Linas Slušnys: žurnalistų etiką galėtų prižiūrėti ne vien žurnalistai
Pagal Seime svarstomas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, vietoj ŽLEK pradėtų veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija, kurią sudarytų tik žiniasklaidos ir leidėjų organizacijų atstovai.
Tačiau konservatorių Jurgio Razmos ir Vilijos Aleknaitės-Abramikienės siūlymu Seimas pritarė, kad asociacijoje atsirastų vietos ir Vyskupų konferencijos deleguotam nariui. Po kilusio triukšmo Seimas vis dėlto nesiryžo pritarti tokioms Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms. Mūsų pokalbis su dar vis veikiančios ŽLEK pirmininku Linu Slušniu.
– Ką jūs galvojate apie tai, kad į tą žiniasklaidos savireguliacijos instituciją būtų deleguojamas ir Vyskupų konferencijos atstovas?
– Mes ir dabar jį turime, iš vienos pusės.
– Bet dabar jūs turite tris tokius.
– Mes turime tris tokius tikrus...
– Tikrus ne žurnalistus...
– Tikrus iš pašalies. Taip, mes turime tris, o vienos iškėlimas į tą postą kol kas sunkiai yra paaiškinama. Man labiausiai keistas yra pačios Bažnyčios noras tokiuose dalykuose dalyvauti, nes ji tarsi pati nori save supriešinti su dalimi visuomenės. Kai tuo metu pati puikiai žino, kad Europoje beveik visose valstybėse Bažnyčia stengiasi kuo mažiau dalyvauti tiesiogiai valstybės įstatymu įgaliotuose organuose, kur gali sukelti kontraversiją. Valstybė ketina įstatymu reguliuoti tos asociacijos kūrimą. Čia daug klausimų, bet daugiau techninių klausimų, ar čia taip turi būti, ar kitaip. Ta diskusija vyksta, aš nežinau, turbūt jau kokie...
– Daugiau negu metai...
– Septyneri metai, aš pasakysiu, ko gero. Taip, aš dar nebuvau komisijos pirmininkas, kai buvo pradėtos pirmos diskusijos, kaip turės keistis komisija. Ką su ja daryti.
– O kodėl ji turi keistis? Jūs nesusitvarkote su savo darbu? Jums kažkas reiškia priekaištus? Kas vyksta?
– Būna iš tiesų, kad mes nespėjam pagal reglamentą išnagrinėti skundų. Iš tiesų būna tokių atvejų. Bet tai būna kaip bangos. Užeina banga – labai daug skundų. Iš kur jie atsiranda? Aš nežinau, nuo ko jie priklauso. Ir tada ji nuslūgsta, ir tada viskas susitvarko.
Kodėl reikia keistis? Čia yra vėlgi biurokratiniai dalykai. Mes esame ne juridinis asmuo. Ir čia mes tampame našta, nes paaiškėja, kad mūsų sprendimus gali skųsti teismams. Tada mes atsiduriame tarp kūjo ir priekalo, nes ta organizacija, t.y. Spaudos, radijo ir televizijos fondas, jų manymu (ir iš dalies teisingai), rizikuoja, kad vieną gražią dieną, pavyzdžiui, kokia nors stambi žiniasklaidos priemonė laimėjusi bylą gali pareiklauti kompensacijos tokios, kad prireiks metinio ar pusės metų fondo biudžeto. Jie nenori, jau tas seniai sakyta, kad tai yra našta ir labai didelė rizika. Mes neturime iš ko mokėti.
– O iš kur jie turės?
– Jie tada turės pinigus iš kažkur, tas finansavimo būda yra numatytas iš...
– Taip, jis yra numatytas iš metinių įmokų už transliavimo ir retransliavimo licencijas.
– Taip, iš licencijos. Ir tas mokestis turtbūt bus nedidelis – ar 0,1 proc, ar 0,2 proc. To, aišku, rimtiems bylinėjimams tikrai neužteks, nes, mano skaičiavimais, asociacija surinks geriausiu atveju iki pusės milijono litų per metus.
– Jūs kiek kainuojate per metus dabar?
– 120 tūkstančių.
– O jie turės pusę milijono – tai gerokai daugiau.
– Bet palaukite. Etikos komisija šiuo metu neturi jokios buhalterijos, nereikia išlaikyti patalpų, mes dirbame tik posėdžių metu. Man atrodo, fondas moka simbolinę sumą už salės nuomą dviems valandoms, ir viskas. Ir turime sekretorę, kuri yra vienintelis įdarbintas asmuo.
Vos tik atsiras asociacija, jie turės turėti ir direktorių, jie turės turėti buhalteriją, jie turės turėti savo patalpas, nes niekas neduos jiems įsikurti – jie turės mokėti už viską. Aš, kadangi jau ne pirmi metai, galiu pasakyti, kad vien tik tokios asociacijos išlaikymas gali kainuoti ne mažiau kaip pusę milijono – nuo pusės milijono iki 700 tūkstančių.
– Kitaip sakant, jūs manote, kad iš tų licencijų pinigų neužteks?
– Bijau, kad taip.
– Ir reikės finansuoti iš biudžeto?
– Ir reikės finansuoti iš biudžeto.
– O biudžete eilutės nėra?
– Nėra.
– Gerai, tai kas laukia tos asociacijos?
– Na, žinote, bet koks organizmas... Valstybėje, jeigu kuriamas įstatymas, kuriama kokia nors institucija ir norima, kad ji atliktų funkcijas, pagrindinis jos kraujas yra lėšos. Ir jeigu lėšų nėra, tai aš kaip medikas sakau: paprastai organas be kraujo nugangrenuoja. Aš šiuo metu tikrai nežinau, kam kaitalioti tokiu spontaniniu būdu.
– Bet ne spontaniniu. Jūs sakote, septynerius metus vyksta diskusijos. Metai – Seime. Tai daug.
– Aš tikrai negaliu atsakyti. Gali atrodyti, kad žiniasklaida tiesiog nori išstumti iš etikos valdymo tuos, kurie yra šalia žiniasklaidos. Mano pozicija Etikos komisijoje (nuolatos, kiek aš esu): žiniasklaida be žiūrovo yra nulis. Ir tada automatiškai klausimas – ar negali būti atstovų ir kokiu santykiu. Klausimas tik kokiu? Žinoma, profesionalai yra žurnalistai, bet kažkokie žiūrovai galėtų atstovauti toje pačioje Etikos komisijoje.
– Apie teisėjų etiką turbūt nesprendžia nei kunigai, nei žurnalistai. Šiuo atveju apie žurnalistų etiką kažkodėl norima Vyskupų konferencijos atstovo. Jūs – psichiatras, dabartinėje veikiančioje komisijoje yra žmogaus teisių organizacijos atstovas. Kaip tada nuspręsti, kas tie, kurie turėtų svarstyti apie žurnalistų etiką?
– Susitarimo reikalas. Tą žurnalistų etikos komisiją tikrai gali sudaryti vien žurnalistai. Bet jeigu išmeta visus, tai visus. Kodėl tada palieka Bažnyčią? Aš vis tiek keliu šitą klausimą. Dabar retorika tokia: Bažnyčia niekam nieko bloga nepadarė. Nemanau, kad Žmogaus teisių centro atstovas arba Psichiatrų asociacijos atstovas padarė ką nors bloga. Nors galbūt kai kas mano kitaip.
Rašyti komentarą