Ar ne sensacija: Kauno žvėrelių teatre "Ąžuolyno meškučiai" 2003-ųjų sausio 13 dieną rudoji meška Cilė atsivedė palikuonę. Šiuo metu teatro pasirodymai vyksta uostamiestyje, tad su teatro vadovais Agne ir Mykolu ZOBOVAIS susitikome viename iš vaikų darželių.
"Sausio 13 d. iš ryto atvažiavau į teatrą, ir išlipęs iš automobilio išgirdau neva kačiuko "verksmą". Žiūriu - narve prie meškos lyg žiurkė guli. Man suvirpo širdis, rankos pradėjo drebėt, ir širdis jau mušė kaip varpas: supratau, jog ta pūkuota gyvastis - meškiukas! Puoliau kuo greičiau jį traukti: šlapias, atstumtas prie grotų gulėjo, galvojau, kad jam, tokiam bejėgiui ir silpnučiui, jau viskas. Tikėjausi plaučių uždegimo. Cirko ir zoologijos sodų meškos paprastai neatsiveda meškučių ir neaugina, Manome, dėl to, jog per maža teritorija, instinktas joms tarsi sako, kaip čia tilps dar vienas padaras?
Parsinešęs namo, išdžiovinau mažylę, davėme jai pieno su grietinėle, nes nebuvome paruošę augalinio mišinio, bet nuo pieno bemat sustreikavo jos viduriukai. Taigi gimė "kūdikėlis" 200 gramų, kovojo už gyvybę, ir dabar jau priaugo svorio iki pusės kilogramo. Jos niekaip nepavadinome, "krikštatėvio" teisę paliksim tam žmogui, kuris paremtų, pastatydamas jai būstą, nes už poros mėnesių jai reiks erdvaus narvo.
Norėtųsi, kad turėtų viską, kas geriausia. Jau ryškėja blakstienos, po savaitės turėtų atakti. Ėda kas dvi valandas, virkauja, tad miegame drauge su ja, kaip žmogaus kūdikis ji turi jausti "motinos" krūtinės šilumą. Dieną ji miega šildomoje dėžutėje",- pasakojo ponas Mykolas.
"Naujagimio" motina rudoji meška Cilė pas mus atkeliavo iš Izraelio, kai jai tebuvo metukai: susilaužiusi koją buvo niekam nereikalinga. Vyras pasakė: "Tegu gyvena, pabandykim". Ji pas mus jau keturiolika metų, ir tik dabar atsivedė palikuonį. Nors ji vaikšto normaliai, kartais vis dar iš įpročio, ar džiaugdamasi, Cilė šokinėja ant trijų kojų. Ji - dviratininkė motociklininkė, tokios mat amazoniškos prigimties. Ji dirba didelėse aikštelėse", - sakė Agnė.
"Ar meškos būdas nuožmus ir nenuspėjamas? Paprastam žmogui - taip, jis nenutuokia, kada ji puls. Štai tigras iš karto supykęs pasišiaušia, uodega žemę daužia, o meška sklidina palaimos stovi (žiūrovui taip atrodo) - ir ūmai puola. Aš tam esu iš anksto pasiruošęs: kaip motina, auginanti savo vaiką, žino jo visas charakterio subtilybes, taip ir mes jaučiame ją iš žvilgsnio, net iš pasikeitusio kvėpavimo ritmo.
Cilė mus myli, nors kai filmavomės, ji staiga labai susinervino ir labai stipriai apdraskė Mykolą. Mes tik dabar supratom, kodėl taip atsitiko, nes jai po širdimi jau spurdėjo mažylis. Užsivedė traktorius, ir ji labai išsigando, matyt suveikė ne tik savisaugos, bet ir motinystės instinktas. Iki pat atsivedant palikuonį, nepastebėjome, kas vyksta: su patinu Cilę mes pavasarį pažaisdami suleidome ir nesitikėjome tokio reto įvykio."
Teatro artistai sakė, jog nuo trijų mėnesių gauruotas vaikelis mokinsis ėsti iš lėkštutės varškę ar kefyrą, vaisius ir daržoves. Jau dabar turi daug jėgos. Auklėjimas ir elgesio taisyklių diegimas prasidėjo nuo pat gimimo: ji mokoma, kad nevalia draskytis, mušti žmogaus letenėlėmis, gražiai gerti pienuką, ir tai įsimena. Ugdoma "vaiko" valia ir charakteris. Dresuoti pradėsią po pusės metų, nors meškučių šeimininkai nekenčia žodžio "dresūra": tai asociuojasi su pagaliu ir muštru. O meškos scenoje dirba mielu noru, lekia į areną ir net nenori išeiti - taip reiškiasi jų laisvės instinktas, gyvenimo geismas, bendravimo aistra, žaismė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą