Jau rašėme, kad praėjusį sekmadienį policijos bei prokuratūros pareigūnai Skuodo rajono Augzelių kaime surado vyriškos lyties kūdikio lavonėlį, užkastą prie melioracijos griovio. 31-erių metų Antanas Gaubys prisipažino slapta užkasęs kūnelį žmonos Kristinos prašymu. Moteris savo vyrui ir teisėsaugininkams tvirtino, jog kūdikis gimė negyvas. Teismo medicinos ekspertai galutines išvadas pateiks mėnesio gale. Pirminiais duomenimis, naujagimio kunelio kaklas buvo apvyniotas virve ir skuduru. Teks aiškintis, ar tai motina padarė kūdikiui esant gyvam, ar po jo mirties.
"Išėjo viena pati..."
Kai apsilankėme skurdžioje sodybėlėje, kur pas uošvius glaudžiasi Antanas su 25-erių metų žmona ir penketu pametinukų vaikų, jų motina jau prieš dieną buvo išvežta į Skuodo ligoninę. "Kristina kriokė, draskėsi, blaškės, už galvos susiėmusi; jos brolis iškvietė greitąją", - sukrėstas kalbėjo Antanas, likęs vienas su vaikais.
Antanas Gaubys neprisimena lemtingosios datos, kai žmona pagimdė šeštąjį vaiką, net kokia buvusi savaitės diena. "Naktį ji išėjo viena pati į vasaros virtuvę. Aš pamaniau, kad savo reikalu, ir tuoj vėl užmigau. Rytą pasibeldus į virtuvėlės duris, jų neatidarius, žmona dusliu, labai išvargusiu balsu pasakė: "Viskas gerai, nelįsk". Po penkiolikos minučių ji pati išėjo pro tas duris su naktiniais - persigandau, koks jos veidas, buvo geltona kaip vaškas. Lemeno: "Padėk!" Ant grindų pamačiau gumulėlį. Nemačiau nei veidelio, nieko - buvo visas suvyniotas į skudurus kaip mumija. Įnešiau į trobą..." Vyras sakė, jog žmona pati ketino eiti kūnelio užkasti, bet buvo labai išsekusi ir netrukus užmigo. Prieš tai, klausiama kas atsitiko, atsakė, kad ji pagimdė - ir kūdikis užmigo. Jis pasiėmė kastuvą, įdėjo "gumulėlį" į plastikinį maišą ir lėtai nulingavo link melioracijos griovio.
Ką tuo metu jautė ar galvojo, negali pasakyti. Klausiau, kodėl, jo nuomone, Lietuvoje daugėja vaikžudysčių, tėvai kūdikius degina krosnyse, sumeta upėn. Jis ilgai tylėjo, mąstė ir pasakė, kad kartais žmogus nenorėdamas padaro sveiku protu nesuvokiamus dalykus. Jeigu tik galėtų pasukti laiko ratą atgal! Po laiko suprato, kad privalėjo žmoną laiku nuvežti į ligoninę, reikėjo apie įvykį pranešti policijai. Tuomet gal viskas būtų kitaip, neslėgtų toks didelis kaltės jausmas. "Dar neaišku, ar žmona nusikalto. Kažko laukiu, nuosprendžio, bausmės ar ko. Baisu tos nežinomybės ir kad visų mūsų gyvenimas nesugriūtų. Ne, ką jūs, net mintis nekilo palikti žmoną, kas bebūtų. Visada būsiu su vaikais, šeima yra viena", - kalbėjo Antanas.
Gyveno skurdžiai
Antanas susipažino su savo gyvenimo moterimi, kai šiai tebuvo penkiolika. Netrukus iširo ūkio bendrovė, kur jis dirbo traktorininku, o Kristina prižiūrėjo veršelius, ir jiedu liko bedarbiai.
Antano tėvas nežinomas, jo motina gyvena netoliese, bet jį užaugino "babūnė" ir bočius. Kristina kilusi iš daugiavaikės šeimos, augo internate. Jauna šeima augina porą paršelių, turi nedidelį paukščių ūkelį, uošvis laiko karvę. Prisipažino, kad mėsą jie valgo nekasdien, daugiausia minta bulvėmis ir parduotuvės produktais, tačiau nebadauja. Vaikai nelaukia pusryčių ar pietų meto; nuolat įsipila sriubos iš didelio bendro katilo, didesni negodūs, broliškai pamaitina mažuosius.
Kai tėvas pasakojo, kaip stinga lovučių ir mažieji visi krūvoje užminga, jo balso intonacijos buvo ypač švelnios. "Nesvarbu, kaip jie sukrinta, by tik miegti", - šypsojosi.
Pirmagimiui Kęstučiui - aštuoneri, po jo gimė Inga, Aušra, Gediminas ir Antanukas, kuriam dabar - treji. Visi vaikai sveikutėliai, krikštyti Ylakių bažnyčioje, išskyrus pagranduką; pristigo pinigų krikštynoms. Joks laikraštis namų nebepasiekia, šeima "pasirokouja" prie televizoriaus. Tėvas parūpino atžaloms visokių "zabovų", tačiau, pasak jo, vaikams žaislai greit atsibosta, tad jis pats žaidžia su jais, arba ką nors meistrauja.
"Vaikai padėda, ką paslenka - šieno parneša, paršus paveizi, prie darbo anų nerek pratint. Iš žemės ūkio nelabai pragyvensi, kad nors technikos turėčiau, traktorių kokį, o dabar - vien tik rankų darbas", - sakė Antanas, kiekvieną kapeiką šeimai parnešantis, kai darbuojasi pas ūkininkus. "Čia kap susirokauni - ar už pinigą dirbi, arba atsiimi algą maisto produktais. Ačiū Dievui, vaikai neikad rimtai nesirgo, už juos gauname 290 litų pašalpą.
Drabužėliai - labdariniai, o batus visgi tenka pirkti. Ir Kęstučiui visko, ko reikia mokyklai. Mokytoja juo nesiskundžia", - sakė Antanas.
Išgeria retai, kai kas pakviečia, tik kartą gyvenime buvo bepalūžtąs, "užbaliavojo", bet laiku susiėmė.
"Ne žmogus būtum, jei žmonai ką prikaišiotum..."
Antanas sakė jokių priekaištų žmonai neturėjęs, neužkliūdavo jos tylėjimas, nors pastaruoju metu ji darėsi vis uždaresnė. Visus vaikus ji maitino krūtimi iki keleto mėnesių, "pampersų" nenaudojo, skalbė vystyklus, mezgė "pančiakas". Kad žmona po širdimi nešioja šeštąjį jų meilės vaisių, vyras suprato gal nuo šešto nėštumo mėnesio, nes jos figūra jau buvo deformuota ankstesnių gimdymų. Į gydytojus ji nesikreipė, kraitelio naujagimui, kaip parastai darydavo, šiuosyk neruošė. "Aš anai sakiau - eik prie daktarų, o ji tik verkė. Būdavo, pasirokoujam aplinkui, bet apie būsimą vaikelį - išvis nieko. Nuo vaikų nenutolo, rūpinosi kaip įprastai, tik išsitarė: "Nebenoriu gimdyti", - Antanas su šykščiom vyriškom ašarom prisipažino tik dabar susivokęs, kiek žmonai kainavo išgyvenimų ir sveikatos visi tie gimdymai, kaip ją vargino, išsekino kasdieniai vaikų erzeliojimai.
Jausdamasi nejaukiai, visgi kvočiau vyrą, ar žinojęs ką nors apie kontracepsiją. "Kur nežinosi - per televiziją kiaurai rodo". Bet iš įpratimo gyveno taip natūraliai, kaip gamtos surėdyta.
Gimus trečiajam vaikui, sakė, gydytoja patarusi žmonai naudoti spiralę, tačiau ši netikėjo, kad tai padės, be to, manė, kad tai gali pakenkti nesveikai širdžiai. Skaudžiai vyras reaguoja man paklausus, ar žmonai netrūko šilto žodžio ir paguodos, ar, nuolankiai paklusdama sutuoktiniui, negalėjo pasijusti nereikšminga kaip koks namų rakandas, įprasta kaip išminta kelio brydė. Nors to būtų buvę teisingiau klausti tų kaimo vyrų, kurie nusiplūkusias savo žmonas skriaudžia. Antanas tvirtino, jog būtų buvę nežmoniška jai ką nors prikišti; pats turi jaustis atsakingas, kad šeima kasmet didėjo. Dabar apgailestauja netausojęs žmonos, gal nemokėjęs parodyti kaip ją myli ir vertina. Tačiau į kitas moteris jis niekuomet nesižvalgė - žmona jam vienintelė.
Kaimynai pašiurpo
Sakė Augzelių kaimo gyventoja ponia Adelė. - Siaubas! Kas ten žino, kas prie to privedė, bet kai išgirdom, kad iškasė Gaubio pakastą vaikelį - supratimo neturiu, trūksta žodžių!" Moteris greitakalbe pasakojo, jog jos sesuo pati viena augina keturis vaikus, ir visas kaimas ją palaiko, padeda. - "O Kristina, jauna, daili moteriškė. Kad kokia "pijokė" būtų buvus... Žinau tik, kad ji augo internate. Nesigirdėjo, kad Antanas ją skriaustų, o ji vis tuos vaikus vedžiojosi, dailiai aprėdytus, eidavo per kaimą kiek raišuodama, su visais sveikinosi. O juk ir babūnė yra, aš ir pati būčiau tą jų nelauktą vaikelį užauginus! Tie vaikai jiems byrėte birėjo... Juk seniau žmonės normaliai užaugindavo po šešis ir po dvylika vaikų. Na, ir tas jaunimas dabar ne laukinis - kaip nežinos apie apsisaugojimo priemones? - retoriškai klausė moteris. Ji sakė neseniai buvusi mokyklos tėvų susirinkime, ten buvo ir Guobienė. Jos sūnus Kęstutis gerai mokosi, dailiai rašo.
Koks "kaimo gestapas" įskundė Guobius teisėsaugininkams, sakė nežinanti. Yra kas liežuvauja. O Kristina Guobienė prieš savaitę su sūnumi ir jo klasės draugais važiavo ekskursijon į Palangą - tada žmonės ir pamatė, kad buvusi stora, pasidarė suvis plona... Ačiūdie, kad Guobiukai dar maži, nieko nenuvokia, bet kai paaugs, kad tik nepristigtų kaimo žmonės delikatumo, gailestingumo ir tolerancijos neįskaudinti nekaltųjų...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą