"O mūsų pusėje smilgos geriau sušukuotos"- pirmoji mintis, atėjusi į galvą, kai po neilgų, bet būtinų procedūrų kirtome Lietuvos sieną ir įvažiavome į Rusijos Federacijai priklausančią Kuršių nerijos pusę. Iškart perspėjame ketinančius pasidžiaugti už "rubežiaus" esančiomis grožybėmis ir vykstančius nuosava atmosferą teršiančia transporto priemone: nors oficialiai apie rinkliavas niekas neinformuoja, ruoškite rublius (po 60 rub. už suaugusią galvą), idant sumokėtumėte bent jau ekologinį mokestį. Dar iš jūsų gali paprašyti sumokėti draudimo mokestį, bet jis, kaip išaiškino malonūs Lietuvos pasieniečiai, nėra privalomas.
Į Kaliningrado sritį "Vakarų ekspreso" ir "Respublikos" žurnalistai vyko ne tik gamta pasigrožėti, bet ir pasmalsauti, kokios sąlygos sudaromos norintiems poilsiauti Rusijai priklausančioje nerijos pusėje bei kurortiniuose Zelenogradsko ir Svetlogorsko miestuose: kur geriausia apsistoti, kokios nakvynės bei maisto kainos, kokias paslaugas bei pramogas poilsiaujantiems siūlo turizmo verslo atstovai.
"Kuršskaja kosa"
Įvažiavus "anapus" įprastus akiai nerijos pušynus keičia drėgnas lapuočių miškas. Iškart už pasienio užkardos pakelės pridygusios uogautojų bei "tranzuotojų". Pro Morskoje gyvenvietę pravažiavome į ją neužsukę - visų pirma, per arti Lietuvos, visų antra - tuomet nosis buvom sukišę į žemėlapius ir toli gražu ne pirmąjį kartą stebėjomės nei aprašoma, nei apsakoma anuometinių vietovardžių bei vandenvardžių specialistų fantazija. Reikia turėti itin lakią vaizduotę, kad senus lietuviškus pavadinimus pakeistum reto vaizdingumo naujadarais: Pilkopa - Morskoje, Rasytė - Rybačij, Šarkuva - Lesnoj... Tiesa, kopų, įlankų bei kyšulių vardai išlikę.
48 kilometrų ilgio pietinėje Kuršių nerijos dalyje, priklausančioje Kaliningrado sričiai, 1987 metais įsteigtas nacionalinis parkas "Kuršskaja kosa". Rusijai priklausančioje pusėje liko seniausioji nerijos dalis - vadinamoji Sala (Ostrov). Čia esama ir vienintelio Kuršių nerijos ežero, po kurį galima ne tik nuomota valtele pasiirstyti, bet ir žuvies pagauti. Netoli Lesnoj gyvenvietės yra ir siauriausia (380 m) nerijos vieta. Seniau, audrų metu, per šią vietą susijungus marioms su jūra nerija iš pusiasalio virsdavo sala.
"Tvin Pyksas"
Pirmas objektas, už kurio "užkliuvo" mūsų akys, prie posūkio į Rybačij suręsta užeiga "U dorogi", vietinių vadinama "Tvin Pyksu". Pasiteiravus, kodėl ji taip praminta, gavom atsakymą: "Filmą ir jo atmosferą prisimenat?..". Kai mus tikino, jog ši užeiga esanti geriausia ne tik nerijoje, bet ir visoje Kaliningrado srityje, mes, ką tik įvažiavę iš civilizuotos ir urbanizuotos lietuviškosios Kuršių nerijos pusės, negalėjome įvertinti, kiek teisingi šie žodžiai. Tik grįždami atgal įsitikinome, jog bent jau kava čia geresnė, negu visose kitose aplankytose įstaigose. (Kavos Kaliningrado srityje receptas: keturi grūdeliai "Neskafės" į puodelį drungno vandens. Net neseniai keturias žvaigždutes gavusiame Svetlogorsko viešbutyje "Volna" paprašius dvigubos kavos padavė dvigubą sąskaitą ir gėrimą, kurio tik spalva priminė kavą.).
"Tvin Pyksas" sužavėjo ne tik idealiai sutvarkyta fasadine užeigos puse ir aplinka, bet ir tuo, kad šalia įkurtas vietinės reikšmės zoologijos sodas, po kurį ganėsi elniai, bei tuo, kad čia galima pajodinėti nors ir paliūdusiais, bet arkliukais. Bendra Kaliningrado ir Švedijos įmonė turi keturis žirgus ir yra sudariusi 10 km ilgio maršrutus norintiesiems pajodinėti.
Vietiniai gyventojai, be užeigos "U dorogi", karštai rekomendavo apsilankyti dar vienoje įžymybėje, kurią vadina "Šliapa". Sakė, kad ten užsisakantiems alų kibirais nemokamai duoda žuvies. Bet dieną, matyt, toji "Šliapa" neveikia - bent jau mes nepamatėme tokios įstaigos, kur pilstytų alų kibirais ir dalintų "voblą".
Po karvių ženklu
Nors visa Kuršių nerija įrašyta į UNESCO pasaulio paveldą, taisyklės lietuviškajame ir rusiškajame nacionaliniuose parkuose drūčiai skiriasi. Vargšai lietuviai neturi teisės net vištuko auginti, ką jau bekalbėt apie kokį stambesnį ar smulkesnį raguotį. Tuo tarpu vos įvažiavus į Rybačij sutikome link ežerėlio betraukiančią šeimyną: karvę, telyčią ir veršiuką. Šeimininkų gi niekur aplink nesimatė. Rybačij - visų naminių gyvių rojus: čia, pavyzdžiui, ne vištoms aptvarą renčia, kad šios pasėlių neiškapstytų, o gyvenvietės pavadinimą primenančiais tinklais bulvių laukelį apjuosia.
Nuo įsisiautėjusių stambiųjų raguočių teko netgi slėptis. Bevaikštinėdami dulkėtomis Rybačij gatvelėmis, besidairydami į kai kurias senosios architektūros detales išlaikiusius pastatus, nuoširdžiai pasidžiaugę, kad ir čia šis bei tas statoma, bei padūsavę, kad senieji žvejų nameliai smarkiai suklypę, užsukom į iš kirchės perdirbtos (krikščioniškas kryžius perkaltas į pravoslavišką) Sergijaus Radonežskio cerkvės kiemą. Filosofinius pamąstymus apie būtį ir buitį pertraukė kanopų dundesys ir garsūs "materni" išsireiškimai. Gatvele pradundėjo paklaikusi karvė, paskui kurią lapsėjo ne mažiau paklaikusi šeimininkė. Jas persekiojo keturi itin seksualiai nusiteikę jautukai, kuriuos, pliauska aplupdamas ir negražiais vardais vadindamas, vijosi vietinis skerdžius. Karvė su šeiminke spėjo įpulti savajan kiemelin, jautukai gi, damų netekę, apsiramino ir, skerdžiaus epitetų lydimi, nuturseno sau.
Kepti unguriai ir forminė duonutė
Rybačij gyvenvietės centre stūkso tirštai piktžolėmis apaugusi neveikianti parduotuvė "Promtovary", vienišas "turginis" prekystaliukas, vietinės reikšmės supermarketas ir valstybinė maitinimo įstaiga - kavinė baras "Čaika". Čia dirbanti begal maloni ir nuoširdi ponia Tatjana suteikė daug naudingos informacijos. Pajuokavusi, jog po Lietuvos atsidalijimo visos poilsinės pasilikusios mūsų pusėje, ponia Tatjana sakė, jog šioje Kuršių nerijos dalyje esama žinybinių poilsio namų ir tik pora poilsinių paprastiems mirtingiesiems. Atvažiuojantys poilsiauti piliečiai - šiais metais esą itin daug atvykstančių iš Maskvos ir Sankt Peterburgo - apsistoja pas vietinius gyventojus. Nakvynė be patogumų čia kainuojanti 100 rublių (maždaug 12 litų) už patalpą, pasilepinti vadinamojo "eurostiliaus" apartamentuose kainuoja iki 250 rublių parai.
Maistas "Čaikoje" kainuoja kur kas pigiau nei Lietuvoje ir pigiau nei vadinamajame "Tvin Pykse". Trijų patiekalų pietūs (su kompotu) kainuoja iki 50 rublių, tiek pat kainuoja ir šimtas gramų kepto ungurio (su garnyru). Kadangi orai norinčiųjų poilsiauti nelepino, ir atostogaujančiųjų gyvenvietėje kol kas mažoka, "Čaikoje" nebuvo Kaliningrade gaminamo pilstomo alaus narsiu pavadininmu "Tri medvedia" ("Trys lokiai"), kurio mažas bokaliukas kainuoja 12 rub. Gal ir gerai, kad to alaus nebuvo - Svetlogorske pabandę jo paskanauti kolegos ilgai spjaudėsi...
Nesispjaudėme, o labai netgi skaniai atsigaivinome Sankt Peterburge gaminama "Baltika", kurios butelis vietiniame supermarkete kainuoja nuo 14 iki 18 rublių. Maisto kainos čia kiek žemesnės nei Lietuvoje, rinktis ne pačiam išrankiausiam poilsiautojui yra iš ko. Itin mus sujaudino seniai Lietuvoje pamirštos forminės duonutės kepaliukai, kainuojantys 5 rublius.
Paklausta, kokios pramogos poilsiautojų laukia Rybačje miestelyje, ponia Tatjana sakė, kad vienintelė pramoga - jūra ir kopos. Čiabuvis Olegas, kurio teiravomės, ką veikia poilsiautojai, kai oras prastas, su tikru slavišku atlapaširdiškumu pareiškė: "Kažin ką - aišku, geria...".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą