsisaugoti, nes jos buvo pavojingiausios. Karštis buvo didžiulis, reikėjo ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti, su apsauginiais apsiaustais, kokius dabar matome filmuose, nebūtų buvę įmanoma dirbti", - svarstė katastrofos liudininkas.

Vadino pasmerktaisiais

Jo žmona ukrainietė N. Budrikienė įvykus sprogimui laukė vyro namuose.

"Jis patriotiškas, labai pareigingas žmogus, ir toje elektrinėje jis visada dirbo negailėdamas jėgų. Atsimenu, laikrodis rodo 3 valandą nakties, jau turėtų grįžti, bet jo nėra. Laukiu, laukiu. Pradėjo švisti, išėjau į balkoną. Pastebėjau keistą dalyką - aplinkui daug malūnsparnių skraidė, be to, dar miegančiomis gatvėmis vaikštinėjo milicininkai", - pasakojo moteris.

N. Budrikienė tuo metu dirbo didelio bendrabučio valdytoja. Jame gyveno medikų ir ugniagesių komandos.

"Kai juos staiga iškvietė, sunerimau. Tada ir vyras paskambino, pranešė, kad įvyko didelė avarija, kareiviai atvyko, malūnsparniai skraido - nebegali grįžti. Sakė, perspėk kaimynus, kad užsidarytų orlaides. Aš dar pamurmėjau, nes tikrai negalvojome, kad viskas taip rimta, bet kaimynus vis dėlto apėjau. Tačiau vėliau vis tiek atsilapojau langus, pradėjau juos plauti - juk šventės, gegužės 1-oji artėjo, reikėjo pasiruošti. Jaunėlį išleidau pažaisti į smėlio dėžę, o vyresnįjį sūnų - į mokyklą."

Anot N. Budrikienės, tik vakare gyventojams pradėtos į namus nešioti jodo tabletės: "Profilaktikai", - teišgirdo žmonės.

"Sužinojau, kad į ligoninę vežami nukentėjusieji - didelė spinduliuotės gavę žmonės krito ant grindų, vėmė. Pasigirdo kalbų apie planuojamą gyventojų evakuaciją, - prisimena pašnekovė. - Jos mums teko laukti pusantros paros, bet evakuacija buvo labai gerai organizuota. Girdėjau, kad per 2 valandas buvo evakuota 100 tūkstančių. Nuo kiekvieno įėjimo mus į autobusus susodino, bet vėlgi pasakė, kad čia tik profilaktika - nieko neatsitiko, pasiimkit tik dokumentus, lengvas striukeles ir maisto keletui dienų. Neva po dviejų trijų dienų mus parveš. Bet daugiau mes taip ir nebematėme nei savo butų, nei baldų, nei daiktų, ir niekada ten nebegrįžome. Niekada nepamiršiu, kaip buvo baisu: važiavo didžiulės autobusų kolonos, o iš priekio link mūsų ėjo kariai...", - pasakojo moteris.

N. Budrikienė buvo atskirta nuo vaikų - berniukai buvo 4 ir 6 metų amžiaus - ir kelis mėnesius nežinojo, kur jos vyras.

Moteris sako niekada neužmiršianti radiacijos apšvitintų vaikų riksmo ligoninėje, gydytojų, kurie jų ateidavo apžiūrėti su skafandrais, nes bijodavo prie jų net įkvėpti, o po kiekvieno susitikimo pasikeisdavo baltus chalatus; neužmirš, kaip kitų miestelių žmonės, pamatę juos, iš Pripetės, bijodavo net prieiti ir vadino juos pasmerktaisiais.

Jaučiasi nereikalingi

"Mūsų vyresnysis sūnus, tas, kurį tądien į mokyklą išleidau, vos nemirė, jam diagnozavo leukemiją, - nuleidžia akis N. Budrikienė. - Mačiau, kaip aplinkui miršta žmonės. Kokių mes tik procedūrų neiškentėme, ko tik medikai su mumis nedarė... Niekas nieko nežadėjo: arba gyvensit, arba mirsit, ir mes tai supratome, mirties jau nebijojome."

V. Budrikiui medikai Kijeve pašalino skydliaukę ir, anot vyro, "padarė viską, kas įmanoma". "Jei būčiau parvažiavęs namo, būtume jau seniai palaidoti. Mums buvo suteiktas tikrai profesionalus gydymas", - teigia vyriškis.

Įvairiausių sveikatos problemų, kurias kretingiškiai sieja su Černobylio katastrofa, Budrikiams netrūksta iki šiol.

"Aš tik prieš keletą dienų išėjau iš ligoninės", - atsidūsta N. Budrikienė, tačiau ji verkšlenti nelinkusi.

Klaipėdiečio Gedimino Tareilos, Lietuvos judėjimo "Černobylis" pirmininko pavaduotojo duomenimis, apie 10 proc. černobyliečių jau nebėra gyvųjų tarpe. G. Tareilai, kaip ir kitiems jo likimo žmonėms, skaudu, jog Lietuvos valdžiai jų iškentėtas košmaras - nė motais.

Černobylio katastrofos liudininkai teigia nebeturį jokių lengvatų.

"Tik dabar yra ruošiama įstatymo pataisa, kad černobyliečiams būtų suteiktas nukentėjusiųjų statusas, - sako G. Tareila: jam buvo apie trisdešimt, kai karinis komisariatas įsakė jam vykti į Černobilį likviduoti katastrofos padarinių. Jaunam vyrui pagrasinta, kad jei pasipriešins, jo laukia nuo 2 iki 5 metų laisvės atėmimo.

"Anksčiau mums buvo skiriamas nemokamas sanatorinis gydymas, gaudavome pačius geriausius vaistus, - sakė Alfonsas Rumša, į Ukrainą tuomet siųstas saugoti apleistų teritorijų ir kolūkių. - Bet nuo 1992 metų situacija ėmė keistis. Norėdamas patekti į sanatoriją turėdavai kryžiaus kelius pereiti - sakau, kad mokslo daktaru lengviau tapti. O dabar jau iš viso nieko, jokių sanatorijų, jokių vaistų. Mūsų politikai pjaunasi tarpusavuje, ar mes galime jiems rūpėti? Laukia, kol išmirsim."

"Grįžęs į Lietuvą dvejus metus įrodinėjau, kad nesu kupranugaris, jog tikrai ten buvau, dirbau, - sako V. Budrikis. - Valdžios motyvas vienas: tu buvai savanoris, mes tavęs nesiuntėme. Aš esu kaltas, kad nepasislėpiau, nepabėgau - tada viskas būtų buvę gerai."

Tačiau G. Tareila nepraranda optimizmo: "Nors mes ir susisukę, nors kiekvienais metais naujos ligos kabinasi, dantys byra, svarbiausia, kad vis dar esame gyvi."

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ