Toks gyvenimas
Pasaulyje neišvengiamai daugėja senų žmonių, ir medikai pripažįsta, kad dažnai gyvenimo trukmė priklauso nuo paties žmogaus, jo elgesio, įpročių ir valios. Ne veltui medicina ėmė studijuoti gyvenimo būdą taip pat rimtai, kaip ir genetiką. Taigi didžiausią įtaką ilgaamžiškumui daro pasitenkinimas gyvenimu.
"Įspūdinga, kad turime tokius "Trečiojo amžiaus universiteto" studentus - aštuoniasdešimtmečius, devyniasdešimtmečius, norėtųsi, kad toks būtų ir mūsų jaunimas", - sako Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Visuomeninės sveikatos katedros vedėjas, gerontologinių tyrimų programos "Klaipėda 80+" koordinatorius docentas Faustas Stepukonis.
Anot jo, vadinamieji "naujieji pensininkai" labiau aktyvūs ir išprusę, turi daugiau interesų, tad jie labiau panašūs į Valdą Adamkų nei į sukriošusius pasakų knygelių senukus.
Gyvenimas tęsiasi
"Mūsų senukai - šaunuoliai. Dauguma jų gyvena savarankiškai, pasižymi gera sveikata, sprendžiant ir iš objektyvių duomenų, ir iš to, kaip savijautą vertina jie patys. Dauguma jų į paskaitas atvažiuoja savo automobiliais. Lazdele pasiramsčiuodamas atėjo tik kas trečias tiriamasis. Sveikais galime laikyti ir tuos, kurie "pasiremontavę" sėkmingai gyvena su širdies stimuliatoriumi, pašalinta katarakta arba vaikšto su dirbtiniais sąnariais", - apie gerontologiniame tyrime dalyvavusius klaipėdiečius kalbėjo F. Stepukonis.
Yra ir išskirtinių atvejų - pavyzdžiui, vienas senjoras tik sulaukęs 80-ies sugalvojo užsiimti verslu, ir, iš kažkur gavęs paskolą, konstruoja šiltnamius bei augina tulpes.
| Gerontologinių tyrimų programos "Klaipėda 80+" koordinatorius F. Stepukonis mano, jog mirtingumas šalyje didėja todėl, kad žmonės vis labiau viskuo nusivilia - politikais, savo statusu visuomenėje, saugumu. Esą visa tai veda prie alkoholizmo ir depresijų |
Tyrimas esą patvirtino, jog pozityvus požiūris į savo ateitį, galimybes, reikalingumo artimiesiems pojūtis mobilizuoja visą žmogaus organizmą.
Aliarmo signalai
Deja, lietuvių sveikata vis prastėja. Dar visai neseniai pagal gyvenimo trukmę mes pirmavome prieš latvius ir estus, o dabar mūsų vyrų mirtingumo rodikliai - prasčiausi Europoje.
Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė - 65,3 metų, moterų - 77 metai, ir jos gyvena ilgiau tik už rumunes ir bulgares.
Pasak docento, trys svarbiausios ankstesnio mirtingumo priežastys - širdies kraujagyslių sistemos ligos, kylančios dėl stresų, nesveikos mitybos, pesimizmo, vėžiniai susirgimai, kai vengiama tikrintis, kad įtarimai nepasitvirtintų, o paskui būna per vėlu, ir pagaliau sveikų žmonių mirtys dėl tragiškų įvykių.
Pasaulinę patirtį stebintis docentas sako, kad pastaruoju metu įvairių šalių mokslininkai, politikai skiria vis daugiau dėmesio bei lėšų pagyvenusių žmonių gyvenimą padaryti patogesnį ir visavertiškesnį.
"Aplink Baltijos jūrą buriasi Sveikų miestų organizacija. Suomiai sukūrė prietaisą, panašų į rankinį laikrodį, kuris rodo ne tik laiką, bet ir visas seno, vienišo žmogaus kūno indikacijas, ir šiuos duomenis siunčia pagalbos centrui. Žmogus gali pats paspausti pagalbos mygtuką. Taip jau išgelbėta ne vieno suomio gyvybė prasidėjus insultui. Tokie prietaisai turėtų išplisti visose šalyse", - mano docentas F. Stepukonis.
| Palangiškės L. Umbrasienės įsitikinimu, kad nesijaustum senas ir niekam nereikalingas, reikia nesikišti į vaikų gyvenimus, jų "negraužti" ir būtinai dalyvauti kokiame nors sąjūdyje |
Nežabota laisvė
Daugelis lietuvių senolių tikriausiai atrastų aibę priežasčių, dėl kurių jų esą nebūtų galima lyginti su Vakarų Europoje gyvenančiais bendraamžiais. Tačiau ir Lietuvoje yra nemažai senjorų, kurių gyvenimas nesustojo.
Kretingiškė Marija Juškienė - amžina moksliukė. Per savo gyvenimą ji baigė 60 įvairių kursų, iš jų 40 - jau išėjusi į pensiją.
"Daugelis jėgų sekimą, sugebėjimų ir profesijos praradimą suvokia kaip ištisą pralaimėjimų grandinę. Tačiau laimingo senėjimo garantas - pozityvus mąstymas. Optimistai, galintys kontroliuoti situaciją, nepraranda ryšių, užmezga naujus ir naudojasi gyvenimo šansais. Aš peršokau pensijos stresą, kai prieš dešimt metų įkūriau Moterų centrą. Dabar per metus pristatau po devynetą projektų ir kūrybinių atrakcijų.
Visą gyvenimą buvau lyderė, 28 metus dirbau policijoje. Bet buvau įrėminta įstatymų bei pareigų rėmuose ir neturėjau nežabotos laisvės, kurią turiu dabar. Esu centro fanatikė, dirbu su jaunais žmonėmis ir iš jų neišsiskiriu.
Turiu keturis anūkus, juos su kitais bendruomenės vaikais pakviečiu į lėlių, kurias pati ir mezgu, teatrą, tačiau esu įsitikinusi, kad tėvai patys turi auginti savo vaikus", - kalbėjo M. Juškienė, išmokusi mylėti save ir įvertinti tai, ką padaro.
| Kretingiškė M. Juškienė sako visada mėgusi kraštutinumus: "Jaunystėje buvau šaudymo iš lanko čempionė, ir jeigu ne brangus inventorius, įkurčiau šaulių klubą. Mielai pajodinėčiau žirgais, bet vis laiko trūksta." |
Senjorų klubo "Šeimyna" narys 85-erių klaipėdietis Juozas Peldys turi keletą įkyrių ligų, tačiau yra įsitikinęs, kad jokia diagnozė neturi įtakos tiems, kurie pasitiki savimi, yra geros nuotaikos ir aktyvūs. "Gyvenimo džiaugsmo atžvilgiu mes esame labai skirtingi. Jeigu klausiate manęs apie draugus, dauguma jų jau yra mirę. Bet negi sėdėsi, liūdėsi ir savęs gailėsiesi? Dar ims ir suraitys liga", - sako Juozas.
Senjoras keturis kartus per mėnesį bėga iš Klaipėdos į Girulius ir atgal. Dažnai sėda ant dviračio ir važiuoja į sodą: "Pasikviečiu kartais ir paną sulos paragauti..."
Juozas prisipažino, kad labiausiai jį prikelia šokis: "Aš nuo penkiolikos metų savam kaime rengiau vakaruškas. Ir dabar vedu šokti moteriškes, kurių niekas neveda, nes matau, kad jos liūdi. Tai jos visos mane gerbia. Kai pašoku su "Šeimynos" senjorais krakoviaką, man tai taip pagražina gyvenimą, pakelia nuotaiką, kad jaučiuosi kaip zuikis miške."
Ragina nedejuoti
Palangiškė Lidija Umbrasienė sako, kad ir solidesnio amžiaus jaučiasi tokia pati, kaip jaunystėje. Anot jos, reikia turėti pomėgį, užsiėmimą, nekalbėt apie ligas, nedejuot, kaip viskas brangu, blogai, nes nuo to niekas nepasikeis.
"Jeigu laikysi pyktį širdy, susirgsi vėžiu, nors kartais juo suserga ir kiti - tos ligos duotos tiems, kurie jas ištveria ir pakelia", - tiek moteris teužsiminė apie savo sunkią ligą. Tuo tarpu tarp chemoterapijos seansų ji net vesdavo ekskursijas po Neringą.
"Neseniai mes, trys bobutės, nuvairavome į Ventės ragą. Suskaičiavome gandrus, matėme pirmąsias pražydusias purienas, plukių pievas", - džiaugėsi Lidija, rašanti dienoraštį ir Lietuvos ornitologų draugijai siunčianti įdomesnius pastebėjimus.
Pasak moters, išėjus į pensiją, jokia krizė jos neištiko, priešingai - laiko likę kur kas mažiau.
Klaipėdos senjorų veikla
* Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacija vienija 20 organizacijų, į kurias susibūrę per 1000 senjorų.
* Jie dalyvauja pilietinėse akcijose, rašo prisiminimų knygas ir leidžia poezijos almanachus, dalyvauja Dainų šventėse.
* Gegužės 3 dieną mūsų senjorai prisiekė palaikyti A. Mamontovo iniciatyvą išeiti dainuoti į gatves.
Gyvenimas ant ugnikalnio
Galina DAUGUVIETYTĖ, režisierė, aktorė, rašytoja
Kai žmogus nuo ryto iki vakaro guli ant pečiaus ir tik ieško, kur jam skauda, tai kam tada iš viso gyventi? Sakoma, nuo to, kas lemta, nepabėgsi. Taip, genuose užprogramuota, kas su mumis gali nutikti, bet tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. O mes dažnai joms nesipriešiname, tad dažnas šešiasdešimtmetis jau yra ligonis.
Gal esu per daug atvira, nebijau pasakyt, kad mėgau ir paūžt, nesilaikiau visų 10 Dievo įsakymų. Buvau smagi mergina, avantiūristiška, bet darbas man visada buvo pirmoj vietoj. Ir nedykaduoniavau nė minutės. Tad viską atgyvenau, atmylėjau, atgėriau, ir mirties valandą to nesigailėsiu. Kas man kankynė? Įsiūti sagą. Mirus vyrui, nebegaminu mėsos, mikrobangėj pasišildau pusfabrikačių, o daržovių valgau, atvirai pasakysiu, kaip karvė. Beje, vyro netektį man padėjo išgyventi knygos, be kurių neužmigčiau.
O laiminga būnu, kai veiklų ugnikalnis nurimsta. Man užtenka bendravimo su visuomene, todėl aš nenoriu su kokia moterėle gurkšnoti krupniką. Į savo namus ir sielą įsileidžiu vienintelę jauną šeimą, ir jeigu turėčiau savo vaikų, jie man tokie geri nebūtų.
Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą