Problema
Pastarųjų metų kriminaliniai įvykiai Lietuvoje verčia ieškoti atsakymo į klausimą: kodėl mūsų vaikai nebėra saugūs tarp savo bendraamžių? Kas iš nepilnamečio sukuria recidyvistą: genai, auklėjimas, skurdas? Kaip turime žiūrėti į mažametį prievartautoją - kaip į psichikos ligonį ar tėvų "broką"? Galų gale - kur tokius vaikus dėti?
Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro specialistai, dirbantys su vaikais, padariusiais žiaurius nusikaltimus, nelinkę kaltinti nei tėvų, nei ekonominės padėties. Centro direktorius Linas Slušnys bei Psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas docentas Dainius Pūra mano, jog labiausiai prie to prisideda prigimtis, biologinės individo savybės, o ne auklėjimas ir aplinka. Kita vertus, mažamečiai žmogžudžiai ir žagintojai dažniausiai nėra psichikos ligoniai.
Įgimtas žiaurumo polinkis
"Kalbėdamas apie vaikus - "monstrus", nesu linkęs kaltinti tėvų, - sakė Psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas, docentas Dainius Pūras. - Priežasčių yra daug, ir būtų klaidinga akcentuoti kurią nors vieną. Visuomenė norėtų paprasto šio reiškinio paaiškinimo, tačiau nėra ir nebus metodo, kuriuo vadovaudamiesi iš Lietuvos vaikų galėtume išskirti tuos, kurie linkę nusikalsti.
Vaikus sadistus žmonės linkę laikyti psichikos ligoniais, tačiau taip nėra. Psichikos ligoniai itin retai ką nors nužudo. Jeigu būtų kitaip, psichiatrai galėtų viską sutvarkyti vaistais..."
Didelę profesinę patirtį sukaupęs psichiatras pritaria nuomonei, jog kai kurie vaikai iš mažens linkę būti žiaurūs, - ir tai yra įgimtos, biologinės, priežastys.
"Mūsų nuomone, tokiems vaikams tampant paaugliams, pavojus didėja, todėl jie turėtų gauti keleto metų trukmės socialinės adaptacijos, arba resocializacijos, pagalbą. Mūsų valstybės problema yra ta, kad šią pagalbą atidedame, ir tai jau įgauna tragedijos mastą.
Mes kėlėme šį klausimą prieš gerą dešimtmetį, dar prieš tai, kai Paulius Navickas, keturiolikmetis, pagrobė, išžagino ir nužudė aštuonmetę mergaitę. Jis, dar nepadaręs šio nusikaltimo, buvo mūsų akiratyje. Su užsienio specialistais padarėme išvadą, kad jis iš prigimties linkęs į agresiją ir kad jį reikia izoliuoti - bet tik ne kalėjime, nes iš represyvios įstaigos grįš dar labiau sužvėrėjęs. Paulius jau pradinukas buvo žinomas Kaune, nes kankino gyvūnus, jo bijojo kiti vaikai, vadino "gestapu". Šeimoje būta problemų, bet ir tėvams buvo sunku jį auginti, nes nuo vaikystės buvo kitoks. Mes kreipėmės pagalbos į įvairias ministerijas, bet nesusikalbėjome, valdininkai mūsų klausė - o kur yra tokia įstaiga? Sakėm - nėra tokios. Ir iki šiol tokios įstaigos nėra."
Trūksta vaikų psichiatrų
"Lietuvoje iš tiesų nėra pagalbos vaikams tinklo, reikiamos struktūros, - teigė Vaiko raidos centro direktorius Linas Slušnys. - Nėra ryšio tarp įvairių vaikų teises ginančių žinybų. Pašlijusi vaiko psichika paskui save velka didelį socialinių problemų šleifą, todėl pagalba turi būti kompleksinė.
Pirminių psichikos sveikatos centrų šalyje yra 60, bet mums neužtenka vaikų psichiatrų - pagrindinių pagalbos įrankių. Pirminės psichinės sveikatos priežiūros centrai nepasirengę bendradarbiauti su vaikų teisių apsugos tarnybomis, šeimomis, dalytis informacija apie vaiko būklę. Tai daroma tik tuo atveju, kai vaikas patiria seksualinę prievartą. "Ribiniams" vaikams, turintiems didžiulių elgesio pakitimų, diagnozuojama liga, analizuojamos asocialaus elgesio priežastys ir jų šalinimo planas, išrašomi vaistai, ir tuo pagalba baigiasi."
"Ekstremalių" vaikų era
Vaiko raidos centras nebepajėgus priimti visų "ekstremalių" vaikų. Gal vietoje turimų 15-os lovų reikėtų 100-o? Centre vaikai išbūna mėnesį, čia jiems taikomas minimalus medikamentinis gydymas, pagrindinė elgesio korekcijos priemonė - psichoanalizė. Tačiau išėję iš centro jie turėtų gauti profesionalią socialinės adaptacijos pagalbą, kitaip tariant, mažamečiai nusikaltėliai turėtų gyventi su socialiniais darbuotojais. Jie lankytų mokyklą, bet būtų atriboti nuo tos aplinkos, kurioje yra "pasmerkti nusikalsti". Deja, tokia sistema pas mus nesukurta.
"Valstybei reikėtų daugiau lėšų investuoti į "beviltiškus" vaikus, kad jie sugrįžtų į visuomenę ir nereikėtų vėliau jų maitinti kalėjimuose, - teigia L. Slušnys. - Socialinis pedagogas mokykloje yra tarsi "vieno atvejo vadybininkas", o turėtų valdyti visą informaciją iš vaikų teisių apsaugos tarnybų, kitų žinybų apie vaiką, žinoti jo ryšius, stengtis numatyti riziką. Mes irgi mėginame dirbti su tėvais, bet ryšys trapus, jų pozicija gynybinė, kaltę verčia mokyklai. Reikėtų įstatymais reglamentuoti, kad problemiškų vaikų tėvai būtų priversti priimti psichologinę pagalbą", - kalbėjo direktorius.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą