Giraitės ginkluotės gamyklos pagrindinė veikla - mažo kalibro amunicijos gamyba. Įmonė gali pagaminti apie 20 mln. vienetų šovinių per metus, dirbdama 2 pamainomis. Šiuo metu veikianti gamybos linija pritaikyta minimaliai gamybai, tuo tarpu investicijos į įmonę, anot Ūkio ministerijos, leistų užtikrinti kelis kartus didesnį gamybos mastą.
„Pagrindiniai įmonės klientai - NATO ir ES valstybių narių karinės struktūros. AB Giraitės ginkluotės gamykla yra viena iš nedaugelio pasaulio gamintojų, sertifikuota gaminti 5,56 mm ir 7,62 mm kalibro šovinius pagal NATO standartus. Tačiau dėl mažo gamybos pajėgumo gaminami šovinių kiekiai yra per maži, kad įmonė galėtų savarankiškai dalyvauti stambiuose užsienio valstybių organizuojamuose ginkluotųjų pajėgų skelbiamuose konkursuose. Dėl tos pačios priežasties apribotos įmonės galimybės pirkti žaliavas dideliais kiekiais, tai daro įtaką didesnėms įmonės žaliavų įsigijimo sąnaudoms, o kartu ir aukštai produkcijos kainai. Nors Giraitės ginkluotės gamykla yra viena iš moderniausių amunicijos gamyklų pasaulyje, jos produkcija yra aukštos kokybės, minėtos aplinkybės lemia nuostolingą įmonės veiklą“, - dėstoma Ūkio ministerijos parengtame projekte.
Giraitės ginkluotės gamykla yra skolinga valstybei jai statyti ir technologijai įsigyti panaudotų lėšų ir turi beveik 46 mln. litų ilgalaikių įsipareigojimų. Įmonės finansinė skola 6-10 kartų viršija rinkos sąlygas atitinkantį įsiskolinimo lygį.
Anot ministerijos, išdėstytos aplinkybės lemia būtinybę plėsti įmonės gamybos pajėgumą, tam pritaikyta jos infrastruktūra. Investicijų poreikis siekia apie 60 mln. litų. Valstybė neturi galimybės skirti papildomai investicijų įmonės gamybos pajėgumui plėsti, todėl siekiant pelningos įmonės veiklos esą būtina pritraukti investuotojų.
- Kam iš viso buvo priimtas sprendimas statyti tokio milžiniško pajėgumo gamyklą, jei turėjo būti aišku, kad Lietuvos poreikiai - daug kartų mažesni? - „Respublika“ paklausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, buvusio Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus ir pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo krašto apsaugos ministro Audriaus BUTKEVIČIAUS.
- Sprendimas buvo priimtas nebe mano vadovavimo metais, maždaug 1995-1996 m. Gamykla buvo statoma planuojant šovinių linijas ne Lietuvai, buvo tikimasi, kad šaudmenys bus parduodami NATO ir ES karinėms pajėgoms. Tačiau kaip visada ne viskas buvo įvertinta iki galo. Neįvertinta, kad ši rinka jau buvo visiškai užpildyta senas tradicijas turinčių gamyklų. Be to, šaudmenų pardavimas yra sudedamoji politikos dalis, jos nesant, kas iš to, kad gamykla turi milžinišką pajėgumą, jei vis tiek nieko neparduos. Taip Lietuvos atveju ir atsitiko.
Be to, buvo tam tikro asmeninio suinteresuotumo pastatyti gamyklą, nes buvo imami milžiniški kreditai. Tai nebuvo skaidrus projektas. Jau tuo metu tai akivaizdžiai buvo matyti. Man teko ir tada įrodinėti, kad šaudmenų parduoti nepavyks. Mes pasisakėme už kitą projektą - kad būtų mažesnė šovinių gamybos linija, bet kartu savo reikmėms mes gamintume įvairią kitą produkciją: minosvaidžių minas, granatas ir t.t. Nepriklausomybės pradžioje, iki 1993 m., mes gaminome tiek granatas, tiek minas, tiek pėstininkų amuniciją.
Galėjome ir toliau tai daryti, nes turima įranga leido apsirūpinti tokiais technologiškai nesudėtingais kariniais produktais. Tačiau gamykla „Vytis“, pasikeitus valdžiai, buvo uždaryta. Atėjo žmonės, kuriems nerūpėjo Lietuvos gynybos pajėgumas, o tai reikalavo valdymo išlaidų, reikėjo rūpintis, kad gaminiai nepatektų ne į tas rankas, o tai sukelia galvos skausmą. Be to, nuspręsta, kad visu tuo mus aprūpins gerieji dėdulės iš NATO.
- Prieš statant Giraitės gamyklą buvo NATO struktūrų įsipareigojimai, kad jos pirks mūsų gaminius. Ar viltys buvo nepagrįstos?
- Niekas nieko neįsipareigojo. Tai buvo tiesiog būdas paimti tam tikrą kreditą, kuris buvo naudingas ir visai kitiems interesams, ne tik šitai gamybai.
- Norint, kad gamykla dirbtų pelningai, valstybei reikia investuoti apie 60 mln. litų. Kaip Lietuva turėtų elgtis - investuoti pati ar parduoti gamyklą?
- Kai tiek kvailų sprendimų praeityje priimta ir jų pasekmės velkasi iki šios dienos, dabar priimti racionalų sprendimą yra be galo sunku. Naikinti funkcionuojančią gamyklą būtų kvaila. O įdiegti tiek lėšų, kad ji įeitų į rinką - irgi neracionalu. Manau, geriausias būdas valstybei pasilikti mažąjį kontrolinį 34 proc. akcijų paketą ir bandyti į Lietuvą pritraukti vieną iš Europos šaudmenų gamintojų, kuris tiesiog moka naudotis rinka ir kuris galėtų efektyviai tvarkytis.
Tai išsaugotų gamybą, išsaugotų galimybę turėti šovinių krizės atveju, būtų išsaugotos darbo vietos ir tam tikra karinės minties pakraipa, nes jei neturi jokios gamybos, tai šitoje srityje nereikia nei jokių inžinierių, nei kitų specialistų. O tai yra būtinas bet kokios valstybės gynybinės ir ekonominės struktūros elementas.
Tačiau maždaug prieš pusmetį į mane šiuo klausimu kreipėsi italų gamintojai, o aš pasakiau, kad tuo metu investuotojų pritraukimo klausimas valstybės lygmeniu nebuvo svarstomas. Tokius klausimus turi spręst ne kelios mergelės iš ministerijos, o rimti rinkodaros ir kiti specialistai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą