Gerumas
"Vienoj vietoj gyvendamas apkerpėtum, tad mes ir keliamės, o paskui mus keliauja šuo, bitės ir knygos", - juokavo tautodailininkai šviesuoliai Angelė ir Vytautas Raukčiai, po penktojo persikraustymo jau keletą metų gyvenantys Šilutės rajono Balčių kaime.
Už tai, kad jiems būtų paskirta Žemės ūkio ministerijos įsteigta metų nominacija kaimo šviesuoliams ir menininkams - "Gerumo angelas", balsavo ne tik jų naujoji bendruomenė, bet ir visa Lietuva. Todėl, kad Vytautas ir Angelė, kaip koks spindulys, keliauja per visos šalies amatų muges, folkloro festivalius, etnografines sodybas su savo kuriamais mediniais stebuklais, atstovauja mūsų šaliai svetur. Ir sėja tradicinės tautinės kultūros grūdus, atverdami savo išminties, kūrybos bei įkvėpimo aruodus.
Raukčių sodyboje Balčiuose prieš keletą metų įkurtą Margučių muziejų jau aplankė minios žmonių. Jie moko tautinių amatų ne tik savojo kaimo vaikus, o ir Klaipėdoje etnografijos centre ar Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje susibūrusius jaunuosius amatininkus.
Akstinas kurti
"Mano tėtis buvo dailidė. Aš ne tik prisimenu jo statytų savitos architektūros namų gatvę gimtajame kaime. Žaidžiau jo darytais mediniais arkliukais, lėlėmis, vilkeliais ir malūnėliais. Todėl pirmiausia ir pradėjome daryti medinius žaislus", - sako Angelė.
Jos vyrą nesuklysi pavadinęs ir dievdirbiu, ir angelų drožėju, ir didelių įspūdingų paminklinių kryžių meistru. O tarp juodviejų padarytų žaislų - lietuviškasis "jo-jo" arba Šv. Jokūbo kopėčios, keisčiausi muzikos instrumentai, idiofonai, maurojantys, ūkiantys, aidintys žemiškais ir visatos garsais. Čia ir senovinės "raketės", tarškynės, cimbolai...
Jiedu susipažino, atėję dirbti į Šilutės melioracijos gamyklą, ir abu įniko į anuomet aktualią "vaizdinę agitaciją": darė plakatus, suvenyrus, stendus. Vytautas kurį laiką dirbo ir gintaro įmonėje, bet jam nuobodu buvo pagal etaloną gaminti rankogalių sąsagas iki pirštai krauju pasrus.
Pasikeitus santvarkai, abu "menininkai" liko be darbo. Kad išgyventų, griebėsi to, ką geriausiai mokėjo - tapyti paveikslus - su jūra, beržynėliais ir baltais arkliais. Nuvežė jų keturias dešimtis į sostinės mugę ir apstulbo, kad iki vidurdienio žmonės išpirko visus. Kelionė į Vilnių abiem kaštavo 11 rublių, o paveikslų pardavė už šimtus - tai atrodė astronominė suma.
Bet iš valdiško darbo parėjus ar dirbus su šake, nelengva būdavo valandų valandas tapyti vieną paveikslą. Kad neliktų alkani vaikai, Marius, Ugnius ir Anita, Rauktys įsigijo senas apgriuvusias tekinimo stakles. Ir prasidėjo indų, taurių, visokių grožybių iš vyšnios, ąžuolo, beržo, liepos medžio era...
Pasipylė jos it iš gausybės rago, nebetilpo indaujoje. O kartą Vytautas nutekino žmonai medinį kiaušinį.
"Tik pirmas tūkstantis egzempliorių Angelei skutinėt nenusisekė", - juokauja jis. O ši išmoko marginti vištos, žąsies ir stručių kiaušinius net dvidešimt trimis būdais. Vienas keistesnių - apsukti lukštą lapais ir iškept pelenuose. O kiti būdai, regis, tik miniatiūriniams elfų pirštams galėtų paklūsti - ažūriniai raštai, ištisos išskutinėtos legendų scenos.
Dovanos imperatoriams
"Juntu staklių ašmenis kutenant pirštų plaukelius", - sakė meistras, vėliau jau pats sustatęs koja minamas stakleles - autentiškas, kokias dūzgino mūsų proprotėviai. Kai įvairių švenčių organizatoriai pastebėjo, kad Raukčiai dirba kiek kitoniškai, negu kiti tautodailininkai, o dar ir "pamandravoja", leidžia žiūrovams išbandyti sugebėjimus, ėmė juos kviestis į šventes.
Ir XVI amžiaus lininius, ir vėlesnius Klaipėdos krašte nešiotus drabužius Angelė abiem pasiuvo, apavą parūpino. O Vytautas ne šiaip sau nešioja kasą - abu porino, jog senovėje žemaičiai kariai pynė kasas, ir, neturėdami žirklių, kirviu jas "apgenėdavo".
Abu Raukčiai - vaikštančios enciklopedijos, ir kiekvieno amato ypatumus ar buities rakando kilmę jiems knieti išsiaiškinti ligi galo bei kitiems papasakoti apie senuosius baltų papročius ir "išmislus".
Štai vienoje Kaziuko mugėje išvydęs kažkieno grubiai suręstą kraičio skrynią, Vytautas pasibodėjo primityviu darbu, ir nuo tos dienos dirbina tokias skrynias, jog ne gėda buvo vieną padovanoti Lietuvoje gegužę viešėjusiai Japonijos imperatoriškajai porai Ahikito ir Mihiko.
"Jūs - chrizantemų šalies valdovė", - tarė Angelė imperatorienei, ir padovanojo jai margutį su išskutinėtomis chrizantemomis ir dar pačią prakilnią viešnią pamokiusi skutinėti.
Kitą medinę raižytą Vytauto skrynią viena lietuvė muzikė buvo išrinkusi kaip dovaną garsiojo dirigento Mstislavo Rostropovičiaus 75-ajam jubiliejui...
Apie ūkį ir meilę
Palėpėje apstu Raukčių laimėtų konkursų diplomų, ir su kiekvienu susijusi sava istorija. Pavyzdžiui, jiedu tapo konkurso "Vakarų Lietuvos dvarų kultūros kelias" nugalėtojais, nes aplankė daugiausia muziejų bei juos parėmė, pirkdami bilietus.
Ne per vienerius metus surinko virtinę "Kaimo šviesuolio", auksarankių seminarų vedėjų, šauniausių jormarkų dalyvių - apdovanojimų.
Angelė ir Vytautas jau 33 metus sakosi gyveną poroje - ranka rankon, koja kojon. "Jis man sako, kad su manim jam gera šiandie būti, o ir vakar taip buvę", - Angelė tikina mokanti skaityti vyro mintis ir vertinanti, kad turi į ką gyvenime atsiremti.
"Mes kaip deputatai: iškeliam vieną klausimą, pasibaram ir ilgai aiškinamės, kol prieiname atsakymą, kuris atitinka abiejų lūkesčius", - juokiasi Vytautas. Prasitarė prašąs žmonos, kad ši išleistų jį pavaikščioti ... po pelkes, nes ten prisižiūrėjus visokių rėpliojančių, šliaužiančių, spurdančių padarų, ne tik užsimano tokius iš medžio išdrožti. Besižvalgant po tyrus kilo mintis išdrožti visų Lietuvoje gyvenančių paukščių rūšių egzempliorius. Tad gal atsiras ir medinių sparnuočių muziejus.
Bendruomenės siela
"Grįžtam iš jormarkų nusikalę kaip liūtai. Valgom vakarienę, šnekučiuojamės, o iki vidurnakčio jau būnam sugalvoję, ką dirbsim rytoj. Nagai niežti", - juokiasi abudu.
Balčių kaimo vaikai atbėga sodybon ir prašo juos pamokyti margučius dažyti. Praskiria rankas pro savo darbus, ir moko vaikus sumeistrauti kasdien buityje praversiančius daiktus.
"Balčiuose žmonės dar neužmiršo senųjų liaudies tradicijų, tarsi čia būtų savaip sustingęs laikas. Todėl mes savo kieme visiems surengiame Atvelykio šventę, susirenka galybė žmonių, ir bendruomenė pasijunta šeima", - sako Angelė.
Iš pradžių Atvelykio šventėje linksmintis šviesuoliai įpratino šilutiškius, ir truko tai gerą dešimtmetį. Kai išsikraustė kitur, margučių marginimo ir kulinarine patirtim dalijasi jau su kitais kaimynais.
"Šviesą skleisti pradedi ne apie "onorą" ar garbę galvodamas, o kibdamas į juodžiausius žemės darbus. Pirmiausia, atsikėlę į naują vietą, susitvarkome aplinkui savo sodybą, užkasame griovius, susilopome stogą", - sakė Vytautas. O paskui ir kaimynai, žiūrėk, pradeda tvarkytis. Angelė įsiterpia, sakydama, kad vyras pirmiausia skuba pagalbon giminėms, o savo darbus atideda vėlesniam laikui.
Raukčiai paragino kaimo žmones rengti gražiausios kaimo sodybos konkursą, ir tą birželio dieną, kai vyksta visuotinė Balčių kaimo šventė, darbštuoliai sveikinami ir pagarbiai kala prie savo trobos Raukčio dailiai išskobtą garbės lentą.
"Jeigu nori, kad žmogus tau šypsotųsi, nusišypsok jam pirmas. Neįžeisk kito, ir negausi grąžos", - paprastas bendrabūvio tiesas dėsto Angelė.
Teiraujuosi, o gal Raukčiai tyčia keliasi iš kaimo į kaimą - su misija išmokyti paprastų, bet naudingų ir jau primirštų amatų, skleisti pamatines tautos kultūros vertybes?
"Mudu nesame vienuoliai misionieriai, mes - bendruomenės žmonės", - juokiasi Vytautas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą