Praėjusių metų ankstyvą gruodžio 29-osios rytą, 3 val. 37 minutės Šilutės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba užgesino gaisrą daugiabučiame name Jakšto 3. Deja, ugnis jau buvo nusiaubusi dviejų kambarių butą, o virtuvėje prie kriauklės su sklidinais vandens puodais rasta užtroškusi dūmuose buto šeimininkė, dešimties vaikų motina, 46 metų Eugenija Bulvydienė. Pažadinusi ir išsiuntusi pas kaimynus dešimtmetę dukrelę Moniką, moteris mėgino pati gesinti liepsną. Keturios nepilnametės mergaitės liko visiškos našlaitės, nes prieš penketą metų numirė tėvas. Našlaičių šeima, slegiama daugiatūkstantinės skolos, turi vilties pakilti iš pelenų - jai padeda Šilutės verslininkai.
Mergaitės nepatirs "Pelenės" dalios...
Šilutės vaiko dienos centro vadovė Onutė Klasauskienė apie nelaimę sužinojo viena pirmųjų, nes 16-metė Lina, 15-metė Giedrė, 12-metė Ingrida ir 10-metė Monika jau keturis metus, galima, sakyti, yra po jos globėjišku "sparnu". Vėliau Lina prasitars: "Be šio centro neturėtume to, ką dabar turim, čia išsiugdėme savarankiškumo ir atsakomybės jausmą". Dar nepalaidojus velionės mergaičių motinos, O. Klasauskienė padėjo joms surinkti reikiamus dokumentus Vaikų teisių apsaugos tarnybai, idant jų seseriai, 22 metų Aušrai Bulvydaitei, būtų suteiktos globėjos teisės.
"Kitos alternatyvos nebuvo: arba vaikai pateks į Saugų globos namus svetimiems žmonėms, arba jos sugrįš į gimtus namus ir liks gyventi kaip vieninga šeima.", - sakė Onutė Klasauskienė. - Žinojau, jog iš namų išėję vyresnieji tos šeimos vaikai nuoširdžiai rūpinasi mažaisiais, paremia kuo gali, o jauniausios mergaitės - itin savarankiškos. Jau sausio 16 d. laikinai globėja paskirtoji Aušra - švelni, atsakinga ir motiniška, mažosios labai prie jos prisirišusios".
Vaiko dienos centre priklausančių rizikos grupei šeimų vaikai (nuo šešerių iki dvidešimties metų) kasdien randa pastogę, šilumą, socialinių pedagogų bei psichologų pagalbą. O. Klasauskienė neslėpė, jog nors visos našlaitės gamtos apdovanotos grožiu, sveikata bei talentais, kol kas daugiausiai gyvenime pasieksiant ji tikėtųsi gabią ir pareigingą šešiolikmetę Liną. Penkiolikmetė Giedrė lanko Jaunimo mokyklą; ji ir Ingrida kelia daugiau rūpesčio ir problemų. "Kai viską išbandau ir jau niekas nepadeda, kviečiuosi mūsų centro rėmėją ir "rūpintojėlį" Seimo narį V. Martišauską; jis mergaitėms dažnai atstoja tėvą, ir šios jo klauso", - sakė O. Klasauskienė.
"Iš žmogiškų paskatų"
- atsakė Lietuvos verslo ir darbdavių konfederacijos Šilutės filialo pirmininkas Saulius Stankevičius paklaustas, kodėl rūpinasi našlaitėmis. Beje, jis su kolegomis rūpinasi ne tik Bulvydų šeimyna. "Šilolarčemos" leidėjos Kristinos Toleikienės iniciatyva, Šilutės verslininkai savo įmonių pagalbiniais darbininkais bei biurų tarnautojų padėjėjais įdarbino apie 20 paauglių iš nepasiturinčių šeimų. Šį projektą remia ir miesto Savivaldybė. Dirbdami porą valandų per dieną, per mėnesį jaunuoliai užsidirba 100 litų, gauna ir premijų. Taip jie pramoksta amato, sąskaitybos, dirbti kompiuteriu, siųsti faksus. Kaip vėliau pasakys Lina: "O, taip, jaučiamės pakylėti, pradedame kabintis į gyvenimą. Dirbdama pono Sauliaus firmos biure, daug ko išmokau. Mokykloje mokausi vokiečių ir rusų kalbų, tačiau angliškai kalbu geriausiai, ir man tenka vertėjauti, kai tik į Vaiko dienos centrą atvyksta svečių".
Jei visa taip klostysis ir toliau, verslininkas Saulius Stankevičius neneigia, jog parems Linos studijas Klaipėdos universitete, kur mergina ketina studijuoti vadybą. Padėsiąs ir jaunesnėms seserims, kurios, anot verslininko, taip pat "pakankamai gudrios, kad ko nors siektų gyvenime". - "Mes stengiamės jaunam žmogui įduoti meškerę, kad jis pats susigautų žuvį", - sakė jis.
O Lina į kvailoką mano klausimą atsakė: "O, jeigu ponas Saulius būtų Kalėdų senelis, mes kasdien švęstume Kalėdas. Greičiau jis elgiasi su mumis kaip rūpestingas tėvas. Pataria ir Aušrai, kaip tvarkytis su uždirbtais pinigais, kaip išsimokėti skolas už butą. Štai ir po nelaimės mano broliui Sigitui, besitrainiojančiam be vietos ir užsiėmimo, pasiūlė per tris dienas sutvarkyti sandėlį ir užsidirbti pinigų būtiniausioms reikmėms. Šiaip Sigitas uždarbiauja pas ūkininkus, statybose, kur papuola".
Ponas Saulius buvo išvykęs, kai įvyko skaudi nelaimė. - "Sužinojau, kad niekas nė piršto nepajudino, kad padėtų mergaitėms, po gaisro prabėgus keturioms paroms. Jos keturiese miegojo vienoje lovoje pas savo tetą, auginančią du savo vaikus, ten dar glaudžiasi ir devyniolikmetis jų brolis, nakvoja vyresnioji Aušra", - sakė jis "Vakarų ekspresui". Tuomet verslininkai suskato padėti vaikams sutvarkyti vandentiekį, butą, dovanojo televizorių ir baldų, juos maitino. Klaipėdos elektros tinklų Šilutės ET skyriaus direktorius A. Memys ir UAB "Įtampa" direktorius A. Bekeris sudegusiame bute sutvarkė elektrą.
Kuomi pasiklot ir užsiklot sudegėliams parūpino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komitetas. Buto lubas ir sienas išdažyti pažadėjo Turizmo mokyklos direktorius Avižinis. UAB "Žibai" gen. direktorius Kazlauskas pasirūpino, jog nukentėjusiame nuo gaisro bute būtų įdėtos tvirtos durys, kurias, beje, po paros "gerieji" kaimynai išlaužė. Pasak žmonių, šios durys anksčiau net nebuvo rakinamos ir namuose jau daug metų nebuvę elektros, o buto savininkai turi apie 24 tūkstančius litų skolos už vandenį.
"Neleidome išdraskyti gimto lizdo",
- pasakė Lina, kai kalbėjomės šiurpius prisiminimus keliančiame bute tarp juodų sienų. Beje, viename iš kambarių prieš keleris metus šeimos galva buvo rastas negyvas. Lemtingąją gruodžio 29-osios naktį tik viena Monika su mama nakvojo savo namuose. Iš pagrandukės teišpešiau, jog jos su sesute Ingrida jaučiasi gerai ir nieko nebeprisimena. Monika puse lūpų prasitarė, kad išsiųsta pas kaimynę, ji dar nuo slenksčio pro dūmus ir liepsnas šaukė mamą, buvę labai baisu. Sudegė jos pliušinis meškutis Mikis... Lina sakė, jog dvi savaites po įvykio sukrėstas sesutes kamavo košmarai, jos vis sapnuodavo ir šaukė mamą.
Ingrida nenorėjo ar neįstengė patikėti, kad motinos nebėra, vis sakydavo Linai paprašysianti mamos, kad ką nors nupirktų, pasakytų... Vaiko dienos centro psichologė Violeta Plauškienė padėjo mergaitėms visa tai išgyventi. Per motinos laidotuves, įvykusias Naujųjų metų išvakarėse, abi mažosios pratrūko nenumaldoma rauda, savaip susitaikiusios su neišvengiamybe. "Tą ankstyvą 29-osios rytą pas tetą atvažiavo brolis ir atsivežė Moniką. Neiškart supratau, apie kokį gaisrą jie kalba. Greitoji pagalba sesę apžiūrėjo, išmaudė ir perrengė. Šoko ištikta Monikutė buvo kaip nesava, be nuovokos, tik kalbėjo, kalbėjo... Teta pašnibždomis man pasakė, kad mamą rado sukniubusią virtuvėje, jau nebegyvą.
Netrukus iš įkalinimo įstaigos paskambino brolis Ramūnas, jis mus guodė, klausė, kaip jaučiamės; apie tragediją jam pranešė, be to, matė per televiziją. Jis ramiai reaguoja. Jau šią vasarą atlikęs bausmę Ramūnas sugrįš: jis neturi kitų namų, kaip šiuos". Mes su mama siuntėme jam siuntinius, susirašinėjome, bet nuogąstavome, kad grįžęs brolis vėl nesusidėtų su blogais, jį išnaudojusiais draugužiais", - kalbėjo Lina.
Skurdas mergaičių nepalaužė
Jautri mergina, stebėtinai tvardydamasi, trumpai papasakojo šeimos istoriją. Vienas iš brolių jau seniai yra miręs. Vyriausioji sesuo turi savo šeimą, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Dabartinė sesių globėja Aušra pradėjo anksti dirbti, Klaipėdoje mokėsi kepėjos amato, ir gyveno pas močiutę; šiai mirus įsikūrė pas gerąją tetą Vidą. Savais keliais išėjo Remis su Judita. Sesuo Daiva tik savaitgaliais grįždavo namo iš Rusnės specialiojo internato, o vasarą gyveno pas klasės draugę. - "Tai, jog aš išėjau pas kaimynę, nes prižiūrėjau jos vaikutį, o vėliau apsistojau pas tetą Vidą, turbūt buvo mamai paskutinis kantrybės lašas. Žadėjau niekada jos nepalikti, nebuvau pratusi prie prabangos, bet namuose nebuvo elektros ir čia negalėjau mokytis", - liūdnai sako Lina.
"O šiame kambary netekome tėvo", - sako mergina. Čia gyvenome dešimt metų. Tėvelis dirbo gamyklose staliumi, grendė gatves, visada turėjo kokį nors darbą, tik pastaruoju metu jis palūžo, galbūt pajutęs, jog namuose stinga duonos. Jis pradėjo išgėrinėt, o kai prasidėjo epiplepsijos priepuoliai, visai sušlubavo sveikata. Pamenu, kaip tėvas sūpuodavo mus ant rankų, pasakodavo savo potyrius armijoje. Mamai jis buvo labai geras, ir kai ji laukdavosi, nieko neleisdavo dirbti, atnešdavo jai pusryčius, mus apskalbdavo, suruošdavo į mokyklą. Net gerdamas jis pirmiausia ieškojo mums maisto, mama irgi pirmiausia pasirūpindavo mumis, slaugydavo sergančius, jei pritrūkdavo pinigų, pasiskolindavo.
Nors tėvai paskui išsiskyrė - tikriausiai iš nevilties, dėl skurdo, gyveno po vienu stogu. Buvome labai vieningi. Po vienų gegužinių tėvas kažkodėl nakčia nebepašaukė manęs (prašydavo vandens, ir mes keldavomės paduoti, jei ištikdavo epilepsijos priepuolis, kišdavome šaukštą, kad neprikąstų liežuvio). Atėjusi pamačiusi jį nejudantį. Maniau, kad miega, bet atėjusi antrąkart, radau jį pamėlusį ir šaltą... Po jo mirties mama niekur iš namų neidavo, truputį išgerdavo, dažnai verkdavo dėl palikusių namus vaikų (tai ją skaudino), ir dėl brolio, kad grįžęs iš kalėjimo, nepadarytų ko nors baisesnio už vagystę... Ketverius metus draugavo su vienu vyru, bet paklausė mūsų ir neparsivedė jo į namus gyvent. Mama visada drausdavo elgtis draugui taip, kaip mums nepatiktų; vaikai jai buvo svarbiau.
Kaip našlaičiai, gaudavome menką pašalpą, nusipirkdavome kruopų, miltų, makaronų ir taukų, apie drabužius nebuvo ko nė galvot, viską gavom iš Vaiko dienos centro, tik Rugsėjo 1-ajai kokias pėdkelnes ar batus nusipirkdavom. Dažnai pašalpa vėluodavo. Lyg tai gaudavom 350 litų, bet aš kažkaip prisimenu tik tuos 160 litų, iš jų dažniausiai gyvenom.
"Pirmiausia seseris pastatyt ant kojų..."
Nemoku paaiškint, ką reiškia netekti mamos. Ateis Motinos diena ir neturėsi, ką pabučiuot. Matai, kaip eina mamos su vaikais - tokia verianti tuštuma širdy! Esi vienišas; taip, mūsų daug, mes labai vieningi, bet nieks neatstoja mamos nei tėčio. Nėra kur nueit pasiguost visam pasauly, mažikės sesės neturės net jokių gražių prisiminimų iš vaikystės. Manau, aš ir mano sesės esame pakankamai protingos, kad išgyvent "šiame baisiame, žiauriame pasaulyje": nei narkotikus išbandyt, nei ankstyvą seksą negalvojam, nes esame religingos. Sesė dirba ir naktinę pamainą formuotoja - visi jos pirštai subadyti, o dar su mumis uždarbiu dalinasi. Ji mus labai myli, kaip tikra motina, ir neleido sau nė minties, kad šeima būtų išdraskyta. Apie santuoką nė viena negalvojame, pirmiausia rūpi seseris pastatyt ant kojų.
... Dabar mažikės sapnuoja mamą kitaip: ji pasirodžiusi sakė: "Išeinu, palieku jus, kad geriau gyventumėt". Išsilydė ant sienos kabojęs Jurgos mamai Kalėdoms, kurias dar sutikome drauge, dovanotas laikrodis. Aš pas mamą atėjau dvi paros prieš TAI, parodžiau draugo dovanotą aukso žiedą; ji džiaugėsi kartu su manim, rodė tą žiedą kaimynei. Mes norime viską namuose pakeisti, kad niekas neprimintų nelaimės. Daugelis žmonių pažadėjo mus paremti, bet kol remontuojamės butą, net nežinome, kokius baldelius turime, ar turim skalbimo mašiną, pakankamai patalynės. Juk neliko nė lėkščių, nė šaukštų, nė klozeto, užuolaidų - nieko. Mažosioms centro vaikų mamos numezgė megztukus. Gyvenimui kylam iš pelenų, - šypteli Lina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą