Linas Kranauskas: siekis referendumą dėl Visagino AE rengti po kelerių metų yra nelogiškas

Jo teigimu, Vyriausybė, priešindamasi privalomojo referendumo dėl Visagino AE rengimui, neatsižvelgia nei į visuomenės nuomonę, nei į projektu abejojančių ekspertų argumentus. Atsakymų, kodėl taip yra ir kokią ateitį būtų galima prognozuoti, naujienų agentūra ELTA ieškojo kalbėdamasi su ekoaktyvistu L. Kranausku.

Esate ekoaktyvistas. Iš kur kilo iniciatyva rinkti Lietuvos gyventojų parašus privalomajam referendumui dėl Visagino AE surengti?

L. Kranauskas: Esu Žaliųjų partijos tarybos narys, tačiau ši referendumo iniciatyva kilo iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir daugumos žaliųjų visuomeninių organizacijų. Su bendraminčiais mes ir patys įsteigėme naujos kartos žaliųjų susivienijimą - "Žali LT". Tai nevyriausybinė ir pelno nesiekianti asociacija, atvira kiekvieno ir kiekvienos prisijungimui.

Raginate Lietuvos gyventojus pasisakyti už privalomojo referendumo iniciatyvą - parašus rinksite iki liepos 17 d. Kiek parašų jau surinkote? Ar artėjama prie reikiamo skaičiaus?

L. Kranauskas: Atsiprašau, bet iniciatyvinė grupė nutarė neskelbti surinkto skaičiaus parašų, kol neįvyks jūsų minimas balsavimas Seime dėl konsultacinio referendumo paskelbimo.

Ar jaučiamas norinčių pasisakyti už referendumo rengimą pagausėjimas artėjant galutinei parašų rinkimo datai?

L. Kranauskas: Natūralu, kad, įsibėgėjant procesui, atsiranda vis daugiau žmonių, partnerių ir idėjų. Kas nespėta padaryti pradžioje - išsisprendžia eigoje, o daugėjant parašų ir jų rinkėjų daugiau žmonių sužino apie iniciatyvą ir parodo savąją. Kadangi Lietuvoje du trečdaliai žmonių nepalaiko šio keisto AE projekto, tai būtina paversti visuomenės konkrečiu sprendimu.

Ar, Jūsų manymu, visuomenei pakanka informacijos apie Visagino AE projekto naudą ir trūkumus?

L. Kranauskas: Visiems akivaizdu, kad daugeliui visuomenės (lygiai kaip ir Seimo ar mokslininkų, menininkų ar visuomenininkų rato) narių informacijos ir reikiamo įsigilinimo trūksta, nes visi domisi savais dalykais. Tačiau tai ne priežastis nedidinti šio įsigilinimo.

Valdančiosios koalicijos teiginiai, esą referendumą reikėtų rengti 2014 m. ar 2015 m., kai bus daugiau informacijos, prasilenkia su bet kokia logika ir etika, skamba juokingai. Tai jų pareiga pateikti užtektinai objektyvios informacijos visuomenei laiku, atvirai ir iš anksto. Tačiau užvis absurdiškiausia, kad argumentuojama, jog esant dideliam informacijos trūkumui reikia kuo greičiau, nesvarstant priimti abejotinus ir neatšaukiamus sprendimus...

Ar atlikote kokius nors ekspertinius Visagino AE vertinimus? Jei taip, ar jų rezultatai skyrėsi nuo tų, kuriuos oficialiai deklaruoja Vyriausybė?

L. Kranauskas: Būtent Vyriausybės pareiga ir yra atlikti ekspertinius vertinimus, juos gauti ir tinkamai pristatyti - bet objektyvius, o ne tokius, kurių teigiamas atsakymas žinomas iš anksto. Kaip matome, šios pareigos tikrai nesilaikyta.

Atominio projekto perspektyva abejoja daugybė tiek ekonomikos, tiek energetikos ekspertų, kurių nuomonė viešai skelbta ir prieš referendumo iniciatyvą, ir jos metu. O mes esame visų pirma žalieji, ir mums, nors neretai pabrėžiame, kad atominės energetikos perspektyvomis - pirmiausiai komercinėmis - netiki jokios pažangios valstybės, svarbiausi yra taršos ir ekologinių katastrofų klausimai.

Nereikia papildomų ekspertų visuotinai pripažįstamiems faktams, kaip teršia urano gavyba ir sodrinimas, kad radioaktyvių atliekų laidojimo patikimi ir ilgalaikiai sprendimai nesurasti iki šiol, kad avarijų tikimybė, nors ir labai maža, vis dėlto kažkodėl vis pasitvirtina, ir jų žalos mastai akivaizdūs visiems. Pacituosiu neekspertinį, tačiau, deja, labai patyrusį Japonijos atstovų požiūrį: žmogaus pagaminti daiktai visada genda.

Po svarstymo pritaręs referendumo idėjai, Seimas liepos 16 d. rinksis į neeilinį posėdį, kuriame įvyks galutinis balsavimas dėl referendumo rengimo. Kaip manote, ar palankiai - už referendumo rengimą - balsavę parlamentarai tokios pat pozicijos laikysis ir šįkart? Kaip prognozuojate šio balsavimo baigtį?

L. Kranauskas: Nenorėčiau prognozuoti to, ko nežinau. Sprendžiant pagal tai, kaip fundamentaliai ir fanatiškai į šį klausimą žiūri valdančioji koalicija, ji gali įsidrausminusi pasipriešinti Seimo pritarimui.

Tačiau vis dėlto jie turėtų pritarti Seimo skelbiamam referendumui, jei nenori, kad įvyktų privalomasis, kurio rezultatai, remiantis visuomenės apklausomis, būtų tikrai ne projekto naudai. Bet kuriuo atveju galutinį sprendimą turi priimti būtent visuomenė, kaip numatyta ir šalies Konstitucijoje.

Kokias matote alternatyvas atominei energetikai Lietuvoje? Ar sutiktumėte su Prezidentės nuomone, jog tokioms valstybėms kaip Baltijos šalys iš atsinaujinančių išteklių išgaunama energija yra per brangi ir bus tokia dar 20-30 metų?

L. Kranauskas: Turbūt akivaizdu, kad nesutinkame. Pirma, pats teigimas, kad atominė elektrinė - kažkoks neišvengiamas projektas, be kurio visame regione žioji energijos duobė ir elektros badas, yra neteisingas.

Elektros energijos užtenka ir "alternatyva" gyvybiškai nėra būtina. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia tobulinti dabartinės elektros gamybos, importo ir vartojimo struktūros. Jungtys su Skandinavija ir kitais Vakarų regionais gali užtikrinti elektros importo alternatyvas, bet svarbiausia, kad nėra jokių šalių, kurios, apsisprendusios valingai ir protingai strategijai, negalėtų išvystyti alternatyvių ar atsinaujinančių išteklių maksimizavimo.

Teigti, kad Vokietijoje, Danijoje ar Švedijoje prieinami saulės ar vėjo pajėgumai ties Lietuvos siena kažkodėl atsitrenkę subliūkšta, yra neatsakinga ir kurioziška. Jie mūsų šalyje bliūkšta tik dėl politikų bei institucijų valios ir atsakingo strateginio mąstymo, dėmesio stygiaus.

Mes visai neteigiame, kaip kad manipuliatyviai mėgina prikišti oponentai, jog Lietuvos energetinius poreikius turi išlaikyti tik saulės baterijos arba tik vėjo jėgainės - strategija privalo būti kompleksiška, minėtas jėgaines papildyti biomasės (miškininkystės ir augalininkystės atliekų, energetinių augalų) kogeneraciniai įrengimai, aktyvi naujų sprendimų paieška, o svarbiausia - energetiškai efektyvių technologijų diegimas ir energijos taupymas.

Priešingai populiariam mitui, elektros suvartojimas iš esmės nebedidėja, tačiau aktyviai veikdami galime jį ir reikšmingai sumažinti, nes orientuotis į energijos švaistymą strategiškai ir atsakingai žvelgiant būtų beprotybė. Šios priemonės sutampa ir su Europos Sąjungos energetiniais ir darnios raidos prioritetais.