Ministras D. Pavalkis: švietimo sistemoje revoliucijos nebus, bet seksime kaip absolventai po studijų suranda darbą

– Kurioje švietimo ir mokslo grandyje didžiausios bėdos ir ką jūs pasiryžęs pakeisti?

– Ne kurioje nors grandyje, o jungtyse tarp grandžių. Tai, ką paruošia aukštosios mokyklos, mes gauname iš bendrojo lavinimo sistemos. Tai, kas ateina į bendrąją, atkeliauja iš pradinukų mokymo sistemos. Į pradinukų ugdymo sistemą tai ateina iš šeimos, iš visuomenės. Taigi, tai – visuomenės problemos, kurios ir taip aiškiai matomos. Pavyzdžiui, tam tikras intereso dingimas, abejotini pilietiškumo poslinkiai – viskas galiausiai ateina ir į mokyklą, ir į aukštąsias.

Dar viena didžioji problema – kokybė. Ji lig šiol vertinama pagal formalius, t. y. popierinius, kriterijus, pagal popierinius duomenis. Na, yra toks dėstytojas, tokia programa, yra tokia laboratorija, tokia studijų programa – viskas gerai ir gražu...

Mano požiūriu, reikia išsiaiškinti, kokius absolventus iš aukštųjų mokyklų mes išleidžiame. Žinoma, tuos, kurie parengti už valstybės pinigus. Ko verti tie absolventai, kuriuos universitetai paruošė darbo rinkai? Susidaro įdomi situacija – valstybė remia, universitetai ruošia daug specialistų, o jie paskui visi neturi darbo ir stovi prie darbo biržos durų. Dėl aukštojo mokslo pertvarkos ir pakeitimų galiu pasakyti trumpai: revoliucijų nenumatome. Tačiau mes vis tiek galvojame, jog peržiūrėsime studijų programas, kad neruoštų visi universitetai bet ko. Beveik visi ruošia vadybininkus, ekonomistus, atsiranda žemės ūkio ekonomistas, sveikatos ekonomistas, teisės ekonomistas, švietimo ekonomistas ir pan. Ministerijos planuose yra šių studijų programų peržiūra.

– Kaip jūs siūlote matuoti universitetą baigusio žmogaus išsilavinimo kokybę? Galiausiai, kas tai turėtų daryti?

– Nieko naujo nesiūlau. Užsienyje, gerai žinomuose senuosiuose universitetuose – Harvarde, Kembridže, stebima absolventų karjera baigus aukštąją: kiek jų įsidarbino pagal specialybę, kaip keitėsi jų darbo užmokestis, kaip greitai jis progresavo rinkoje, kaip keitėsi absolvento karjeros pozicijos, kaip greitai tas absolventas kilo karjeros laiptais ir pan. Ir Lietuvoje tokių bandymų yra. Pradinius tyrimus daro Kauno technologijos universitetas, šį ką analizuoja Mykolo Romerio universitetas. Patys universitetai yra suinteresuoti sužinoti, kas nutinka su jų absolventais, ir pagal tai keisti tiek mokymo programas, tiek jų turinį, o gal net bendravimą su studentais.

– Taigi, jūs sieksite, kad visos šalies aukštosios stebėtų savo absolventus. Ar tuo turėtų užsiimti valstybė?

– Manau, kad ne universitetai tai turi vykdyti, tai turi daryti Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ar jos padaliniai. Juk ministerija yra valstybės atstovė, kalbant apie švietimą. Tad valstybė turi žinoti, ką jinai paruošia, kokių specialistų reikia. Ne per seniausiai buvo diskusija, kad mums reikia daugiau inžinierių, miškininkų, agronomų, visokių kitokių specialistų. Mes, neturėdami laiko, neturėdami faktinių duomenų, pasikliovėme politine nuojauta, todėl perskirstėme studijų krepšelius. Tačiau aš šimtu procentų nesu tikras, ar pasielgta teisingai. Artimiausio laikotarpio užduotis – išsiaiškinti, kokių specialistų valstybei reikia, kokių specialybių trūksta ir kaip tai nustatyti.

Aukštojo mokslo reforma davė postūmį aukštosioms mokykloms tobulėti, tapti atviresnėms. Tačiau nepavyko pasiekti pagrindinio uždavinio – studijų kokybės. Kol kas kai kurios studijų programos skirtos mokyti ne to, ko nori studentai ir darbdaviai, o to, ko nori dėstytojai.

– Ankstesnė ŠMM pozicija buvo tokia, kad artimiausią dešimtmetį reikia remti ir investuoti į technologinius, gamtos mokslus. Ar ši linija keisis?

– Galiu pasakyti, kad kai buvo finansuojami socialiniai mokslai, dauguma ir nuėjo į socialinius mokslus. O taip nutiko dėl to, kad šioms studijoms buvo skiriama daugiau krepšelių, nes jos yra pigios. Ir, sakykim, vietoj 100 žmonių, priimamų į, tarkim, medicinos mokslus ar technologinius, gali priimti 200 į socialinius mokslus. Taip anksčiau tarsi buvo bandoma užglaistyti nepakankamą švietimo finansavimą.

– Tendencija, kad nemaža dalis abiturientų renkasi socialinius mokslus, pastebima visoje Europoje. Kas čia blogo, kad valstybė remia nemažai tuos mokslus norinčių ir galinčių studijuoti asmenų?

– Jeigu mes turėtume daug pinigų, aš sutinku: tegul visi mokosi, kas ką nori. Tačiau valstybė turi finansuoti tik tai, ko reikia. Pinigų smarkiai trūksta. Tarkime, policininkai, miškininkai ar slaugytojai, kurių baigę mokslus apie 90 proc. lieka ir dirba Lietuvoje, moka už studijas, o už valstybės pinigus ruošti socialinių mokslų bakalaurai baigę išvažiuoja į Airiją dirbti visai kitų darbų. Tai – neracionalu. Remti ir finansuoti turime tas specialybes, kurių atstovai randa darbus ir lieka Lietuvoje. Taip, sutinku, į miškininkus neateis patys geriausi studentai, geresnieji gal rinksis socialinius mokslus, gal išvažiuos. Na, pirmuoju atveju turėsime bent miškininką, kuris prižiūrės miškų atsodinimą, o antruoju – bedarbį ar emigrantą.

– Vyriausybės programoje skelbiama, kad bus atsisakyta „studentų rūšiavimo į mokančius už studijas ir nemokančius“. Kada, kaip ruošiatės tai įgyvendinti? Kiek tai gali kainuoti?

– Detalizuoti dar negaliu. Žinoma, kad nuo 2013 m. tos sistemos tikrai nespėsime įdiegti. Iš vienos pusės – tai socialinio teisingumo įteisinimo klausimai. Tai yra tas pat, kaip ir su stipendijų skyrimu, kai stipendija skiriama ne asmeniškai, ne pagal jo socialinę būklę, bet pagal mokymosi rodiklius. Lygiai tas pats yra su mokėjimu už mokslą. Jei mes norėtume padaryti tą mokslą tokį, kad visi mokėtų po tiek pat, tada taip, socialinių mokslų atstovus galime ruošti, bet negalime tada ruošti nei medikų, nei technologinių, nei inžinerinių specialybių, ką jau kalbėti apie policininko ar piloto. Suprantama – dėl skirtingų studijų išlaidų. Preliminariais skaičiavimais, tam, kad būtų įvykdyta jūsų minima programinė nuostata, reikėtų keliasdešimt milijonų litų, kad universitetams būtų kompensuojamas netenkamų pinigų kiekis. Taip, šitą darbą mes įsirašę į savo darbotvarkę: bus skaičiavimai, bus diskusijos, bet aš vienareikšmiškai atsakyti, kaip tai bus įgyvendinta, dar negaliu.

– Beje, jūsų vaikai studijas baigė Lietuvoje ar užsienyje?

– Jie mokslus seniai pabaigę. Dabar dar klausimas, kur mano anūkai studijuos. Mano vaikai aukštuosius baigė ne Lietuvoje. Duktė baigė bakalauro studijas Anglijoje, dabar dirba Lietuvoje. Sūnus baigė bakalaurą Rygoje, paskui baigė magistro studijas Bostone ir dabar dirba Lietuvoje.