„Tulpiniai“, „Gaidjurginiai“, „Daktarai“, „Vilniaus brigada“ - keturios bene žiauriausios nusikalstamo pasaulio grupuotės, kurios kone du dešimtmečius šiurpino šalį savo nešvariais darbeliais. Šiandien kadaise buvę autoritetingi ir galingi grupuočių vadai sėdi už grotų, o jų bendrai, likę laisvėje, gyvena tyliai it pelės po šluota. Nors abejojama, kad kada nors vėl atgis ar susiburs tokie nusikalstami susivienijimai, teisėsaugos atstovai tikina, kad laisva vieta ilgai tuščia nebūna.
Laikai keičiasi
Seimo narys, buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas taip pat laikosi tokios nuomonės. Pasak jo, išvaikius vienus, atsiranda kiti lyderiai, kurie užima tam tikrą nišą. Su kiekvienu lyderio nuėjimu į šoną, naujoji karta stengiasi tęsti pradėtą nusikalstamą veiką, tačiau ji transformuojasi, nusikaltimai, kurie buvo vykdomi prieš dvidešimt metų, šiandien tikrai nebėra tokie pat žiaurūs.
„Galima kalbėti tik apie senų nusikalstamų susivienijimų, kurie siautėjo 90-aisiais, 98-taisiais, sunaikinimą. Bet kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir nusikalstamumas nuolat turi naują generaciją. Ateina nauja karta žmonių ir čia. Tokios, naujai besiformuojančios gaujos, yra stebimos, policijos departamentas jas fiksuoja. Tendenciją galima pastebėti tokią, kad gaujos jaunėja, keičia savo konfigūraciją, pavadinimus. Teigti, kad su didžiųjų nusikalstamų grupių vadų suėmimu šalyje išnyko nusikalstamos grupuotės, negalima. Visgi dabartiniai susivienijimai yra mažesni, ne tokie brutalūs kaip buvo jų pirmtakai, kurie sprogdino, žudė, tokiais veiksmais bandydami įsitvirtinti Lietuvoje. Dabar jos veikia kitokiais būdais, bet negalima sakyti, kad jos mažiau pavojingos nei egzistavusios anksčiau. Tradicinės jų veiklos sritys - narkotikai, kontrabanda - ir šiandien yra toliau aktyviai vystomos“, - dėstė A.Paulauskas.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis pripažino, kad Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, organizuotas nusikalstamumas pasižymėjo brutalumu - viešais nužudymais, šaudymu, sprogdinimu, sąskaitų suvedimu, savų narių pašalinimu, fizinės galios demonstravimu. Tuo metu vienas iš populiariausių nusikaltimų buvo turto prievartavimas, vertimas mokėti duokles, įmonių privatizavimas, naudojant jėgą. Šiandien, pasak pašnekovo, tokių nusikaltimų tikrai yra mažiau, nebeliko viešo santykių aiškinimosi, konkurentai nebešalinami nušaunant ar sprogdinant.
„Dabar nusikalstamo pasaulio esami lyderiai nesireklamuoja viešumoje, stengiasi likti šešėlyje. Dabar tikrai nėra populiaru būti žinomam kaip nusikalstamo pasaulio lyderiu, nes viešumas leidžia aktyviau veikti teisėsaugos institucijoms“, - tvirtino I.Mikelionis.
Paklausus A.Paulausko, kodėl dabar nusikalstamo pasaulio veikla yra ramesnė nei anksčiau, šis argumentavo, kad šalies policija šiandien yra visiškai kitokio pajėgumo, pagaliau ir politinė valdžia yra stabili ir aiški, ko nebuvo prieš 23 metus. Taip pat atsirado sienų kontrolė, įstatymai, numatantys bausmes už organizuotus nusikaltimus. 90-aisiais mes viso šito neturėjome.
„Dabar nusikaltėliai patys supranta, kad jų daromi nusikaltimai yra tiriami gana efektyviai, jie patys bus demaskuoti ir kad daugeliu atveju išvengti bausmės vargiai pavyks. Kitas dalykas - jie supranta, kokios bausmės jų laukia už žiaurius nusikaltimus, paprastai tai kalėjimas iki negyvos galvos. Rizikos kaina yra didelė, tad jie suprasdami tai, neapsiima tokių stambių nusikaltimų kaip tuometiniai „Tulpiniai“, „Daktarai“, „Agurkiniai“ ar „Vilniaus brigada“. Dabar stambūs nusikaltimai pasirenkami tik kraštutiniais atvejais, kuomet gali kilti grėsmė jų demaskavimui ar saugumui. Anksčiau tai buvo kasdienybė“, - tvirtino Seimo narys.
Pašnekovo teigimu, pats laikmetis keičia nusikaltėlių veikimo būdus, padiktuoja jų veikimo metodus. Šiandien daugelyje Europos šalių vyksta įvairūs sprogdinimai, teroristiniai išpuoliai. Galima teigti, kad veikti labiau pradeda kitos organizacijos, o nusikalstamų grupuočių įtaka mažėja.
Nekelia nei baimės, nei pagarbos
Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyr. prokuroro I.Mikelionio teigimu, anksčiau nusikalstamo pasaulio lyderiai kėlė pagarbą mažesnėms grupuotėms ir savotišką baimę teisėsaugos institucijoms, jų vadovams. Dabar Lietuvoje nėra tokių autoritetų, kurių pareigūnai nedrįstų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Būtent dėl šios priežasties lyderiai vengia patys daryti nusikalstamas veikas, stengiasi likti nuošaly, kad kuo sunkiau būtų surinkti įrodymus apie jų veiklą.
A.Paulauskas mano, kad anksčiau grupuočių egzistencija buvo lengvesnė nei šiomis dienomis. Nelegaliais būdais įgytą turtą jos galėjo legalizuoti beveik be problemų, tuomet buvo tik ką pradėjusi kurtis verslo bendruomenė, nusikalstamų grupuočių atstovai nebijojo išeiti į viešumą. Tokie žmonės leido sau pirkti įvairų turtą, legalizavo savo pajamas ir kurį laiką jiems tai sekėsi.
Su tokia kolegos nuomone sutinka ir I.Mikelionis: „Teisėsaugos institucijos neturėjo pakankamai įrankių, kurie padėtų tirti nusikaltimus, tuo metu neatsirado žmonių, kurie būtų bendradarbiavę su teisėsauga, atskleidžiant tam tikras nusikaltimų aplinkybes. Tuomet jie gyveno vedami savotiškos baimės, egzistavo grėsmė jų gyvybei, nusikalstamumo autoritetai buvo labai įtakingi. Laikui bėgant, sustiprėjo policijos sistema, teisėsauga užsiaugino tam tikrus raumenis, nusikalstamų grupuočių nariai vis labiau pasitiki jų darbu, tiki, kad davus reikalingus parodymus, jų ir šeimos narių gyvybė gali likti saugi. Šiandien esame pajėgūs išaiškinti bet kokią nusikalstamą grupuotę.“
A.Paulausko nuomone, jei nusikaltėliai nebegali parodyti savo ekonominės galios arba apsimesti verslininkais, slėpdami savo nusikalstamą veiką, jiems darosi sunkiau įsitvirtinti visuomenėje. Buvo laikas, kai patys nusikaltėliai bandė eiti į politiką, kandidatavo į Seimą, savivaldybių tarnybas, tačiau ir tam buvo duotas atitinkamas atkirtis.
„Aš negaliu garantuoti, kad šiandien jie nepalaiko ryšio su politikais, tačiau, tikiu, kad noro kontroliuoti valdžią yra mažiau“, - tikino pašnekovas.
Tarptautiniai vandenys
Nusikaltimai tarptautiniu mastu egzistavo visada. A.Paulauskas pasakojo, kad ta pati „Vilniaus brigada“ turėjo ryšių su Europos, Izraelio, Amerikos nusikalstamu pasauliu. Dabar tie ryšiai yra neepizodiniai, ne asmeniniu pagrindu sudaromi. Pavyzdžiui, per Lietuvą vykdoma daug nelegalios veiklos, pvz., narkotikų gabenimas. Nusikaltėliai, gyvenantys Lietuvoje, tiesiog būdami savame krašte, bet vykdydami nusikaltimus užsienyje, taip tiesiog užsitikrina saugumą sau, savo grupuotei.
„Visose srityse pasaulyje yra skatinamas bendradarbiavimas tarptautiniu mastu, nusikalstamas pasaulis - ne išimtis. Tai jiems užtikrina didesnes pajamas ir galimybę ilgiau veikti, tapti stipresniems. Klaipėdoje veikusiam Gaidjurgiui tokie ryšiai nebuvo reikalingi, tad jis veikė tik Lietuvos mastu. 0 štai „Vilniaus brigada“, įgijusi patirtį Vakaruose, siekė ją pritaikyti gimtajame krašte, daryti įtaką politinei valdžiai. Jų intelektualumas buvo nukreiptas blogąja prasme, tačiau žudymų buvo mažiau nei kitose gaujose. Nors bendrų ar priešų įbauginimui tokios priemonės tikrai buvo naudojamos“, - pasakojo A.Paulauskas.
I.Mikelionis taip pat tvirtino, kad linkę daryti nusikaltimus asmenys vyksta į užsienį, nes ten jiems tikrai yra palankesnės sąlygos. Ten jie turi mažiau galimybių būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, žino, kad nusikaltimų aiškinimosi procesas trunka ilgiau, yra sudėtingesnis.
„Tulpiniai“ - žiauriausi
I.Mikelionis „Vakaro žinioms“ sakė, kad kalbant apie žiauriausias nusikalstamo pasaulio grupes, reiktų išskirti Panevėžio „Tulpinius“ ir Klaipėdos „Gaidjurginius“. Jos teismo sprendimu buvo pripažintos pačiomis baisiausiomis. Tai pripažino ir A.Paulauskas.
„Sunku pasakyti, kuri iš buvusių grupuočių buvo brutaliausia, reiktų analizuoti jų veiką, nužudymų skaičių. Visgi Panevėžio „Tulpinių“ pavyzdys, kai buvo sukonstruota mašina žmogui sumalti, rodo, kad jie visi tikrai buvo žiaurūs ir pavojingi, turėjo sadistinį polinkį. Matyt, visose organizacijose žiaurumas klestėjo savaip, buvo dalis pasirinktos veiklos“, - pasakojo A.Paulauskas.
Pasak I.Mikelionio, baudžiamoji atsakomybė, kuri yra taikoma organizuotoms grupėms, yra tikrai griežta. Už dalyvavimą nusikalstamos grupuotės veikloje ar vadovavimą jai gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Visgi problema yra ne baudos, o siekis įrodyti, kad nusikalstamas susivienijimas egzistavo. Tai padaryti yra labai sunku, ypač surinkti reikiamus įrodymus. Tačiau vis dažniau, pasak pašnekovo, atsiranda narių, kurie bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, būtent taip buvo ir Daktaro byloje.
„Ar būtų taip buvę prieš dešimt ar penkiolika metų? Aš labai abejoju. Kalbant apie mirties bausmę, gyvename ES, kurioje nei viena šalis nevykdo mirties bausmės, tad ir Lietuva seka tokiu pavyzdžiu. Kad ir norėtume, tokios bausmės tikriausiai niekada neturėsime dėl tarptautinių įsipareigojimų. Mano nuomone, mirties bausmė tikrai nėra tas sprendimas, kuris padeda kovoti su nusikalstamumu“, - tvirtino prokuroras.
Visgi A.Paulauskas laikosi kitokios nuomonės. Jo teigimu, bausmė iki gyvos galvos nusikaltėliams būtų pakankama tokiu atveju, jei nuteistasis būtų visiškai izoliuotas ir neturėtų vilčių išeiti į laisvę. Bet kaip matome, ne visada situacija tokia.
„Aš pats esu mirties bausmės šalininkas. Daugelį šimtmečių tokia bausmė egzistavo ir šiandien ji yra vykdoma Amerikoje, kituose kraštuose. Jeigu tu nenori elgtis kaip žmogus, nenori gyventi visuomenėje pagal esamas taisykles, ne vieta tokiems tarp žmonių“, - pokalbį užbaigė Seimo narys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą