Pagal užsienio investicijų dydį Europos dugne esančioje Lietuvoje praėjusiais metais burtažodis „pritraukti investicijas“ ėmė ir suveikė. Kai pasaulyje plyno lauko investicijos vidutiniškai sumažėjo 22 proc., Lietuvoje užsienio bendrovės paskelbė įgyvendinsiančios penktadaliu daugiau projektų nei užpernai. Ar staiga tapome patrauklūs pasaulio ir Europos verslo rykliams, ar juos priviliojo dosni Lietuvos valdžios parama, o jos neišplėšę užsieniečiai trauksis, kaip liūdnai pagarsėjusiu IBM atveju?
Pirmasis nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos pramonės ministras, ekonomistas prof. Rimvydas JASINAVIČIUS interviu „Respublikai“ teigė, kad, išskyrus mokesčių lengvatas ir valstybės finansinį skatinimą, kitų ryškių ekonominių priežasčių Vakarų kapitalui ateiti į Lietuvą nėra: vietinė rinka nedidelė, energetinių ir kitų išteklių pigumu nepasižymime, darbo jėgos kvalifikacija irgi. Be to, ir investuotojas investuotojui nelygus: vieni čia įsigyja veikiančių įmonių akcijų ir kompanijas modernizavę generuoja didesnę pridėtinę vertę, o kiti nekilnojamojo turto neįsigyja - išsinuomoja patalpas, susirenka kvalifikuotus darbuotojus nematerialios produkcijos gamybai, kurią po pusmečio gali be vargo perkelti į kitą pasaulio kraštą. Bet visą susikurtą pelną iš Lietuvos išsiveža ir vieni, ir kiti.
- Dėl užsienio kapitalo investicijų kovoja visos valstybės, net biudžeto pinigus tam aukoja, bet ar verta vieniems investuotojams mokėti vien už garsų vardą, kitiems nieko nesiūlant, tarsi jų pinigai būtų prastesni?
- Pirmiausia reikia suprasti motyvą, dėl ko investuotojas gali būti suinteresuotas dirbti Lietuvoje. Pagrindinis dalykas - investavęs jis turi gauti didesnę kapitalo grąžą nei jam įprastinėse investavimo vietose. O šią grąžą lemia 3 svarbūs veiksniai: aukštesnė nei kitur darbuotojų kvalifikacija, pigesnė darbo jėga ir geresnės mokesčių sąlygos. Kalbant apie Lietuvą, galbūt vienintelis veiksnys yra pigesnė darbo jėga. Bet, pavyzdžiui, Kinijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje darbo jėga dar pigesnė. O ten veikia lengvatos - mokesčių, aplinkos teršimui ar kitokios.
Taip, jeigu bet kuriam investuotojui mes čia atiduosime žemės sklypus už dyką ir sumažinsime mokesčius, galime jį suvilioti. Bet ir kitos šalys panašiai suinteresuoja. Mano galva, nedera sudaryti išskirtinių sąlygų užsieniečiams, kokių neturi Lietuvos vietiniai investuotojai.
- Turime pavyzdį, kuo baigėsi IBM „pirkimas“ Lietuvoje: kol tikėjosi gauti 110 milijonų, dirbo, o kai paaiškėjo, kad reikės atsiskaityti, kur tie pinigai panaudoti, susivyniojo meškeres.
- Jie ieškojo lengvatų, bet kai čia nesulaukė, tikriausiai surado kitur. Informacinių technologijų (IT) srityje atstumai nėra svarbūs, nes ryšių kanalais bet kokį rezultatą galima perduoti ir iš Singapūro, Malaizijos ar Indijos. IT įmonės gali per trumpą laiką perkelti visą savo verslą į kitą pasaulio kraštą. Bet persikėlimo išlaidos irgi yra išlaidos, kurios skaičiuojamos. Dabar tie investuotojai pas mus bus tol, kol nauda kitose šalyse yra ne per daug didesnė už persikėlimo išlaidas.
- Garsūs „Barclays“, „Western Union“, IBM vardai į Lietuvą privilioti valstybės parama, kurios sumos slepiamos investuotojų pageidavimu. Visuomenei tik sakoma, kad tie pinigai jau keleriopai grįžo į biudžetą verslo ryklių sumokėtais mokesčiais. Bet tie mokesčiai yra nuo ten įdarbintų mūsų piliečių darbo, o kas mokama nuo jų sukurto pelno?
- Daugiau nei 50 proc. visų Lietuvos biudžeto pajamų surenkama iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Jeigu kompanija sukuria 2-3 kartus daugiau pridėtinės vertės, tai šis mokestis biudžetą daro pilnesnį. Tačiau tokiu atveju, kai prekės ir paslaugos eksportuojamos iš Lietuvos, PVM nemokamas.
Pelno mokestis už Lietuvoje gautą pelną mokamas į mūsų šalies biudžetą, bet visas grynasis pelnas iškeliauja. Pavyzdžiui, skandinaviški bankai sukuria didžiausius pelnus aptarnaudami mūsų žmones. Taip, jie sumoka 15 proc. pelno mokestį, bet 85 proc. iš Lietuvos žmonių gautų pinigų jie išveža ir naudoja savo valstybėse. Jeigu tai būtų mūsų kapitalo investicijos, tai valstybėje liktų ne 15 proc, o visi 100 proc., ir tai keltų vartojimą mūsų šalyje, o ne Skandinavijos.
- Teigiama, kad užsienio investuotojai, ateidami į Lietuvą, atsineša ir kažkokią ypatingą verslo kultūrą. Bet, atėjus garsioms IT bendrovėms, vietinės jas keikė perviliojus geriausius darbuotojus. Ar tokia ta verslo kultūra?
- Konkurenciją vietos firmoms jie sudaro, bet tam tikrą verslo kultūrą vis dėlto atneša. Pasaulinės kompanijos turi suformavusios komandinius principus, jos turi viešai paskelbtą ir pripažįstamą tikslą su vizija, turi bendrąsias komandinės veiklos vertybes. O daugelis mūsų kompanijų tokių bendrų komandinių interesų ar tikslų nėra suformavę. Kiekvienas ateina turėdamas savo individualius poreikius, kurie dažniausiai pasireiškia tuo, kad kiekvienas nori gauti kuo didesnį atlyginimą, nepaisant savo darbo rezultatų įmonėje.
- Apklausos rodo, kad lietuviai labiausiai norėtų dirbti užsienio įmonėse ir dėl to, kad jos moka daugiau nei dvigubai didesnius atlyginimus už Lietuvos vidutinę algą. Bet investuotojas vietos specialistui už nosies krapštymą vargu ar mokėtų?
- Kiekvienas darbuotojas privalo kurti pridėtinę vertę darbovietei. Užsienio kompanijos, kurios čia ateina jau turėdamos ir verslo kultūrą, ir metodus, o svarbiausia - savo produkcijos pardavimo rinkas už didelę kainą, generuoja daug aukštesnę pridėtinę vertę nei vietos įmonės. O kai darbuotojas sukuria trigubai ar keturgubai didesnę vertę, tai yra iš ko ir mokėti jam tą dvigubą atlyginimą.
- O jei pažvelgtumėte į visą 23 metų laikotarpį, kodėl vis dėlto mums taip sunkiai sekėsi su užsienio investuotojais? Buvo „Williams“, „Jukos“, iš kurių daug tikėtasi, o jie šlavėsi tik pelną, nuostolius palikdami valstybei.
- Šį klausimą reikėtų pateikti tiems, kurie, atėję į valdžią, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, pirmiausia pradėjo nuo pramonės ir žemės ūkio naikinimo. Visiškai neaišku, kodėl „Mažeikių naftai“ ir kitoms svarbioms įmonėms būtinai reikėjo rasti užsienio investuotojų. Dar blogiau, kad pardavus kapitalą užsieniečiams gautos lėšos buvo paprasčiausiai išdalytos vartojimui. Kai šeimininkas, pardavęs savo gamybos ar darbo priemones, užuot panaudojęs gautas lėšas kitoms, geresnėms darbo priemonėms įsigyti, viską pravalgo, jis pasmerkia save skurdui.
- Bet dažnai Lietuvoje pelningiausias verslas suprantamas kaip gamtinių išteklių išgavimas ir žaliavos išvežimas...
- Analizuojant, kiek pridėtinės vertės sukuria ir pelnų generuoja įvairūs verslo sektoriai, matyti, kad Lietuvoje daugiausia pridėtinės vertės sukuria gamtos arba žemės išteklių naudojimas, pavyzdžiui, naftos gavyba. Palyginti su statybos ar gamybos sektoriumi, ten sukuriama 3-5 kartus didesnė pridėtinė vertė. Bet kadangi užsienio investuotojai kone viską išsiveža, man vėlgi labai kelia nerimą, kodėl šiame sektoriuje operacijas daro ne Lietuvos verslas ar bendros su užsieniu įmonės, o viskas atiduodama užsieniečiams.
Labai daug užsienio investicijų yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Investuotojus ten privilioja labai maži mokesčiai, bet yra viena sąlyga - kad užsiimtum verslu jų šalyje, reikia įsteigti bendrą įmonę, kurios ne mažiau kaip 51 proc. valdytų vietinis pilietis. Tuomet 50 proc. tokios bendros įmonės pelnų ir pridėtinės vertės lieka toje šalyje.
Panašiai elgiasi ir Kinija. Žmonės ten sunkiai dirba, bet šalis pritraukusi ypač daug kapitalo. Ir ten ne toks kapitalas, kai ateina investuotojas su kompiuteriais, pabūna ir susirinkęs juos išveža kitur. Kinai investuotojams suteikė pigios darbo jėgos, bet sudėjo saugiklius: nepatinka - prašom, galite investuoti kitur, bet pastatytas gamyklas privalėsite palikti. Tai normalus šeimininko mąstymas.
Daugelis mūsų vadovų buvo ir yra įsitikinę, kad jie patys protingiausi ir viską daro geriausiai pasaulyje. Bet ir į kitų šalių patirtį atsižvelgti būtų neprošal.
Rašyti komentarą