"Aš tebemanau, kad Lietuva būtų pakankamai nepriklausoma ir būtų turėjusi daugiau galimybių iš abipusiai naudingo bendradarbiavimo, jei ji būtų sutikusi pasirašyti NVS sutartį. Aš bandžiau įtikinti juos, kad jie žengia klaidingu keliu", - neseniai kalbėjo paskutinis SSRS lyderis, komentuodamas išslaptintą Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumentą.
Reaguodami į tokias mintis nusprendėme paklausti aukščiausių tuometinių ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos pareigūnų, politikų bei istorikų, ką jie apie tai mano. Ar išties būtume gyvenę geriau?
"Būtume kaip Baltarusija"
Vytautas LANDSBERGIS, buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, signataras
Kaip Jūs pacitavote, ką išgirdau, tai tegul M. Gorbačiovas taip ir mano. Reikštų, kad Lietuva būtų kaip Baltarusija. Viso gero, nėra čia apie ką kalbėti... Jei manęs klausiate tik apie M. Gorbačiovo mintis, tai kiekvienas turi teisę manyti, ką jis nori. Turbūt tas, kuris taip sako, nesuvokia, kad būtume šiandien kaip Baltarusija. NVS narė Lietuva? Nėra apie ką kalbėti, buvo siūlymas lįsti tenai, aš pasakiau, kad mums netinka.
"Ne duonoj ir lašiniuose esmė"
Kazimiera PRUNSKIENĖ, pirmoji Lietuvos ministrė pirmininkė po Nepriklausomybės atkūrimo, signatarė
Neseniai buvau pakviesta į vienos Rusijos televizijos laidą ir kalbėjau apie tas M. Gorbačiovo mintis. Manau, kad jei nebūtų daromos kliūtys pirmiausiai ekonominiam savarankiškumui, po to - nepriklausomybei, o būtų tvarkingas abipusis bendradarbiavimas, jei būtume atsiskyrę be tų ilgų debatų, ginčų, sukrėtimų, ekonominių blokadų, tai būtų daug mažiau praradusios valstybės. Buvo galima mūsų ryšius "užkelti" ant naujų bėgių, taip, kaip bendrauja nepriklausomos šalys. Deja, pats M. Gorbačiovas nebuvo linkęs mus atpalaiduoti nuo tų sovietinių saitų. Manau, kad M. Gorbačiovas tik teoriškai samprotauja, kad Lietuvai būtų buvę geriau įstoti į NVS. Žinoma, toks samprotavimas gali būti paremtas ekonominio savarankiškumo argumentais. Bet jei kalbėsime tik apie duoną ir lašinius, energetiką, tai gali rasti argumentų...
Pavyzdžiui, su Tatarstanu, Baškirija bendrauju. Tai yra tos respublikos, kurios pasinaudojo ekonominio savarankiškumo įstatymu ir 20 metų labai neprastai pragyveno. Bet... Jos turi resursų, naftos, ant tų resursų galėjo kurti ekonominį potencialą. Lietuva nekėlė klausimo, kad jai dujos, nafta svarbiau už valstybinį statusą. Mes ėjome atkurti buvusio valstybingumo. Mes dabar nekvestionuojame, ar teisingai padarėme, kad atkūrėme nepriklausomybę. Klausimas: ar teisingai pasinaudojome tuo, ką padarėme? Galėjome sukurti neprobleminius, nekaprizingus santykius su Rusija. Bet iki šiol dalis politikų nori pasirodyti prieš visuomenę, tą dalį, kuriai jie patinka, kad su kažkuo kovoja, o ne tvarkingai, protingai tvarkyti valstybės reikalus. Galėjome konstruktyviai dirbti net ir nedalyvaudami jokiuose NVS, o bendradarbiaudami kaip kaimynai. Ne tik skelbdami geros kaimynystės santykius, o juos realiai įgyvendinę. Ir ekonominis rezultatas būtų buvęs kitoks.
 |
| Prie nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos vairo stovėję politikai ir istorikai vieningai sutaria, jog Baltijos valstybės, pasukusios Vakarų, o ne Rytų kryptimi, pasielgė teisingai. |
"Nepriklausomybe nepasinaudojome"
Audrius BUTKEVIČIUS, pirmasis krašto apsaugos ministras po Nepriklausomybės atkūrimo, signataras
Manau, kad M. Gorbačiovas, taip kalbėdamas, bando apginti savo ateities viziją. Situacija rodo, kad nė viena iš šiandien NVS esančių valstybių netapo kokių nors Rusijos resursų gavėja. Paimkime Gruziją, kuri buvo Rusijos partnere NVS, bet pešėsi su ja Abchazijoje, Osetijoje. Ukraina, dujos, visi tie skandalai žinomi. Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos karas su Rusija dėl dujų ir naftos. Viskas šiuo atžvilgiu baigėsi tuo, kad Lukašenka Venesueloje atidarė naftos gavybos pramonę. Taigi, čia eilinis M. Gorbačiovo marazmas.
Problema - kita: mes neišnaudojome tų galimybių, kurias mums suteikė nepriklausomybė. Iš karto automatiškai tapome JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų keleto valstybių samdomu lojančiu šuneliu, kuris nuolat skalijo ant rusų nežiūrėdamas nei savo naudos, nei interesų. Tipiškiausias pavyzdys - Rusijos ir Gruzijos konfliktas 2008 metais. Lietuva, Lenkija demonstravo tokią poziciją, kuri neatitiko net Europos Sąjungos laikysenos.
O Vytauto Landsbergio pozicija, kaip politiko apskritai, - žemiau kritikos. Jis padarė viską, kad susitarti su Rusija bet kokiu klausimu būtų neįmanoma, nes jie Lietuvą laikė ir laiko vienu iš pagrindinių priešų. O Lietuvos demokratinė darbo partija dėl nuolatinės baimės, kad bus apkaltinta kolaboravimusi su rusais, irgi trukdė užmegzti normalius kontaktus. Jie jų net neieškojo, nes buvo susidomėję tik privatizacija, kitaip tariant, ką pavogti valstybės viduje. Per visus tuos 20 metų Lietuva neturėjo savo Rytų, arba Rusijos politikos. Čia yra tragedija.
O ką kalba M. Gorbačiovas, yra paistalai. Jei grįžtume į 1988-1989 metus, tai jau tada visų "perestroikininkų" pagrindinė idėja buvo nauja sąjunginė sutartis. Taip jie bandė paslėpti planą išsaugoti Tarybų Sąjungą. Kitaip tariant, visiems buvusios Sąjungos subjektams buvo siūlomi antraeiliai dalykai. Prašau, pasiimkite religijos laisvę, katedras, vėliavas, herbus, himnus, giedokit, kaip norite, ir vadinkitės, kaip norite, tik nelieskite pagrindinio dalyko - išstojimo iš Tarybų Sąjungos.
Mūsų pagrindinis ginčas Sąjūdžio viduje tada vyko dėl to, kaip formuluoti savo tikslą. Daugybė Sąjūdyje dirbusių žmonių iki galo nedrįso deklaruoti, kad tikslas yra nepriklausomos valstybės atkūrimas. Problema buvo ta, kad tuo metu rusai pradėjo spekuliuoti sąvokomis. Jie sutikdavo, kad suverenitetas yra galimas TSRS sudėtyje. Paskui pradėjo sutikti su tuo, kad nepriklausomybė galima TSRS sudėtyje. Atsirado labai keistos loginės konstrukcijos, kurių geriausias pavyzdys yra šita NVS.
Bet kokiam žmogui bent kiek nusimanančiam politologijoje natūraliai kils klausimas: jei valstybė nepriklausoma ir yra sąjungoje su kitomis valstybėmis, tai kuriam velniui reikia įrašyti, kad tai Nepriklausomų valstybių sąjunga? Tame pačiame pavadinime - NVS - jau slypėjo tam tikras kamufliažas. Nes žodis "nepriklausomybė" turėjo tam tikrą politinę maginę jėgą. Štai, visiems kvaileliams ir buvo metama: vadinkitės nepriklausomi, bet būkite sąjungoje. Užtat ir mes buvome pasiekę, kad Sąjūdžio tikslas 1990 metų rinkimuose būtų skelbti nepriklausomą valstybę ne TSRS sudėtyje.
Šiaip, mano vertinimu, Kovo 11-osios Aktas buvo vienintelis politinis veiksmas per 20 metų, kuris buvo atliktas tikrai gerai. Tik galimybėmis nepasinaudojome.
"Būtume parsidavę"
Kęstutis GLAVECKAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, signataras
Ta M. Gorbačiovo frazė skamba labai jau juokingai. Juk mes išsiplėšėme iš to Tarybų Sąjungos žemėlapio, kur buvome ne savo valia inkorporuoti. Neturėjome laisvės, patys sprendėme savo problemą, kad nepriklausytume nuo kitos šalies, ypač - tokios agresyvios. Kitas dalykas - jei būtume NVS, net neįsivaizduoju, kuo būtume tapę, net teoriškai neįsivaizduoju... Kitaip tariant, mes net pasirinkimo neturėjom, net minčių tokių nebuvo įstoti į NVS. Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime net negirdėjo niekas tokių pasvarstymų. O čia bandoma mąstyti, kas būtų, jei Lietuva būtų 52 JAV valstija... Lietuva yra tokia, kokia yra. O kad nafta, dujos būtų pigesnės Lietuvai įstojus į NVS... Žinokite, čia toks parsidavimas būtų. Net nenoriu kurti atsakymo. Čia, švelniai politiškai tariant, nepadoru mąstyti apie tokius dalykus.
"Būtume gyvenę sunkiau"
Eugenijus GENTVILAS, signataras
Pirmiausiai, pats M. Gorbačiovas buvo nors ir demokratiškos natūros, tačiau vis dėlto imperinio mąstymo žmogus. Jam buvo svarbiau ne tautų teisės apsispręsti, o siekis išlaikyti imperiją. Be to, būdamas rusas, jis puikiai matė kontekstą: 90 proc. rusų stojo prieš Sovietų Sąjungos skilimą, ypač 1990-aisiais. M. Gorbačiovas žinojo rusų, bet ne lietuvių, latvių, estų mentalitetą. Ir jis apie tą tautų vienybę kalbėjo nuoširdžiai, ji jam buvo svarbiausia. Tačiau tautos apsisprendė. Ir mes labai daug išlošėm. Jau nekalbėsiu apie tai, kokios yra Rusijoje žmogaus teisės, politiniai dalykai...
Pakalbėkim apie ekonomiką. Lietuva savo ekonomines problemas sprendžia, kad ir sunkiai, bet judame. O Rusiją gelbėja gamtiniai ištekliai, ant naftos dolerių visa ekonomika laikosi. Tačiau ar ilgai? Trilijonų dolerių reikės rekonstruoti visus tuos naftotiekius, dujotiekius. Išteklius išsiurbti galės, o transportuoti? Rusija, manau, nėra ilgalaikės sėkmės zonoje. Mes, turėdami ekonominę nepriklausomybę, išsikapstėme. Apie 2000-uosius importo-eksporto balanse jau "persijungėme" į Vakarų Europos rinką. Liko priklausomybė nuo naftos, dujų. Po to 2006 m. uždarė "Družbos" naftotiekį. Bet Lietuva parodė, kad gali gyventi ir be jo, naudojamės Būtingės naftos terminalu. Dabar ir suskystintų dujų terminalą ruošiamės statyti. Tad M. Gorbačiovo mintims, kad būtume geriau gyvenę įstoję į NVS, nepritariu. Būtų buvę sunkiau gyventi.
"Kas šiandien yra Rusija?"
Vygantas VAREIKIS, istorikas
Jei M. Gorbačiovas būtų įžvelgęs Sovietų Sąjungos žlugimą kokiais 1987-1988 metais, kai Lietuvoje kūrėsi Sąjūdis, ir būtų mūsų valstybei pasiūlęs kokias nors sąlygas... Pavyzdžiui, sudarome sutartį tarp respublikų, kur kiekviena iš jų įgautų didesnę ar mažesnę autonomiją, būtų sprendžiami ūkiniai klausimai, turėtų ekonominį suverenitetą. Manau, lietuviai tada būtų sutikę. Bet kai viskas buvo "paleista" 1990 metais, tai, žinoma, jokių šansų nebeliko.
Reikia įvertinti tai, kad 1989-1990 metais M. Gorbačiovas bandė išsaugoti griūvančią Sovietų Sąjungą siūlydamas įvairias naujas sutartis, bendradarbiavimą, atsakomybę, bet pati Rusijos Federacija, Borisas Jelcinas į tai žiūrėjo pro pirštus. Gal Jelcinas ir jautė, kad pasikeitus valdžiai jis taps Rusijos vadovu, tad kam reikalingos tos sutartys? Jei būtume pasirašę kokias nors sutartis su NVS, būtume gavę pigesnį kurą? Gal... Bet nepamirškime, ką dar būtume gavę. Demokratijos pamoką. Būtume praradę tai, ką gavome iš Europos, tą gerąją demokratijos pusę. Europinę įstatyminę bazę, kuri yra geresnė nei Rusijoje.
Pažvelkime, kas šiandien yra Rusija? Ar ten demokratiški rinkimai? Nėra ten jokios demokratijos, vadovauja viena partija ir apsimetinėja, kad kitos - neva opozicija. Pažvelkime į korupcijos lygį Rusijoje. Jis - vienas aukščiausių pasaulyje. Kad ir demografiniai, socialiniai rodikliai. Palyginkime su Lietuva. Kūdikių mirtingumas, pragyvenimo lygis, mirtys nuo alkoholizmo... Mes tikrai arčiau Europos esame. Dar vienas dalykas: Rusijos pilietis, norėdamas išvykti į Europos Sąjungos valstybes, turi gauti vizas. O įsidarbinti užsienyje dar sunkiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą