"Žmogus, pasiėmęs įtempto audeklo "palapinę", kurios kiekviena kraštinė yra dvylikos uolekčių ilgio, gali kristi iš bet kurio aukščio, nebijodamas žūti", - taip 1485 metais pasauliui apie pirmąjį parašiutą paskelbė žymusis Leonardas da Vinčis. Vis ieškodamas būdų, kaip žmogus galėtų skraidyti, mokslininkas anglimi nubraižė ir žmogaus figūrą, kabančią ant virvių po gaubtu smailais kraštais - parašiutą.
Metų metais įvairūs mokslininkai ir entuziastai tobulino parašiuto konstrukcijas. Na, o kuomet jis jau tapo saugia nusileidimo priemone, pavyzdžiui, lietuviai, naudotis parašiutais paprasčiausiai atsisakė...
Mirtininko šuolis
Įkalintas prancūzas mirtininkas Žanas Diumje 1777 matų pavasarį neturėjo ką prarasti. Nors ir buvo žadamas aukso puodas, ilgos paieškos Paryžiaus gatvėse ir priemiesčiuose nedavė jokių rezultatų. Tokiam žygiui galėjo ryžtis tik žmogus, užspiestas į kampą. Toks ir buvo Žanas Diumje.
Vieną pavasario rytą sargyba išvedė šį sulysusį pasmerktąjį. Vietoje mirties bausmės jis turėjo... nusileisti parašiutu. Apsiaustą iš prasto sunkaus audeklo "parašiutu" pavertė profesorius Defontažas. Na, tiesą pasakius, į parašiutą tai buvo tiek pat panašu kaip ir pirmykščio žmogaus skarmalai į aukštuomenės vyrų smokingą.
Užlipęs ant ginklų bokšto stogo, kalinys pasimetęs stebėjo visai šalia nardančias kregždes. Profesorius padėjo užsidėti "skraidantį apsiaustą", padrąsino mirtininką: nuo parapeto matėsi rusvi čerpių stogai, Sena, apačioje - minia žioplių ir šlapios akmenimis grįstos gatvės. Pasirinkimo nebuvo. Diumje nušoko.
Ištiesęs į šalis rankas mirtininkas nuskrido žemyn. Žmogus lėkė žemyn, absurdiškai ištiesęs rankas, viršuje beplasnojant ir mataruojantis drobiniams "sparnams". Nors ir neįtikėtina, bet keistas sparnuotas iš atraižų pasiūtas apsiaustas padėjo nusileisti iš aukščio ir likti gyvam.
Kaip ir buvo žadėta, drąsuoliui atiteko kapšas pinigų ir žadėtoji laisvė.
Parašiuto pripažinimas
Visgi pagal metraščiuose randamus pasakojimus pirmieji sėkmingi šuoliai į parašiutus panašiais prietaisais užfiksuoti Kinijoje XIX a. pradžioje. Tais laikais, prisitvirtinę prie juosmens du skėčius, šokinėdavo cirkininkai. Ilgą laiko tarpą parašiutas buvo kaip vienas iš neužbaigtų eksperimentų, neretai pareikalaujančių ir aukų. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje prancūzas Reicheltas užlipo ant Eifelio bokšto ir iš 63 metrų aukščio krito žemyn savadarbiu parašiutu. Narsuolis žuvo.
Žmonės, rizikuodavę savo gyvybėmis, pirmiausia norėdavo pajusti skrydžio svaigulį. Ir tik 1808 metais R. Jordarki Kuparanto skrydžio virš Varšuvos metu iššoko iš užsidegusio mongolfjero bei sėkmingai nusileido žemyn. Nuo to laiko parašiutas įgavo visai kitokią reikšmę: tai - gelbėjimosi priemonė.
Pirmosios žinios apie parašiuto pasirodymą Lietuvoje pasiekia net 1891 metus. Tų metų rugsėjį buvo skelbiama apie tai, kad pirmąkart į Vilnių atvyksta garsus to meto rusų oreivis Stanislavas Drievnickis, kuris demonstruos skridimus oro balionu bei atliks šuolį parašiutu.
Kaip rašė to meto spauda, "aikštės viduryje buvo sukurtas didžiulis laužas. Virš jo, vis labiau pūsdamasis nuo karšto oro, siūbavo oreivio balionas, prilaikomas šventės metu prižiūrėjusių kariškių. S. Drievnickis įšoko į baliono krepšį ir sukomandavo balioną laikantiems žmonėms jį paleisti. Aidint gausioms žiūrovų ovacijoms, drąsusis oreivis kilo aukštyn. Netoli Antakalnio kalvų S. Drievnickis sėkmingai nusileido parašiutu".
Tačiau 1919 metais susikūrusioje Lietuvos aviacijoje į parašiutus dėl jų tuometinio nesaugumo buvo žiūrima skeptiškai. Tik 1927 metais pradėta parašiutus pirkti iš užsienio firmų. Vienas Lietuvos parašiutizmo pradininkų aviacijos kapitonas Klemas Martinkus pirmąjį bandymą šokti parašiutu prisimena taip:
"Mano pirmas šuolis su parašiutu buvo laimingas todėl, kad... nešokau. 1926 m. vasarą atvažiavo į aerodromą čekoslovakų parašiutų firmos atstovas, kuris siūlė savo firmos gamintus parašiutus. Aš paprašiau leidimo jį išbandyti, bet kapitonas A. Gustaitis patarė man iš pradžių išbandyti parašiutą su svoriu. Atstovui sutikus, paruošėm 70 kg sveriantį smėlio maišą. Pritvirtinom prie jo parašiutą, parašiutą ištraukiantį trosą užkabinome už lėktuvo borto. 500 metrų aukštyje iš lėktuvo išmestas maišas, kaip tikras maišas nugarmėjo iki pat žemės. Parašiutas neišsiskleidė".
Parašiutais Lietuvoje pasitikėti imta tik po oro žvalgo kapitono Vlado Morkaus šuolio 1928 metais.
Bučiniai danguje
Dabar parašiutas - ne tik gelbėjimosi priemonė. Iš daugelio disciplinų susidedantis parašiutų sportas sparčiai populiarėja, o patys parašiutai - modernėja.
Anksčiau parašiutų sporto karaliene buvo vadinama grupinė akrobatika. Varžybų tikslas - komanda iš 4, 8 arba 16 sportininkų laisvame kritime per tam tikrą laiką turi sudaryti kuo daigiau figūrų. Taškai skaičiuojami ne tik už parašiutininkų akrobatinius triukus, bet ir už parašiutininko - operatoriaus darbo profesionalumą.
Populiarios yra dvikovės. Pirmas pratimas - nusileidimo tikslumas: leidžiantis su kupolu stengiamasi pataikyti į 3 cm dydžio taikinį. Antrasis - laisvo kritimo metu atliekamų figūrų kompleksas.
Be šių, yra ir daugiau disciplinų.
Klaipėdos parašiutininkų klubo nariai pasakojo, jog pramogos dėlei bei vedami noro pademonstruoti savo sugebėjimus, parašiutininkai dažnai varžosi ir neoficialiose disciplinose. Su greitais sparno tipo kupolais rengiamos taip vadinamos "braukimo" varžybos - staigaus posūkio metu kupolui suteikiamas didelis greitis, ir sportininkas kuo didesnį atstumą stengiasi braukti kojomis per aerodromo žolę arba vandens paviršiumi.
Taip pat yra pramogaujama, kas artistiškai atsikabins nuo pagrindinio kupolo, priartėjęs prie vandens telkinio paviršiaus. Yra net tokių keistuolių, kurie stengiasi laisvo kritimo metu pabučiuoti daugiau merginų, nei ant žemės.
Šiuo metu sparčiai populiarėja "žmonės - paukščiai". Apsimovę sparno tipo kombinezonus, šuolininkai skrieja padange lyg sparnuočiai ar maži sklandytuvai. Taip jie gali nukeliauti net iki 10 km nuo iššokimo iš lėktuvo taško iki kupolo išskleidimo vietos.
Na, ir pabaigai - keletas įdomybių. 1987 m. balandžio 18 dieną šuolio parašiutu metu Arizonos valstijoje (JAV) G. Robertsonas įstabiausiu būdu išgelbėjo kolegę. Grupinio laisvo kritimo metu mergina beveik 3 km aukštyje susidūrusi su kitu parašiutininku neteko sąmonės. Robertsonas stengėsi kuo labiau prie jos priartėti ir tik kilometro aukštyje jam pavyko patraukti merginos parašiuto žiedą. Iki žemės buvo likę kristi vos 10 sekundžių...
1959 metais Amerikoje buvo užfiksuotas ilgiausiai trukęs šuolis parašiutu. Daugiau nei 14 kilometrų aukštyje iš reaktyvinio naikintuvo katapultavęs kariškis papuolė į stiprią audrą ir leidosi ne 11, o visas 40 minučių, nes galingos oro srovės pilotą nuolat pakeldavo į viršų, trukdydamos nusileisti žemėn.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą