Vėjuotą dieną Palanga buvo apytuštė, kai patraukėme legendine J. Basanavičiaus gatve link jūros. Nors ketinome pasidomėti, kaip palangiškiai ruošiasi vasaros sezonui, dar neišvydome jų švarinantis savo kiemuose, o kai kurių kavinukių lange stirksojo užrašas: "Parduodama". Pašnekinome tuos, kurie lūkuriavo klientų, košiami anaiptol ne pavasariškų vėjų.
Ungurys - tik Kalėdoms...
Prekeivis žuvimi ponas Čiapskis (jo vardą nusinešė vėjas) gyvena naujame kurorto kvartale, tačiau jo senelis ir protėviai žvejai gimę Kunigiškėse. Senieji žvejai tvirtino, jog yra trys žmonių rūšys: gyvieji, mirusieji, ir tie, kurie jūroje. Vyras tęsia senąjį šeimos verslą: netrukus prasidės žuvies sezonas - plekšnės, uoto, menkės, strimėlės; stinta jau baigiasi. Vasarą pakanka starkių, ešerių ir žiobrių, kuriuos jis perka iš žvejų, tvarko, rūko ir prekiauja.
"Iš vienų žvejų gauni vienokios žuvies, iš kitų - kitokios, ir kainų skirtumas žymus, pasakojo prekeivis. Aišku, tarp jų yra konkurencija, o tarp mūsų, prekeivių, ypač: mes siekiam tikrai geros kokybės. Žuvies rūkymo technologijų mane senelis mokino, nebekabiname, o guldome žuvis ant sietų ir grotelių, kad gražiai atrodytų, kad prieskoniai nenubyrėtų. Mano šeima nepersisotina žuvimi; ji kainuoja pinigus, o šių tik užtenka pragyvenimui. Na, jeigu per Kalėdas su draugais suvalgom kokį ungurį, tai nėra kasdieniškas dalykas. Praturtėt iš to - be šansų. Užeina štormas mėnesiui ar dviems, žvejai neišeina į jūrą; tai iš ko pragyvent? Sutaupė kažką, iš to ir gyvens. Suprask, prie žvejybos pripranta, jiems laivas atrodo gražus kaip bažnyčia, bet jei turėtų kitą darbą ir pragyvenimo šaltinį, gal taip nevargtų".
"Savaitgaliais prekyba pagyvėja, nes čia lašišos, unguriai geri kaip nidiškių, o kaina panaši, bet klaipėdiečiai dar nėra išmokę normaliai paruošt žuvies. Net iš spalvos matyti, koks bus žuvies skonis, bet tai išmano tik tas, kuris pats ją rūko. Pas mus atvažiuoja žmonės iš viso krašto, "valkšnomis" perka nuolatiniai klientai. Didžiausią lašišą, 22 kg už 200 litų pardaviau Baltarusijos ambasadoriui. Pats esu žvejys mėgėjas, 10 kg lydeką pagavau Šventosios upėj".
Jūros simfonija fleitai
Tipišku gatvės muzikantu Česlovo nepavadinsi: jis "nechaltūrina" vestuvėse, o mėgsta erdvę ir yra vienišius. Priešiškas tokiai muzikai kaip Cicino; žavisi nepripažintais šiuolaikiniais kompozitoriais, ir maloniai nustemba, jog praeiviai atpažįsta kūrinius. Repertuaras - nuo bitlų iki Maiklo Džeksono, rokas ir popso klasika, baladės. Groja lietuvišku chromatiniu lumzdeliu arba fleita.
"Žmonėms patinka melodingi "gabalai", kartais paprašo "Love story". Tuščiom rankom dar neteko grįžti, šiaip aš kartais ne tik žmonėms, bet ir Jūrai pagroju. Dievui? Jis abejingas mano problemoms, - juokiasi Česlovas, Klaipėdos universitete studijuojantis choreografiją, o konservatorijoje baigęs akordeono specialybę. - Kurortas yra kurortas, ir pragmatiškai žiūrint, čia pinigų daugiau meta, negu Kaziuko mugėj. Dolerį tik vieną esu gavęs, nes užsieniečiai verčiau įmes 10 litų, kurių turi kaip šieno. Ant tilto uždarbio rekordas - 160 litų, bet čia buvo fantastiška diena, ne tokia kaip šiandien".
Šašlykas iš ruonio
Pūtė vakaris, ir todėl srovė nenešė jūržolių, apnarpliojančių meškeres. Patyręs žvejys Algirdas pasidžiaugė, kad bičiulis, jau iškepęs rytinės žūklės plekšnikes, vėl motoroleriu atrūko ant tilto - vakarienės sužvejot. Pats pagavęs tris kilogramus plekšnių - katinui užteks. Šeimai nupirks strimėlikę, paruoš file be ašakų.
"Pernai stovėdamas ant tilto netikėtai įgijau "draugelių", pradeda Algirdas, turįs ką papasakoti. "Kartą žiū - po tiltu išlenda du ruoniai. Įmečiau strimėlikę: kad griebė! Paskui įprato, pamatys, kad einu su lietpalčiu ir baltu kibiru, jau žiūrėk, ir išlenda. Deja, žvejai statė tinklus, ruoniai jiems tik žuvų galvas palikdavo. Prakeikė tuos mano numylėtinius, ir žinot, vienas jiems įsivėlė į tinklus - išsikepė šašlyką. Kitąryt, išlipęs į krantą moterų pliaže, našlys liūdėjo keistas, nieko neėdė. Galvojau, kad jis sužeistas, nuėjau į gamtos inspekciją, pakvietėm iš Klaipėdos veterinarą, sugavome ruonį tinklu - suleido raminančių vaistų ir dingo jis suvisam".
"Devynerių metukų anūkei aną birželį čia 4,5 kg starkis užkibo", dar viena tilto istorija pamalonina ponas Algirdas. "Anūkė šaukia: "Seneli, nebeišlaikau!" Na, tai ką, kovojom gal valandą, teko jį varyt į krantą, o žiūrovų - maždaug kaip laidotuvių ceremonija. Moterys pliaže nuogos vartosi, o mudu su žuvimi ateinam - poilsiautojos apstojo gražuolį, stebisi.
Iš starkio, lašišos turbūt nė vienas žvejys rūmų nepastatė, bet praminta. Vieną dieną žvejojam, antrą sode krapštomės. Mes poilsiautojų nepriimam, bet laukiam atvykėlių, malonu su pasauliu pabendraut. Ant tilto daug aistruolių pasitaiko; čia vienas vaikinas per daug "paėmė", supyko ant draugo ir šoko skandintis. Gerai, kad vandens motociklininkai ištraukė žmogų. O porelės amžinai bučiuojasi ant tilto - pesimizmui nepasiduoda".
Auga "Devintas dangus"
J. Basanavičiaus gatvėje, netoli "Laukinių vakarų" restorano kyla kurorto naujiena - "Devintas dangus". Spėriai triūsiantys statybininkai nurodė būsimo statinio šeimininką, vis atvažiuojantį pasižvalgyt. Ponas Artūras sakė, jog pono Gumuliausko suprojektuoto "Devinto dangaus" baro, restorano ir galbūt apžvalgos aikštelės interjeras dar "kūrybos stadijoje", nors atidarymas numatomas liepos 1-ąją. Su žmona nutarę, jog "Devintame danguje" vienas iš devyneto malonumų bus rami kaip oazė aplinka, o išradingai pagaminti patiekalai ir aptarnavimas bus ne prastesni nei "Bugi vugi" restorane. Norisi įrengti būstą žmoniškai, bet kitoniškai.
Sutikti verslininkai iš Šiaulių, Vygantas ir Rytis, sakė pasiilgę nykios laukinės gamtos, tačiau vasarą tikisi atsinaujinusios J. Basanavičiaus gatvės, nes kitos tokios visoje Lietuvoje nerasi. Pasak jų, gatvė turi likti skirta pramogoms, o jei, žmogau, nori poilsio - važiuok į užmiesčio tylą. Čia žmonės ieško nuotykių, aštresnių potyrių. Tad gatvėje neturėtų būti prekiaujama skudurais. Vieni poilsį supranta kaip valgymą, gėrimą, dainų plėšimą ar pasyvų kepinimąsi, kiti ištroškę reginių ir judėjimo, triukšmingų eisenų, atrakcijų ir paradų - žirgų, automobilių, orkestrų, egzotiškų karnavalų. Kai net žiūrovai šėlsta. Malonu atrasti įprastoj vietoj seną gerą barą, kur jautiesi savas. Žavi vėjavaikės merginos kuo laisvesne apranga; šiaip ar taip čia - pažinčių bulvaras...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą