Investicija į Lietuvos ateitį
Nemaža dalis išvykusiųjų į užsienį norėtų grįžti dirbti į Lietuvą, tačiau čia jiems nėra tinkamų sąlygų, teigia Biotechnologijos instituto prof. akademikas A. Janulaitis.
Profesorius nepagailėjo 1 mln. litų asmeninių lėšų tam, kad į Lietuvą sugrąžintų perspektyvų jauną lietuvių mokslininką biochemiką Liną Mažutį, dirbusį Harvardo universitete JAV.
Už A. Janulaičio skirtus pinigus Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute baigiama įrengti mokslinių tyrimų laboratorija, kurioje L. Mažutis diegs ir naudos pažangią mikroskysčių tyrimų technologiją. Jaunas mokslininkas norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau jo atliekamiems tyrimams čia nebuvo reikalingos įrangos.
„Aš vis paragindavau jį (L. Mažutį - red. past.) grįžti ir čia atvežti naujas technologijas, tačiau be įrangos jis nieko negalėjo padaryti. Bandžiau ir ministeriją šnekinti, bet jiems nebuvo įdomu, todėl paėmiau ir nupirkau įrangą. Šitas mokslininkas man nėra nieko įsipareigojęs. Jis dirba ne man. Aš jam įrengiau laboratoriją, nupirkau įrangą, o jis dirba tai, ką nori. Neprivalo nieko man atsiskaityti“, - akcentavo A. Janulaitis.
Jis apgailestavo, kad valdžia nededa pastangų išvykusiems mokslininkams pritraukti, todėl tai tenka daryti privatiems asmenims.
„Žinoma, mes, privatūs asmenys, dirbdami valstybinę politiką irgi galime vykdyti, atsižvelgdami į tai, kas valstybei naudinga. Bet šitie dalykai yra ne privačių asmenų, o valstybės politika, valstybės uždavinys. Dabar galiu sakyti, kad galima žmones sugrąžinti. Negalvokite, kad šiais laikais jaunimas grįš į Lietuvą, jei čia jiems bus pasiūlytas tik stalas su pieštuku. Nebus taip, kad jie sėdės ir bus laimingi, - iš to jokios naudos nei jiems, nei Lietuvai“, - sakė A. Janulaitis.
Geriausiųjų trūksta
Jis pastebi, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta biotechnologų, biochemikų. Tiesa, taip yra ne dėl emigracijos, o dėl milžiniško socialinių mokslų populiarumo. Sudėtingus tiksliuosius ir gamtos mokslus ryžtasi rinktis ne visi.
Štai šiemet vietoj septynių Lietuvos mokslo premijų buvo įteiktos tik šešios. Septintosios tiesiog nebuvo kam skirti. Į technologijos mokslų srities premiją pretendavo du darbai, tačiau premija neatiteko nė vienam. Komisijai pasirodė, kad darbai nenusipelnė lietuviško nobelio.
Kas nutiko? Ar Lietuvoje jau neliko mokslininkų? A. Janulaitis taip nemano. Jis sako, kad geriau premijos neskirti visai, nei skirti tiems, kurie jos nenusipelnė: „Žinote, ir man kitados Mokslų akademijoje buvo tekę dirbti premijų komitete. Yra tekę matyti, kai premijos būdavo skiriamos už tokius darbus, kurie to neverti. Tai tiesiog diskredituodavo tą premiją. O tai, kad šiemet nepaskyrė septintosios premijos, rodo, kad Mokslų akademija pagaliau subrendo atsakingiems ir principingiems sprendimams. Jeigu nėra už ką skirti, geriau neskirti“.
Emigracija - tobulėjimui
Profesoriaus nuomone, nieko blogo, kad jaunimas išvyksta semtis žinių į užsienį. Taip yra visose šalyse. Kad ir Pietų Korėjoje, kur išsimokslinusių žmonių skaičius labai didelis. Studentai siunčiami mokytis į prestižiškiausius JAV universitetus, jiems apmokamos studijos, o grįžus suteikiamos laboratorijos ir sąlygos dirbti.
„Reikia ne gėdinti vaikus, kad jie išvažiuoja, o dirbti su jais, - įsitikinęs VU profesorius. - O kam tada mums po tiek metų atsivėrė sienos, geriausių pasaulio universitetų durys? Tai reikia išnaudoti. Tačiau paaiškėja, kad ir čia valstybė neturi savo politikos. Kalbomis, atkalbinėjimais nieko nesulaikysime. Tai utopija. Visi tie esantys valstybės institucijose, dejuojantys dėl protų nutekėjimo privalo vaikams padėti susiorientuoti“, - teigė mokslininkas.
Kaip? A. Janulaitis tvirtina, kad jaunimas išvažiuoja studijuoti svetur neapmąstęs, ar įgytą patirtį, išsilavinimą vėliau galės pritaikyti Lietuvoje.
„Esu bendravęs ne su vienu studijuojančiu užsienyje. Didžioji dalis sako, kad nori grįžti į Lietuvą, bet nežino, ką jiems reikia daryti. Aš jiems sakau, kad jau per vėlu. Jie išvyko nepasidomėję Lietuvos darbo rinka. Valstybės pareiga šiuo atveju yra bendraujant su potencialiais darbdaviais padėti vaikams susiorientuoti. Kaip ir visi jauni žmonės, jie išvyko turėdami didelių lūkesčių, galvodami, kad pasimokius užsienio universitete juos darbdaviai griebs ir mokės dideles algas. Daugumos laukia nusivylimas, nes kai kurios iš specialybių Lietuvos darbo rinkoje neturi paklausos“, - kalbėjo biotechnologas.
Aukštasis mokslas tapo masinis
A. Janulaičiui nerimą kelia ir tai, kad Lietuvoje aukštasis mokslas tapo prieinamas visiems. Kai kurie universitetai pavirto diplomų štampavimo cechais.
Štai pasaulyje, išsivysčiusiose šalyse, galioja vadinamasis piramidės principas: daugiausia jaunimo mokosi profesinėse mokyklose ir kolegijose, o universitetuose studijuoja tik geriausieji. Lietuvoje yra atvirkščiai: didžioji dalis abiturientų stoja į universitetus.
„Universitetiniam išsilavinimui reikia tam tikro lygio, pasiruošimo - tiek sąlygų, tiek kvalifikuotų dėstytojų. Net labai turtingos valstybės negali užtikrinti visiems sąlygų studijuoti universitetiniu lygiu. Ir gebančių tuo lygiu studijuoti nėra dauguma. O Lietuva? Pas mus neproporcingai daug žmonių, siekiančių universitetinio išsilavinimo. Dalis jų net nepasiruošę, bet užsimoka pinigus ir gauna diplomą. Negalime tokiam studijuojančių ir universitetų skaičiui užtikrinti tinkamų sąlygų. Dėl to kenčia studijų kokybė. Juk tai priklauso ne tik nuo dėstytojų, bet ir nuo to, kas atėjo mokytis. Kai kartu sėdi nevienodo lygio studentai, dėstytojai bando kažką išaiškinti ir tiems, kurie nemoka, todėl nebelieka laiko dirbti su geriausiais“, - kalbėjo A. Janulaitis.
Jo įsitikinimu, studentams turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos studijuoti - t.y. už mokslą turėtų mokėti visi arba nė vienas.
„Pas mus žiūrima labai ūkiškai: jei gerai mokosi, tai jam nemokamas mokslas, o jei prasčiau, tegul mokosi už savo pinigus. Tokiose šalyse kaip Amerika už mokslą moka visi. Jeigu moka, tai visi vienodą kainą. Europoje yra šalių, kur aukštasis mokslas nemokamas. Tokiu atveju jis nemokamas visiems studijuojantiems. Kas dedasi universitete, kuriame vienu metu mokosi ir mokantys, ir nemokantys už mokslą ir yra rotacija, t.y. priklausomai nuo egzaminų rezultatų jie keičiasi vietomis? Atsiranda supriešinimas. Studentas susirūpinęs, kokį pažymį gaus jo kolega. Kartais labai mažas skirtumas lemia mokamą ir nemokamą vietą. Tas supriešinimas valstybei turės labai ilgalaikių neigiamų pasekmių, nes žlugdo bendruomeniškumo jausmą ir prisideda prie mūsų visuomenės socialinės atomizacijos. Kitaip sakant, ugdoma jaunoji karta, kur kiekvienas rūpinsis tik savo reikalais. Valstybė, kurios piliečiai remiasi tokiomis vertybinėmis nuostatomis, neturi ateities“, - sakė A. Janulaitis.
Universalūs vadybininkai niekam netinkami
Apie masiškai ruošiamus socialinių mokslų specialistus profesorius taip pat turi tvirtą nuomonę: „Jei kalbėtume apie vadybininkus, mano nuomone, Lietuvos aukštasis mokslas šioje vietoje neišlaikė egzamino. Pasaulis neruošia vadybininkų taip kaip mes: čia jie ruošiami kiekvienoje aukštojoje mokykloje, kiekvienai specialybei. Kitur pirmiausia išmokoma specialybės bakalauro lygiu, o tik paskui vadybos. Vadybininkas juk turi tam tikrą konkrečią sritį išmanyti“.
Mokslininkas stebisi, kad Lietuvoje imti rengti net biotechnologijų verslo vadybininkai. Norinčiam studijuoti šią studijų programą nereikalingas net biotechnologinis išsilavinimas.
„Mykolo Romerio universiteto atvejis vertas blogo anekdoto vardo. Nė viena biotechnologijos įmonė net pro vartus neįsileis tokio vadybininko. Kadangi viešojoje erdvėje dabar labai daug kalbama apie biotechnologijų sėkmę, vaikams pasiūlytas ir toks dalykas. Tai, be abejo, vaikų apgaudinėjimas. Universitetas daro verslą taip, kaip jį supranta“, - kalbėjo profesorius.
Jį piktina ir tai, Lietuvoje vengiama skelbti informaciją apie absolventų įsidarbinimą: „Aukštosios mokyklos save reklamuoja ne pagal absolventų įsidarbinimą, o pagal tai, kokie gražūs jų rūmai ir kaip ten smagu mokytis. Kažkodėl nė viena neakcentuoja, kiek studentų įsidarbina po studijų. Ir tai vadinama laisvąja rinka - tu perki prekę, nors neaišku, kur vėliau ją panaudosi, ar ji turės paklausą“.
Įsidarbinimo duomenys neskelbiami prisidengiant asmens duomenų apsauga. Anot A. Janulaičio, tokią statistiką surinkti įmanoma ir nepažeidžiant įstatymų, tačiau tam trūksta noro.
„Kiekviena aukštoji mokykla galėtų sudaryti sutartį su studentu, pagal kurią būtų leidžiama skelbti duomenis apie įsidarbinimą po studijų. Kitas dalykas - viską galima sužinoti ir nepažeidžiant įstatymų, tam tikromis sąlygomis panaudojant duomenis, esančius „Sodroje“ ir mokesčių inspekcijoje. Tačiau, matyt, bijoma, kad paaiškės, jog karalius nuogas, - svarsto profesorius. - Dabar šnekama, kad jau 2014 metais kažką padarys. O kam laukti? Valstybė, vaikai ir tėvai tuo suinteresuoti, tik universitetai - ne“.
Linas Mažutis - biochemikas, Vilniaus universiteto absolventas. Dar studijuodamas bakalauro studijose jis pradėjo dirbti asistentu Biotechnologijos institute Vilniuje. 2005 metais baigęs magistrantūrą, L. Mažutis išvyko į Prancūziją, Strasbūro universitetą, studijuoti doktorantūros.
Garsus profesorius Endriu Grifitsas (Andrew Griffiths) pakvietė lietuvį dirbti jo suformuotoje komandoje. Iš įvairių šalių suburti jaunieji mokslininkai ėmėsi technologijos, su kuria niekas anksčiau nebuvo dirbęs.
Prancūzijoje praleidęs penkerius metus, L. Mažutis patraukė į Jungtines Amerikos Valstijas, prestižinį Harvardo universitetą (Kembridže, Masačusetso valstijoje). Ten jis baigė podoktorines studijas.
2011 metų spalį pagal ES struktūrinių fondų programą MoBiLi biochemikas grįžo į Lietuvą. Nuo tada iki šiol dirba vyresniuoju mokslo darbuotoju Biotechnologijos institute.
Subūręs tyrėjų grupę, L. Mažutis diegia pažangią mikroskysčių technologiją, kuri leistų mokslininkams atlikti itin tikslius eksperimentus, išspręstų naujus fundamentinius klausimus.
Taikant šią technologiją būtų galima atlikti milijonus reakcijų su itin mažais tirpalų kiekiais, išanalizuoti pavienes ląsteles, baltymus ar kitas molekules.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą